Redaktoriaus žodis

Liepos 1-6 dienomis Lietuvoje vyko karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo iškilmės. Nepaisant organizatorių nuogąstavimų, išgyvenamo sunkmečio, jos, atrodo, nepaprastai palietė tautiečių širdis, paskatino dvasinį žmonių pakilimą. Šventiška nuotaika viešpatavo kiekvieną dieną – visų pirma dėl gausiai iškilmėse dalyvavusio ir entuziastingai nusiteikusio jaunimo, renginių gausos, gero vilniečių pasiruošimo bei vaišingumo.

Kasdien gatvėse, stadionuose, parkuose buvo matomos besišypsančių žmonių minios. Tvarkingai, be incidentų vyko renginiai, ko anksčiau nebūdavę, – rašė „Lietuvos rytas“ ir kiti leidiniai. Labiausiai jaudinančią ir įsimintiną akimirką teko išgyventi sekmadienį 20 val. Lenkijos laiku skambant Lietuvos himnui. „Žalgirio“ stadione Šokių dienos programai prasidedant dešimtys tūkstančių žiūrovų ir aštuoni tūkstančiai šokėjų dalyvaujant Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir premjerui Andriui Kubiliui sugiedojo V. Kudirkos „Tautišką giesmę“. Lietuvos himnas skambėjo vienu metu 53 šalies savivaldybėse ir 40 valstybių, kur susibūrė tautiečiai (taip pat Punske, Seinuose ir „Vienybės“ klube Suvalkuose).

Iškilmių svarbą ir didingumą atspindi trijų karalysčių monarchų, šešių valstybių prezidentų, specialiojo popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinio ir kitų garbingų svečių dalyvavimas karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos tūkstantmečio šventėje.

Renginių maratono baigiamasis akordas buvo liepos 6-ąją Vingio parke vykęs Dainų dienos koncertas „Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai“. Galingai nuskambėjo tūkstančio dalyvių jungtinio choro atliekama finalinė daina „Dieve, laimink Lietuvą“.

Kitas Lietuvai ne mažiau reikšmingas įvykis – naujai išrinktos šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija liepos 12 d. Kuklus, be puotų ir fejerverkų, įžengimas į „Baltuosius rūmus“ tai geras antrojo tūkstantmečio – naujų iššūkių ženklas.

Ko gali tikėtis iš naujos prezidentės užsienio lietuviai? Manoma, jog svarbiausi dalykai – jau daugel metų gvildenamas įvairiuose forumuose pilietybės (dvigubos pilietybės) klausimas, švietimas gimtąja kalba, sugrįžimo į Lietuvą reikalai ir moralinė parama etninėse žemėse gyvenantiems tautiečiams. Mūsų tėvai ir protėviai kartodavo: „Pilis tvirta, kol tvirti jos priešpiliai“.

Gera matyti suvalkiečių sistemingą visuomeninę veiklą, saviveiklininkų, teatro mėgėjų pasirodymus scenoje. Birželio 21 d. Suvalkuose įvyko Simo Vaznelio „Bylos dėl tvoros“ premjera, o liepos 19 d. dalyvauta XVIII klojimo teatrų festivalyje Punske. Nesnaudžia ir mūsų dainininkai. Kas šeštadienį vadovaujant vargonininkui iš Augustavo Jonui Šliaužiui intensyviai repetuoja ir ketina kitais metais pasirodyti scenoje.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga Suvalkų miesto valdžia, atrodo, pirmoji Lenkijoje, nusprendė suteikti gatvei Lietuvos tūkstantmečio (lenk. Tysiąclecia Litwy) vardą. Birželio 24 d. Suvalkų miesto taryba priėmė nutarimą dėl naujos (dar tik tiesiamos) Suvalkų gatvės pavadinimo. Tai įvyko Lietuvos konsulo Liudviko Milašiaus, Suvalkų miesto prezidento Juzefo Gajevskio (Józef Gajewski) ir LLD Suvalkų skyriaus valdybos iniciatyva bei pritarimu.

Rugsėjo pabaigoje pasirodys knyga „Valinčiai. Žmonės, jų darbai ir likimai“, skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Tai mūsų, dviejų suvalkiečių ir punskietės (kartu ir buvusių valinčiokų), kuklus įnašas švenčiant šį garbingą jubiliejų.

Kazimieras BARANAUSKAS

Rugsėjo simfonija

I

Aš sveikinu tave, ateinančią manęs sutikti,

Kai mano žingsniai aidi iš blausios, šaltos laikų angos.

Tave aš sveikinu, vienatve, mano motina.

Kai mano ūksmėje viešėjo džiaugsmas,

Kai juokas, lėkdamas lyg paukštis, atsidauždavo nakčia į veidrodžius,

Kai gėlės, šiurpūs jauno gailesčio žiedai, dusino mano meilę

Ir kai pavydas, nunarinęs galvą, žvelgė vyno taurėj į save,

Mąsčiau apie tave, vienatve, – aš mąsčiau apie tave, apleistąją.

Penėjai tu mane kuklia ir juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi;

Man buvo miela valgyti iš tavo rankų lyg žvirbluičiui,

Nes niekados, Žindyve, neturėjau motinos nė tėvo,

O namuose vien pamišimas bastėsi ir šaltis.

Tu kartais man regėdavais kaip moteris

Dailioj, viliūkėj miego šviesoje.

Dėvėjai tu sėjų spalvos suknelę. Mano žuvusioj širdy,

Bežadėj, priešginoj ir šaltoje kaip vieškelio akmuo,

Net šiandien dvelktelia švelni banga,

Kai moterį matau bevilkinčią ana skurdžia, rusva spalva –

Liūdna ir atlaidžia: tai skrenda pirmutinė blezdingėlė,

Ji plazda, plazda skaidrioje vaikystės saulėje per arimus.

Žinojau, kad savos buveinės nepamėgai

Ir kad, nutolus nuo manęs, tu lioveis man žavėjusi vienatvę.

Brangi buveinė – tai gadynių apnešta uola, įšėlusi sala tarp jūros vandenų;

Ir daug žinau kapų, kurių anga rūdija, gėlėmis apaugus.

Bet tavo namas ne tenai, kur jūra ir dangus

Užmiega tolumų žibuoklėse lyg mylimieji.

Tikrasis tavo būstas ne už tųjų kauburių,

Nes kaipgi būtum atsiminus mano širdį, kurioje esi užgimus.

Tai ten tu savo jauną vardą išrašei ant sienų.

Ir kaip žmona, kuri regėjo savo žemiškąjį vyrą mirštant,

Grįžti su druskos ir su vėjų prieskoniu išbalusiuose skruostuos,

Ir su anuo senu, senu kalėdinės šerkšnos kvapu plaukuos.

Kaip iš žarijos, smilkstomos aplinkui karstą,

Taip iš širdies, kur drumsčiasi slaptingas ritmas,

Juntu pakylančius vaikystės dienovidžių kvapus.

Nepamiršau gražiųjų sodų prieglobsčio, kurin mane vadino Aidas, tavo antrasai sūnus, vienatve.

Ir aš pažinčiau vietą, kur kadais miegojau

Prie tavo kojų. Juk tenai dar gaudos vėjų sūkuriai

Po gražią, liūdinčią griuvėsių žolę, –

Juk ten samanė bitė renka medų vasaros kaitroj?

Ir jei praskirtum gluosnio, drebančio, nupuikusio našlaičio plaukus,

Išvysčiau tokį skaidrų, tokį tyrą vandenų paviršių –

Taip skaidrų ir taip tyrą, tartum Tolimoji,

Gražiam apyryčio sapne regėta!

Juk dar šiltadaržyje, vaivorinėmis senų gadynių spalvomis nuaustame,

Tikriausiai bus išlikęs kaktusas nykštukas ir anas silpnutis figų medis,

Kadaise iš kažkokio laimės krašto atsiradę,

O merdinčios saulažolės kvapsnis dar vis svaigina popietės tvaike!

Vaikystės krašte ir ūksminga sentėvių buveine!

Kupli, susnūdus liepa, taip oriai dūzgėjusi nuo bičių,

Ar tu laiminga, kaip kadais? O aukso gėlėmis skambėjęs balse,

Ar vis užbūręs sergsti kauburių šešėlius

Užmigusios gražuolės sutuoktuvėms – ji balta suplėkusiuose knygos lakštuos,

Kuriuos taip miela būdavo sklaistyti, kai palėpėj vakarinis spindulys

Ant dulkių krenta, o aplink –

Verpėjo voro sustabdytųjų ratelių tyluma. – Širdie!

O liūdinti širdie! Milinę vilkintis piemuo

Dūduoja ilgą luobo vamzdį.

Sode genelis kala savo mylimosios karstą,

Nuščiuvusiam lendryne šaukiasi varlė. O liūdinti širdie...

Brangi erškėtrože, sumenkusi kalvos pašlaitėj, ar kada tave matysiu?

Ar tu žinai, kad tavo žiedas, kuriame žėrėjo juokdamos rasa, –

Tai nuo vaikystės ašarų apsunkusi širdis manoji. O bičiule,

Ne tavo, bet kiti erškėčiai pažeidė mane!

Ir tu, šaltini išmintingas, taip ramiai, taip dailiai žvelgęs, –

Per skambančias kaitras ties tavimi sau prieglobstį surasdavo

Išlikę žemėje šešėliai ir tyla.

Ne tokie švarūs vandenys šiandieną vilgo mano skruostus.

Kai vakaras ateidavo, iš vaikiškos lovelės, kvepiančios žiedais,

Regėjau gašnųjį mėnulį vasaros gale.

Pro gailų vynmedį jisai žiūrėjo, ir naktų tvaike

Per sapną lojo Melancholijos ruja!

Paskui ateidavo ruduo – girgždėjo ašys, svirtys ir poškėjo kirviai.

Tarytumei ant pirmutinio sniego užsibėgęs zuikis, taip eikli diena

Bežadžiais nustebimais mūsų širdis liūdinčias užgaudavo.

Ir visa tai įvyko, meilei dar negimus, nors dabar jos vėl nėra.

II

Vienatve, mano motina, atpasakok man mano būtį! Štai

Be kryžiaus siena, stalas ir knyga

Užvožta! Jei seniai laukta, negalima svajonė

Pabelstų man į langą nei ta raudongurklė suledėjusia širdim,

Ar kas pakiltų ir duris pravertų?

Medėjas šaukiasi, niūkiam raiste susivėlavęs,

Jaunystės paskutinis riksmas leipsta ir jau miršta: krisdamas tas vienas lapas

Nugąsdina bežadę girių širdį.

Kas tu esi, graudi širdie? Mieguistas kambarys,

Kuriam, alkūnėmis ant knygų užverstų parimęs,

Sūnus palaidūnas klausosi, kaip zirzia mėlyna vaikystės musė?

Ar gal esi tu atminimų veidrodis? Ar kapas, kurį vagis sutrikdė?

Į tolį vakaro atodūsių lydėtieji, o laimingieji, jūs debesys auksiniai,

Laivai dailieji, angelų prikrauti manos,

Ar tai tiesa, kad niekas, niekas jau nemylite manęs,

Kad niekados, o niekad jūsų neregėsiu kūdikystės krištole,

Kad jūsų sielvartai, balsai ir mano meilė,

Kad visa tai tebuvo širšės suzvembimas vėjuos,

Tiktai ant karsto takštelėjus ašara,

Tik grynas melas, tik širdies mano plakimas, nugirstas sapnuos?

Aš prieš senatvės nebylų ledyną rymau vienišas!

Aš rymau vienišas su savo vardo aidesiu!

Nelyginant dvi sesers, susitaikiusios nelaimėj,

Šiurpi diena su šiurpulinga naktimi, užkopusios į miego tiltą, moja ženklą!

Ir tartum ežero klaikaus gelmėj skursnus akmuo,

Kadaise nusviestas gražaus ir atšiauraus vaikučio,

Taip atminimų miegančiam dumble, liūdnių liūdniausioje širdy

Apsunkus mano meilė miegti.

Oskaras MILAŠIUS

Vertė A. Vaičiulaitis

Petro Vileišio darbai

Lietuvos sostinė Vilnius – tai krašto ūkio, kultūros ir valdžios centras, tai visos šalies širdis. Šis miestas lietuvių lūpomis apdainuotas, ašaromis apraudotas ir padavimais apipintas. Jis augo, klestėjo Jogailaičių valdymo laikais. Vėliau Vilnius patyrė daug gaisrų, karų ir kitų nelaimių. Smuko ir miesto ekonominis gyvenimas. Nors Vilnius toliau buvo Lietuvos sostinė, bet senosios unijos laikais bendras Lietuvos ir Lenkijos karalius gyveno toli – Krokuvoje ar Varšuvoje. Karalius ir jo dvaro pareigūnai nemokėjo lietuvių kalbos, jiems nelabai rūpėjo Lietuvos reikalai. Nebuvo nei pinigų, nei valdininkų, kurie tvarkytų Lietuvos žmonių reikalus. Sunyko Vilniuje Valdovų rūmai, Trakuose Vytauto Didžiojo pilis. Miestai neaugo, merdėjo amatininkystė. Kaimiečių vaikai be pono dvaro sutikimo negalėjo persikelti ir įsidarbinti Vilniuje ir kituose miestuose. Dažnai vykdavo karai. Tada bajorai priimdavo valstiečius kovoti. Karo metais daug jaunų lietuvių žūdavo kovos lauke, o miestuose ir kaimuose siautėjo epidemijos. Mažėjo gyventojų miestuose ir bažnytkaimiuose.

Nelaimė Lietuvai buvo svetimos kalbos įsiveržimas į viešąjį tautos gyvenimą. Nuo Krėvos akto 1385 m. iki bendros valstybės žlugimo 1795 m. (per 410 metų) ir vėliau, caro laikais, labai nutauto Lietuvos pakraščiai ir didesni miestai. Tokio liūdno likimo sulaukė numylėta lietuvių sostinė Vilnius. Tai nenuostabu, juk lietuviai pora amžių buvo priversti raštinėse, kariuomenėje, bažnyčiose, švietimo centruose vartoti svetimą kalbą. Tuo laikotarpiu labai mažai pasirodė knygų, maldaknygių ir kitų leidinių.

Atėjus XX amžiui sekmadieniais bažnyčios varpai kvietė tikinčiuosius melstis slavų kalbomis. Žydai garbino Jahvę hebrajų kalba. Kitaip jau nebegalėjo būti, mat visų konfesijų šventikai žinias įgijo svetima kalba. Ačiū Dievui, įvyko tiesiog stebuklas tautos gyvenime – Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas. Vilniuje vienintelėje šv. Mykolo bažnyčioje 1901 m. įvestos lietuviškos pamaldos. Lietuvoje vis plačiau Dievas buvo garbinamas sena lietuvių kalba. Blogiausiai lietuviams buvę Vilniaus vyskupijoje, kur valdė lenkai vyskupai. Jie nesuprato lietuvių reikalų. Šiems dvasininkams trūko pagarbos artimui, kaip mokoma Šventajame Rašte. Lietuviai kunigai buvo blaškomi, keliami į gudiškas ar lenkiškas parapijas, o į grynai lietuviškas skiriami lenkai. Lietuviui patekti į seminariją buvo sunku. Nors ir išlaikydavo stojamuosius egzaminus, lietuviai nebuvo priimami. Jiems sakyta, jog nėra vietų seminarijoje. Kokia valdžia – tokia tvarka ir kalba.

Lietuviai buvo vis labiau susipratę ir kaip ištikimi Lietuvos patriotai ėjo geru, nors ir sunkiu keliu. Žinojo, kad be susipratimo ir darbų nebūsią atgimimo Lietuvoje, taigi ir jos sostinėje Vilniuje. Veikėjams tekdavo susidurti ne vien su rusų valdžios priespauda. Labai buvo sunku susikalbėti su sulenkėjusiais bajorais. Bajorų mąstymą ribojo svetimi mitai. Jiems trūko pagrindinių žinių apie Lietuvą. Bajorams naudingiau buvo tarnauti svetimoms valstybėms.

Susipratę lietuviai vis labiau buvo pasiryžę dirbti visų luomų naudai. Jie norėjo sukurti laisvą ir modernų kraštą.

Tarp tokių protingai mąstančių lietuvių Vilniuje buvo Petras Vileišis. Jis, kaip ir daugelis tautiečių, mokslo siekė už Lietuvos ribų, bet niekad neužmiršo, iš kur kilęs ir koks jo gyvenimo tikslas. Kol atvyko dirbti į Vilnių, jo gyvenimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas.

Petras Vileišis gimė 1851 m. Pasvalio rajone, Medinių vietovėje, laisvų karališkųjų valstiečių šeimoje. 1870 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Jaunuolis Petras Vileišis pasirinko Fizikos ir matematikos fakultetą Petrapilio universitete, kur įgijo matematikos mokslų kandidato laipsnį. Petrapilyje dar 1880 m. baigė Kelių institutą. Carinėje Rusijoje lengvai galėjo gauti gerą darbą. Jis paskiriamas į Maskvos apygardos geležinkelio kelių valdybą. Sėkmingai tiesė kelius plačiojoje Rusijoje. 1885 m. Petras Vileišis paskiriamas Samaros-Ufos geležinkelio statybos ruožo viršininku. Jam pavesta pastatyti tiltą per Belajos upę (600 m ilgio) – Kamos intaką. Už labai gerą darbą Vileišis buvo apdovanotas ordinu. Jį visur kviesta tiesti geležinkelį ir statyti tiltus. Tiltų atramoms įrengti jis pradėjo naudoti kesonus. Tapo žymiu kesoninių pamatų specialistu Rusijoje. Projektavo ir vadovavo tiltų per 6 upes – Oką, Pronią, Cną, Mokšą, Surą ir Kazanką statybos darbams. Pagaliau tapo Rusijos susisiekimo ministerijos rūmų patarėju. Statė tiltus dabartinėje Latvijoje, Ukrainoje, pastatė tiltą per Narevo (Narew) upę netoli Varšuvos. Darbo visur turėjo su kaupu, uždirbo nemažai pinigų.

Visos Petro Vileišio dienos buvo kupinos atsakingų pareigų, kartais ir rūpesčių, bet jis niekad neužmiršo lietuvių reikalų. Dar būdamas studentas Petrapilyje subūrė lietuvius. Studentų būrelis slapta leido laikraštėlį „Kalvis melagis“. Dalyvavo labdaringoje Petrapilio lietuvių draugijos veikloje. Jam pasisekė legaliai lotyniškomis raidėmis išleisti 4 savo knygeles. Turėdamas nemaža lėšų, didelę dalį jų paaukojo Lietuvos reikalams. Padėdavo lietuviams geležinkelininkams gabenti uždraustą spaudą ir knygas. Nepamiršdavo ir knygnešiams padėti jų veikloje. Negailėjo pinigų remti lietuvišką periodinę spaudą, pats rašė ir vertė knygas į lietuvių kalbą, bendradarbiavo su laikraščių „Varpas“ ir „Aušra“ redakcijomis. Savo darbus spausdino Mažojoje Lietuvoje, Martyno Jankaus ir kitų spaustuvėse. Petro Vileišio straipsniai pasiekdavo ir lietuvių spaudą Amerikoje.

Kaip žinome, visur gerai, bet namie geriausia. Taip manė ir Petras Vileišis. 1900 metais grįžo į Vilnių su užsidirbtais pinigais. Tas jo kapitalas tapo tautinio darbo materialiniu pagrindu. Petro Vileišio dėka Vilniuje pradėjo veikti lietuviška spaustuvė, knygynas ir mechaninės žemės ūkio padargų dirbtuvės. Knygynas įsteigtas 1904 m. spalio 25 d. Jis veikė 1904-1912  metais Aušros vartų g. 5, kur dabar yra Nacionalinė filharmonija. Knygyne žmonės gaudavo spaustuvės leidinius ir lietuviškas knygas bei spaudą, išleistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jam vadovavo Marija Piaseckaitė-Šlapienė. Jai talkino Antanina Davydauskaitė ir Elena Brazaitytė. Tas knygynas Vilniuje tapo lietuvių veikėjų centru. 1912 metais knygynas likviduotas. Knygas nupirko Marija Šlapelienė. Ji su savo vyru Jurgiu įkūrė naują savo knygyną.

Petras Vileišis 1904 m. rugsėjo 7 d. gavo leidimą savo spaustuvėje spausdinti leidinius. Spaustuvę padėjo įrengti ir jai vadovavo Martynas Kukta. Joje buvo 2 spausdinimo mašinos, 2 spausdinimo staklės ir įvairaus šrifto komplektai. Čia dirbo 18-20 darbininkų. Spaustuvėje spausdinti vadovėliai mokykloms, lietuvių tautosakos rinkiniai, pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir redagavo Petras Vileišis. Buvo spausdinami ir kiti leidiniai, kaip antai „Šviesa“, „Lietuvos bitininkas“.

Petras Vileišis Vilniuje nusipirko žemės sklypą ir savo lėšomis pastatė geležies dirbinių gamyklą. Gamino cisternas, rezervuarus, kesonus, šviesoforus, geležinių tiltų detales. Šaltkalvystės cechas gamino geležinius vartus, laiptų turėklus, gatvių žibintus, duris, langų rėmus ir kryžius. Remontavo žemės ūkio mašinas, gamino ir žemdirbystės įrankius. Dėl ekonominių priežasčių gamyklą reikėjo parduoti. Tada Vilniaus lietuviai įsteigė naują ūkio mašinų bendrovę, kuri veikė iki 1918 metų. Vokiečiams užgrobus Vilnių, gamykla buvo perkelta į Smolenską, kur bolševikai ją nacionalizavo.

Dirbant Vilniuje ne viskas klostėsi gerai, reikėjo nugalėti daug kliūčių, bet lietuviai parodė, kad jie esą savo sostinėje nuo amžių. Tai ne sapnas, ne svajonė, tai apčiuopiama lietuvių veikla. Vis daugiau žmonių tikėjo atgimstančia laisva Lietuva su sostine Vilniumi. Vileišis jiems buvo pavyzdys. Jis su savo trimis broliais dirbo Lietuvos labui.

Rusijos bendrovės vėl pakvietė Petrą Vileišį statyti tiltus. Vilniuje jis dar spėjo pastatyti erdvius rūmus, kuriuose po jo mirties įsikūrė „Ryto“ švietimo draugija ir Lietuvių mokslo draugija. Vileišis vėl išvažiavo su šeima dirbti kaip vadovas statant tiltus. Jo padėjėju tapo lietuvis inžinierius Steponas Kairys.

Petras Vileišis visą laiką negailėjo savo pinigų lietuvių reikalams. Aukojo dailės parodų, lietuvių kursų organizavimui, lietuviškų mokyklų steigimui. Kai prasidėjo Pirmasis karas, jis dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. Karo metu užleido dalį savo namų Antakalnyje našlaičių prieglaudai. Rėmė Petrapilyje ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą.

1917 metais prasidėjo bolševikų revoliucija, nukentėjo Rusijos ūkis, pramonė, statybos. Pablogėjo gyvenimo sąlygos, visko trūko, kai kur žmonės badavo. Nukentėjo ir Petras Vileišis. Jis Rusijoje susirgo, bolševikai paėmė jo turtą. 1921 metais pavyko sugrįžti į Lietuvą, bet be pinigų kišenėje. Parsivežė tik pažymas, kiek milijonų uždirbta. Jam privalėjo sumokėti Rusijos geležinkelių bendrovė. Deja, tų pinigų jis niekada negavo.

Nors Petras Vileišis buvo 70 metų amžiaus, nemanė sėdėti ramiai namie. Jis tuojau įsitraukė į viešąjį darbą, dirbo Tėvynės labui. Tapo Susisiekimo ministerijos Inžinierių korpuso viršininku. Reikalavo iš kitų uolaus, kruopštaus darbo. Po 4 mėnesių šių pareigų atsisakė.

Petras Vileišis buvo pasiryžęs įsteigti bendrovę ir nutiesti geležinkelio magistralę nuo Šiaulių per Telšius, Kretingą, Palangą į Šventąją bei įrengti Šventosios uostą. Šį projektą vėliau Lietuvos valstybė įgyvendino dviem etapais: 1924-1926 m. nutiestas geležinkelio ruožas Šiauliai-Telšiai, o 1929-1932 m. Telšių-Kretingos ruožas. Pastarojo ruožo tiesimu rūpinosi Petro Vileišio sūnus Vytautas.

Petras Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje, palaidotas Kauno arkikatedros rūsyje. 1935 m. kovo 21 d. jo palaikai pervežti į Vilnių ir palaidoti Vileišių šeimos koplyčioje Rasų kapinėse. Koplyčia stovi 80 metrų į rytus nuo pagrindinių vartų. Čia palaidoti Petro Vileišio broliai Vytautas, Jonas ir Antanas. Jie taip pat daug nusipelnę Lietuvai.

Po darbo Petras Vileišis daug skaitė, domėjosi proza ir poezija. Ir pats sukūrė keletą apsakymų, scenos vaizdelių, išvertė iš kitų kalbų prozos kūrinius. Parašė ir išvertė apie 30 knygelių gamtos, medicinos, žemdirbystės, sodininkystės ir istorijos klausimais. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Petras Neris, Giedris, Ramojus, V. Gintautas. Įdomūs yra jo pasisakymai apie visuomenės gyvenimą Lietuvoje ir kaip pakelti žmonių gerovę. Jis apie tuos reikalus ne tik kalbėjo, rašė, bet ir tai įkūnijo darbais Lietuvoje, ypač Vilniuje.

Šiais metais švenčiame pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tai puiki proga pažinti Lietuvos istoriją, savus didvyrius. Didvyriai – tai nebūtinai kautynių vadai, laimėję mūšį, bet ir tie žmonės, kurie nusipelnė pagarbos savo darbais visuomenės labui, tarp jų ir Petras Vileišis. Būdamas paauglys, jis Panevėžio mokykloje atsisakė surusinti ar sulenkinti savo pavardę. Išvažiuodamas mokytis į Petrapilį prisiekė: „Brangi Tėvyne, kol būsiu gyvas, dirbsiu tavo labui“. Tuos žodžius, ištartus 1870 metais, patvirtino savo darbais „su kaupu“. Taip pat trys jo broliai ėmė pavyzdį iš Petro ir dirbo savo kraštui.

Visuomenė pastatė Petro Vileišio biustą Karo muziejaus skverelyje Kaune. Vilniečiai dabar kaupia lėšas, norėdami pastatyti tinkamą paminklą broliams Vileišiams. Tikėkime, jog netrukus Vilnius pasipuoš nauju paminklu, kuris visiems primins, kad Petras Vileišis ir jo broliai, kilę iš darbščios ūkininkų šeimos, siekę mokslo, turėjo vieną tikslą: atgaivinti lietuvybę, atgauti spaudą, lietuviškus pamokslus ir giedojimus bažnyčiose, atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą. J. Basanavičius ir kiti didieji Vilniaus lietuviai be Vileišio pagalbos nė pusės to, kas buvo nuveikta, nebūtų galėję padaryti. Šiemet Vilniuje pastatytas paminklas Vincui Kudirkai. Dabar laukiam paminklo, kuris primins Lietuvos šviesuolius Vileišius.

Tegul Petro Vileišio asmenybė būna mums pavyzdys, ką gali nuveikti užsienyje gyvenantys lietuviai. Pradėkime nuo mažų darbų, kur nereikia daug pinigų ir laiko. Daugiau domėkimės lietuvių kultūriniu gyvenimu. Kiekvienas gali sau ir pažįstamiems užsakyti vietos lietuvių spaudą. Ji tikrai pigi. Reikėtų skaityti daugiau knygų, rengti klube susitikimus su veikėjais, mokytojais, muzikantais, dainininkais ir kt. Lietuva – tai dainų kraštas. Lietuviškų dainų užrašyta tūkstančiai. Galima 4-8 kartus per metus surengti dainų vakarėlius, kur prisimintume gražiausias ir mėgstamiausias dainas. Būtinai reikėtų pakviesti jaunimą ir mokinius. Tai būtų nepaprasta proga jiems išmokti tas dainas.

Dažniau ruoškime lietuvių koncertus, statykime vaidinimus, ateikime jų pažiūrėti. Kalbinkime vaikus ir paauglius lankyti lietuvių kalbos pamokas. Tuomet kai būsime Vilniuje prie Vileišių paminklo, drąsiai galėsime pasakyti, kad mes dar gyvi ir įgyvendiname Vileišių, Basanavičiaus, Kudirkos siekius. Pajusime, kad ir mes iš dalies esame didvyriai savo darbe, mokame dirbti ir džiaugtis gyvenimu.

Pranas SOVULIS

Kas girdėti Lietuvoje?

Politika

Lietuvos europarlamentarai

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) 2009-06-14 patvirtino galutinius birželio 7 dieną Lietuvoje vykusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Lietuvai Europos Parlamente atstovaus 12 europarlamentarų. Daugiausia, keturis, mandatus rinkimuose iškovojo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Europarlamentaro mandatą jau antrą kadenciją gavo prof. Vytautas Landsbergis, Laima Andrikienė. Į Europos Parlamentą taip pat pateko Algirdas Saudargas ir Radvilė Morkūnaitė.

Antrojoje vietoje atsidūrusiai ir 3 mandatus pelniusiai Lietuvos socialdemokratų partijai Europos Parlamente atstovaus parlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, praėjusią kadenciją Europos Parlamento nariu buvęs Justas Paleckis ir Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Zigmantas Balčytis.

Partija „Tvarka ir teisingumas” Europos Parlamente turės 2 mandatus. Dirbti į Briuselį vyks šios partijos lyderis Rolandas Paksas ir Juozas Imbrasas.

Rinkėjai Europos Parlamento nario mandatą patikėjo ir Darbo partijos lyderiui parlamentarui Viktorui Uspaskichui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkui, Seimo nariui Valdemarui Tomaševskiui bei Liberalų sąjūdžio sąrašo lyderiui Leonidui Donskiui.

Europos Parlamento rinkimuose dalyvavo 20,91 proc. rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus apie dabartinę krizę

Į Prezidento rūmus 2009-06-21 d. (sekmadienį) vėl susirinko Nacionalinių maldos pusryčių dalyviai pamąstyti ir pasikalbėti apie krikščioniškųjų ir bendražmogiškųjų vertybių vietą šių dienų pasaulyje. Maldos pusryčių tema – “Valstybės kūrimas vertybių socialinės krizės laikais”. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus išskyrė vieną svarbiausių pastarojo laiko ženklų, palietusių visas mūsų gyvenimo sritis – tai pasaulinės bei nacionalinės aktualijos, ekonominis sunkmetis. Tačiau Prezidentas svarstė, ar teisinga visavertį žmogaus, tautos ir valstybės gyvenimą suvesti vien į ekonominę gerovę. Todėl, ieškodamas atsakymo į šį klausimą, šalies vadovas sakė apie krizę per šiuos Maldos pusryčius norintis kalbėti kaip apie tam tikrą kūrybą. Prezidentas taip pat priminė Evangelijoje aprašytą požiūrį į žmogiškąją krizę: „Jei grūdas, nukritęs į dirvą, neapmirs, jis neduos naujų vaisių”, ir ragino įžvelgti, kas mūsų gyvenime, kaip tas grūdas, turi apmirti ir duoti naujų vaisių.

„Apmirti turi tai, kas į šią krizę atvedė: nežabotas egoizmas, pelno kultas, įsitikinimai, kad egzistuoja kažkokie dėsniai, galintys pakeisti asmeninę atsakomybę, nubraukti įsipareigojimus. Sakyčiau, kad į krizę vedė ir mūsų požiūris į jauno žmogaus formavimą. Ugdymą ir išmintį mes pakeitėme žinių teikimu, nors visi žinome, kad tikrai ne tas pat yra žinoti apie pasiaukojimą ir aukotis, išmanyti moralės teorijas ir moraliai elgtis, kalbėti apie solidarumą bei pilietinę visuomenę ir būti atsakingu piliečiu”, – sakė Prezidentas V. Adamkus.

Valstybės vadovas įsitikinęs, kad žmogui visada, o ypač sunkumų akivaizdoje, būtina stengtis pakilti virš kasdienių problemų. Paragino kalbant apie šio meto sunkumus labiau akcentuoti žodį „laikini”. Jo teigimu, mus ištiko tik laikini sunkumai, tad šiuo metu reikia mąstyti apie tai, kokie iš krizės išeisime.

V. Adamkus nepraleido progos paminėti ir vienu didžiausių skaudulių Lietuvoje laikomą visuomenės nepasitikėjimą savo valstybe. Anot Prezidento, gyventojams nepatinka praraja tarp žodžių ir veiksmų, mat už melą neatleidžiama. „Prisiminkime tūkstančio metų Lietuvos istoriją ir pagalvokime: jeigu dabartinį laiką įvardijame kaip didžiulę krizę, kaip reikėtų pavadinti, pavyzdžiui, aštuonioliktojo amžiaus pabaigą, dvidešimtojo amžiaus vidurį ar Sausio 13-osios naktį?” – sakė valstybės vadovas.

 „Nors krizė ištiko ekonomiką, bet skaudžiausias jos padarinys – dar kartą atsivėrusios visuomeninės ir socialinės problemos: susvetimėjimas, diferenciacija, solidarumo stoka. Ar į tokią dabartį atėjome ne todėl, kad buvome itin sureikšminę interesus, ypač ekonominius, ir visiškai nuvertinę vertybes, idėjas, idealus? Ar nebuvo taip, kad, siekdami gero ir patogaus gyvenimo, smukome į moralinę prarają?” – klausė Prezidentas. Pasak jo, sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus – tai galimybė praregėti ir pažinti bei suvokti esminius mūsų gyvenimo dalykus.

„Galimybė nenaikinti savęs iš vidaus ir išlikti žmonėmis, tauta, valstybe. Tikėjimas ir pasitikėjimas – štai tvirčiausias pamatas ieškant kelio iš nežinios, baimės ir netikrumo”, – pabrėžė Prezidentas.

V. Adamkaus įsitikinimu, dabartinė krizė pirmiausia yra mūsų dvasios krizės, dvasios devalvacijos rezultatas.

“Krizės prasideda ir baigiasi, o Lietuva ir lietuviai liks. Turi likti. Todėl turime būti stiprūs. O visais sunkmečiais būsime stiprūs tiek, kiek gerovės sąlygomis liksime ištikimi pamatinėms moralinėms vertybėms, – sakė Prezidentas V. Adamkus. – Viena iš tų vertybių – tikėjimas lietuvių tauta, Lietuvos valstybe ir visais jos žmonėmis”.

Nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuos globoja šalies vadovas – tai galimybė politikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis. Šiame susitikime kalbama apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose.

Lietuvoje pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai surengti 2001 metais. Nuo tada šią tradiciją puoselėjo Prezidentas V. Adamkus.

Lietuvoje bus ilginamas pensijos amžius

Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad pensijos nebus mažinamos, tačiau pensijos amžius Lietuvoje turėtų būti pamažu ilginamas, kol pasieks 65 metus. Tai daryti verčia ir demografinė padėtis. Be to, anot jo, daugelyje Europos Sąjungos šalių gyventojai į pensiją išeina vėliau.

„Pasaulio banko studija ir daugelis kitų ekspertų pripažįsta vieną faktą, kad Lietuvoje pensinis amžius yra vienas iš mažesnių tarp Europos Sąjungos valstybių, todėl ir yra siūloma palaipsniui – po porą mėnesių kas pusę metų ar kas metus – didinti pensinį amžių, kad jis pasiektų tą europietišką standartą – 65 metų amžių“, – interviu Lietuvos radijui sakė A. Kubilius.

Jo teigimu, dabartinis pensijos amžius nebeatitinka demografinės situacijos ir tų galimybių, kurias turima Lietuvoje. „Todėl turime galvoti ir svarstyti ir tokius sprendimus“.

Šiuo metu moterų pensijos amžius yra 60 metų, o vyrų – 62,5 metų.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinės asamblėjos (ESBO PA) metinė sesija Vilniuje 

Ekonominis sunkmetis neprivertė surengti kiek kuklesnės Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinės asamblėjos (ESBO PA) sesijos Lietuvos sostinėje. Ji vyko šių metų birželio pabaigoje ir liepos pradžioje. Iš viso truko 5 dienas. Ji kainavo beveik 11,8 mln. litų (pinigai skirti iš valstybės biudžeto).

Beveik pusę šios sumos „suvalgė“ vadinamosios organizacinės išlaidos, didžioji dalis jų susijusios su kultūrinės ir pramoginės programos ESBO PA sesijos dalyviams finansavimu. 1 mln. litų išleista organizacinei technikai įsigyti, apie 5,5 mln. litų – kai kurių patalpų Seimo rūmuose remontui, likę beveik 5,3 mln. litų skirti logistinėms, organizacinėms, kanceliarinėms ir kitokioms išlaidoms. Prie pastarųjų priskiriamos ir išlaidos, skirtos įvairiems priėmimams, pobūviams, ekskursijoms, pramoginiams renginiams organizuoti, reprezentacijai.

ESBO PA generalinio sekretoriaus Spencerio Oliverio teigimu, turėtume didžiuotis Vilniuje vykstančiu renginiu, nes jis pirmasis toks Baltijos valstybėse, o šios organizacijos prezidentui Joao Soaresui įspūdį paliko nauji Seimo rūmai ir juose esanti spaudos konferencijų salė. Jo nuomone, ji geriausia iš visų, kurias jam kada nors yra tekę matyti.

Lietuvos parlamentarų delegacijos ESBO PA vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kad į sesiją atvykusių svečių įspūdžiai apie renginį, jo organizavimą ir apskritai apie Lietuvą labai geri. „Jie jaučia, kad visi organizaciniai darbai atliekami labai nuoširdžiai ir su dideliu atsidavimu”, – sakė ji.

1975 metais įsteigta ESBO skirta nedalomam saugumui, konfliktų prevencijai ir pokonfliktiniam sureguliavimui užtikrinti. Ši organizacija vienija 56 Europos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis, JAV ir Kanadą.

Iš viso Asamblėja priėmė per 20 rezoliucijų. Tarp ESBO PA priimtų dokumentų yra ir dvi Lietuvos inicijuotos rezoliucijos dėl energetinio saugumo ir dėl padalintosios Europos suvienijimo. Jas parengė Slovėnijos delegacijos narys Roberto Battelli ir Lietuvos Seimo delegacijos ESBO PA pirmininkė Vilija Aleknaitė-Abramikienė.

Pripažįstant tarpusavio priklausomybę energetikos srityje, rezoliucijoje dėl energetinio saugumo pabrėžiamas poreikis diversifikuoti energetinių išteklių tiekimo šaltinius, plėtoti alternatyvius tiekimo būdus ir taip siekti šalių tiekėjų ir šalių vartotojų interesų darnos.

Rezoliucijoje „Padalintosios Europos suvienijimas” smerkiami abu XX amžiaus totalitariniai režimai – nacistinis ir stalinizmo, šalys raginamos atverti savo istorijos ir politikos archyvus, kovoti prieš ksenofobiją, agresyvų nacionalizmą. Šia rezoliucija labai pasipiktino Rusijos Federacijos delegacijos vadovas Aleksandras Kozlovskis.

ESBO PA narė Lietuva yra nuo 1991 m. rugsėjo. Šioje organizacijoje Lietuva turi 3 balsus ir 5 delegacijos narius. Asamblėją sudaro 320 parlamentarų iš 56 valstybių.

Parlamentinės asamblėjos (PA) dalyviai buvo sužavėti renginio suorganizavimu, Lietuvos svetingumu ir sostinės Vilniaus grožiu. Karčių pastabų turėjo tik Rusijos delegacijos vadovas. Prieš išvykdami jie gyrė produktyvią ir nemažai reikšmingų rezoliucijų patvirtinusią ESBO PA sesiją. Daugelis renginio dalyvių taip pat neslėpė susižavėjimo Lietuva ir žadėjo dar kartą čia sugrįžti.

Seimo delegacijos ESBO PA pirmininkė V. Aleknaitė-Abramikienė taip pat džiaugėsi puikiai pavykusiu renginiu. Dėl nepriekaištingo sesijos darbo organizavimo, solidžių priėmimų ir kultūrinės programos renginio dalyvių antrosioms pusėms kolegos iš užsienio apipylė ją pagyromis. „Iki šiol neteko girdėti jokių nusiskundimų ar priekaištų. Tai iš tiesų labai malonu”, – šypsojosi ji.

Lietuvos mokslui skirtas pirmasis milijardas

Lietuvos mokslui iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų skirtas pirmasis 1 mlrd. litų. Jau šiemet bus pasirašomos mokslo slėnių projektų sutartys ir išmokamas avansas projektams. Struktūrinė parama skirta 14 slėnių projektų ir 10 nacionalinių kompleksinių programų. Pirmieji pinigai bus panaudoti infrastruktūrai, pastatams ir įrangai įsigyti.

Valstybė „Sodrai” paskolino 715 mln. litų

„Sodrai” iki 2016 m. gruodžio 20 d. iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų suteikta 715 mln. litų paskola. Už ją reikės mokėti 7,94 proc. palūkanas. Paskola bus pradedama grąžinti nuo 2013 m. sausio 20 d. ir grąžinama lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį.

„Sodra” pagal surenkamas pajamas nuo plano šiuo metu atsilieka 490 mln. litų. Planuojamas „Sodros” deficitas iki metų pabaigos yra apie 1,5 mlrd. litų.

Valdui Adamkui suteiktas garbės daktaro vardas

Lietuvos Prezidentui 2009-07-01 suteiktas garbės daktaro vardas Liublino katalikiškajame Jono Pauliaus II universitete. Garbės daktaro vardas taip pat suteiktas Lenkijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos prezidentams ir vienam iš Baltarusijos opozicijos lyderių.

Tą dieną Liubline buvo minimos 1569 m. sudarytos Lietuvos ir Lenkijos sąjungos – Liublino unijos – 440-osios metinės.

ESBO komisaras ragina nebijoti lenkiškų gatvių pavadinimų

Lietuvai nereikėtų bijoti lenkiškų gatvių pavadinimų ar pavardžių su lietuviškoje abėcėlėje nesančiomis raidėmis, – ramina Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) aukštasis komisaras tautinių mažumų klausimais Knutas Vollebeakas. Į Vilniuje vykusią ESBO Parlamentinės asamblėjos sesiją atvykęs pareigūnas siūlė leisti vietovėse, kur gyvena daug tautinės mažumos atstovų, lygiagrečiai vartoti jos kalbą. Svečias tikino, kad Lietuvos nėra jo „prioritetų sąraše” tarp problemiškiausių regionų, tačiau įspėjo, kad neintegravus romų į visuomenę ateityje gali kilti rimtas konfliktas.

Per pusmetį į biudžetą nesurinkta 193,8 mln. litų

Per pirmąjį šių metų pusmetį į valstybės biudžetą surinkta 7,409 mlrd. litų, o tai 193,8 mln. litų (2,5 proc.) mažiau, nei planuota. Kartu su Europos Sąjungos ir kitų užsienio šalių paramos lėšomis per šešis šių metų mėnesius į biudžetą buvo surinkta 10,411 mlrd. litų pajamų (ES paramos lėšos – 3,3 mlrd. litų). Daugiausia pajamų surinkta iš pridėtinės vertės mokesčio (3,510 mlrd. litų), planas įvykdytas 98,7 proc.

Lietuva išmokės žydams už prarastą turtą

Už prieškario metais turėtą turtą žydams bus kompensuota 113 mln. litų. Į šią sumą bus įskaičiuota ir dviejų pastatų Vilniuje vertė. Toks sprendimas buvo priimtas 2009-07-13 d. vykusiame Vyriausybės pasitarime. Pasak laikinojo teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, tai galutinis Vyriausybės sprendimas.
Laikinai pareigas einantis Premjeras Andrius Kubilius taip pat teigė, jog toks įstatymo projektas bus iškart siunčiamas į Seimą, o rudeniop pradėtas svarstyti. Vyriausybės vadovas sakė, kad didesnės sumos prašančioms žydų organizacijoms bus atsakyta neigiamai.

Taip pat numatyta, kad 3 mln. litų bus išmokėti iškart, nelaukiant 2012 metų. Šie pinigai bus skirti nuo holokausto nukentėjusiems Lietuvos žydams remti.

Kaip bus skirstomi kompensacijų pinigai, kol kas neaišku. Pasak R. Šimašiaus, tai bus daroma per fondą, kurio steigimo tvarką nustatys Vyriausybė. Šiame fonde įtakos turės ir žydų bendruomenės, ir Lietuvos valstybės atstovai.

Sumažėjo Seimo narių, politikų, teisėjų ir valdininkų atlyginimai

Lietuvos Seimas pritarė, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis, kuris buvo 475 litai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. būtų 450 litų.

Biudžete liko kone 5 mlrd. litų skylė

2009-07-23 Seimas patvirtino naują biudžeto karpymą. Valstybės biudžeto pajamų planas galutinai buvo sumažintas beveik 2,1 mlrd. iki 20,81 mlrd. litų, išlaidos – iki 25,64 mlrd. litų. Biudžeto deficitas bus didesnis pusantro karto ir sieks nebe 2,9, bet 4,82 mlrd. litų.

Karas keliuose pamažu rimsta

Per pirmąjį šių metų pusmetį žuvusiųjų ir sužeistųjų keliuose buvo 23-24 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, komentuodamas šių metų pirmojo pusmečio statistiką, teigė, kad rezultatai nuteikia optimistiškai. Jis pabrėžė, kad 2008-uosius kelių saugumo požiūriu galima vadinti “proveržio metais”: tuomet žūčių skaičių keliuose pavyko sumažinti 25-28 proc., o ir lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, “nebuvome visiškame dugne”.

2008 metais Lietuvos keliuose žuvo mažiausiai žmonių per paskutinius 40 metų arba nuo 1967-ųjų metų, t. y. žuvo 492 žmonės – 242, arba 33 proc., mažiau nei 2007 m.

Tačiau ministras pridūrė, kad nors padėtis keliuose ir gerėja, ES mastu Lietuva pagal eismo saugumą vis dar užima paskutines vietas. Antra vertus, jei antro pusmečio rezultatai nepasikeis, o kitose ES narėse kelių eismo nelaimių nesumažės, Lietuva metų pabaigoje turėtų šoktelti per 10 pozicijų.

E. Masiulis teigė, kad tokių rezultatų pavyko pasiekti bendradarbiaujant su Kelių policija, įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis, Bažnyčia. Pasak jo, ypatingų priemonių planas, kuriuo siekiama mažinti avaringumą keliuose, bus vykdomas iki 2015 metų. Ministro teigimu, planas numato pavojingų kelio ruožų pertvarkymą, aktyvų bendradarbiavimą su visuomeninėmis organizacijomis bei siūlymą atšaukti draudimą naudoti dygliuotas padangas.

Prezidentė pasirašė įstatymų pakeitimus dėl PVM didinimo, biudžeto ir atlyginimų mažinimo

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymo pataisas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimo, šių metų biudžeto pajamų ir išlaidų mažinimo, atlyginimų valstybės politikams, pareigūnams, teisėjams, tarnautojams mažinimo.

PVM tarifas nuo rugsėjo didinamas nuo 19 proc. iki 21 proc. D. Grybauskaitė pripažino, kad mokesčių padidinimas nėra geriausia išeitis verslui, ir tvirtino, kad pasikeitus ekonominei situacijai PVM tarifą reikės peržiūrėti.

Lietuvoje studijuos 36 šalių abiturientai

Studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose panoro 369 užsieniečiai iš 36 pasaulio šalių, tarp jų iš Afganistano, Ganos, Irano, Japonijos. 80% stojusiųjų užsieniečių buvo iš Europos, 12% – Azijos, 3% – Afrikos. Pirmą kartą Studijų kokybės vertinimo centrui (SKVC) teko įvertinti išsilavinimą, įgytą Afganistane, Bangladeše, Ganoje, Irane, Kuveite, Japonijoje, Nepale. Stojantieji daugiausia rinkosi universitetines studijų programas (jų nurodyta per tris šimtus), mažiau – kolegines (jų nurodyta per šimtą). Kolegines studijų programas pasirinko 17 proc. asmenų. Keli asmenys pasirinko tik vieną studijų programą.

Lietuvoje užregistruotas didžiausias gimstamumo augimas Europos Sąjungoje

Lietuvoje 2008 metais užfiksuotas didžiausias gimstamumo augimas visoje Europos Sąjungoje, tačiau dėl didesnio mirčių skaičiaus ir emigracijos Lietuvos gyventojų sumažėjo 16 tūkst. ES statistikos agentūros Eurostat duomenimis, praėjusiais metais gimstamumas siekė 10,4 promilės, t. y. 1000 gyventojų gimė 10,4 vaikų, 2007 šis rodiklis siekė 9,6 promilės.

Iš viso 2008 metais gimė 35 tūkst. vaikų, mirė – 44 tūkst. žmonių, 8 tūkst. emigravo. 2009 metų sausio 1 dienos duomenimis, Lietuvoje gyveno 3 mln. 350 tūkst. žmonių, 2008-ųjų pradžioje – 3 mln. 366 tūkst.

Liepą nedarbas šalyje pasiekė 9,7%

Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugpjūčio 1 dieną įregistruota 209.900 bedarbių – tai sudarė 9,7% visų darbingo amžiaus šalies gyventojų. Palyginti su liepos 1 d., nedarbas padidėjo 0,4 procentinio punkto. Per praėjusį mėnesį į darbo biržas kreipėsi 30.900 asmenų, t. y. 4.400 daugiau negu birželį.

Lietuvai gali tekti prašyti TVF paskolos

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažįsta, kad Lietuva gali būti priversta kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Taip gali nutikti, jei nepavyks pasiskolinti užsienio kapitalo rinkose, – rašo Didžiosios Britanijos finansų dienraštis „The Financial Times”.

Anot D. Grybauskaitės, Lietuvos finansų ministerija svarsto galimybę šiemet išleisti dar vieną euroobligacijų emisiją po to, kai birželį buvo išplatinta 500 mln. eurų vertės obligacijų emisija.

Dienraščiui „The Financial Times” duotame interviu Prezidentė pripažino, kad Lietuvai gali prireikti TVF paskolos, jei „užsienyje susidariusios sąlygos neleis Lietuvai refinansuoti savo skolų… ir jei rinkos užsidarys”. „The Financial Times” pažymi, kad Lietuva iki šiol siekė išvengti Latvijos likimo.

Ekonomika

Lentvaryje pradėjo veikti PET taros perdirbimo gamykla 

2009-06-12 Lentvaryje atidaryta pirmoji Lietuvoje PET taros perdirbimo gamykla „PET recycling“. Ši gamykla užpildė iki šiol buvusią spragą plastiko atliekų tvarkymo grandinėje. Pasak įmonės direktoriaus Arūno Baranausko, „PET recycling“ yra didžiausia ir moderniausia PET perdirbimo gamykla Baltijos šalyse. Prie jos įkūrimo prisidėjo Aplinkos ir Ūkio ministerijos, kitos valdžios institucijos.

„PET recycling“ gamykla perdirba spalvotą ir bespalvę vaisvandenių, alaus, mineralinio vandens tarą į žaliavą, tinkamą įvairiems plastiko produktams, taip pat maistinei PET tarai gaminti. Čia PET tara ne tik perdirbama, bet ir surūšiuojama, mat, pasak gamyklos darbuotojų, kai kurie klientai pageidauja tik tam tikros spalvos perdirbto plastiko.
PET (polietilentereftalatas) yra polimeras, naudojamas taros, skirtos gaiviesiems gėrimams, sultims, vandeniui, aliejui ir kt., gamybai.

D. Britanijos bankas „Barclays“ Lietuvoje ketina investuoti iki 170 mln. litų

Jungtinės Karalystės bankas „Barclays” ir Ūkio ministerija 2009-06-15 d. pasirašė ketinimų protokolą dėl informacinių technologijų (IT) centro steigimo Lietuvoje. Investicijų suma gali siekti iki 170 mln. litų.

Ūkio ministras Dainius Kreivys sako, kad Lietuvos tikslas – tapti Baltijos jūros regiono paslaugų centru. „Manome, kad 2015 metais 30 proc. mūsų viso eksporto turi sudaryti aukštos vertės paslaugų eksportas. Laikas mums eksportuoti ne pigius produktus, o žinias. Tiek „Barclays“, tiek kitų investuotojų akimis Lietuvos žinių lygis ir žmonių gabumai yra tikrai aukšto lygio, o ir darbo užmokestis pas mus yra sąlyginai nedidelis, tad turime visas galimybes įsitvirtinti“, – sakė D. Kreivys.

„Mažeikių nafta“ paskelbta „Lietuvos metų eksportuotoja 2008“

2009-06-23 d. Vilniaus rotušėje vykusiame Lietuvos pramonininkų konfederacijos 20-mečio paminėjimo renginyje akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ suteikta nominacija „Lietuvos metų eksportuotojas 2008“. Specialus nominacijos prizas įteiktas bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojui Albertui Gimbutui.

Šiam titului buvo nominuota 14 šalies įmonių, kurios gamina lietuviškos kilmės produkciją bei ją eksportuoja ar teikia eksporto paslaugas. Statistikos departamento duomenimis, 2008 metais eksportuota 55,5 mlrd. litų vertės prekių. „Mažeikių naftos“ eksportas pernai siekęs 12,97 mlrd. litų ir sudarė daugiau nei 23 proc. viso Lietuvos eksporto. 2008-aisiais bendrovė eksportavo daugiau nei 75 proc. visos produkcijos į tokias pagrindines rinkas kaip Latvija, Estija, Vakarų Europa, JAV, Kanada bei Ukraina. Pastarojoje „Mažeikių naftos“ produktų pardavimai nuosekliai ir žymiai auga. Bendrovė į Lietuvos ir užsienio rinkas tiekia reaktyvinių variklių kurą Jet A-1, mažasierį benziną, dyzeliną bei kitus produktus.

Demaskuota grupė, prekiavusi neapskaityta lenkiška kiauliena

Išaiškinta grupė asmenų, iš Lenkijos į Lietuvą gabendavusi kiaulienos skerdieną, kuri be jokių buhalterinės apskaitos dokumentų buvo parduodama Vilniaus apskrityje registruotiems ūkio subjektams. Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bendrininkų grupę demaskavo finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Vilniaus apskrities skyriaus pareigūnai, bendradarbiaudami su Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra.

Birželio 22-23 dienomis FNTT ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pareigūnai Vilniaus apskrityje sulaikė 4 nusikalstamos veiklos bendrininkus, tarp jų vieną Lenkijos pilietį. Tyrimo metu nustatyta, kad bendrininkų grupės nariai 2009 m. balandžio-birželio mėn. iš Lenkijos ūkio subjektų įsigijo ne mažiau kaip 180 tonų kiaulienos ir ne mažiau kaip 18 kartų įvežė į Lietuvą. 90 tonų skerdienos jie be jokių buhalterinės apskaitos dokumentų pardavė dviem Lietuvos ūkio subjektams, kurie vėliau tiek šią skerdieną, tiek iš jos pagamintus rūkytos mėsos gaminius be jokių buhalterinės apskaitos dokumentų realizavo dar penkiems Vilniaus apskrityje registruotiems ūkio subjektams.

Idėja suburti išeivijos verslininkus

Pasaulio lietuvių ekonomikos forume išsakyta idėja įkurti instituciją, kuri suburtų išeivijos verslininkus, tačiau šie įspėja, kad Lietuvai reikės daug pastangų juos sudominti ir prisivilioti į kraštą.

Liepos pradžioje Vilniuje vyko Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas (PLEF), į kurį atvyko daugiau kaip 300 lietuvių kilmės įmonių savininkų ir vadovų, bankų viceprezidentų, finansų ir ekonomikos ekspertų iš 30 pasaulio šalių. Forume taip pat dalyvavo 200 Lietuvos įmonių atstovų. Trečią kartą po 17 metų pertraukos surengtame forume diskutuota apie galimus sprendimus finansų krizės metu, galimybes didinti eksportą, žinių ekonomikos plėtrą.

Pasak „Spencer House Capital Managment LLP” partnerio, buvusio Londono Sičio lietuvių klubo prezidento Dariaus Daubaro, sėkmė ir rezultatai bandant sujungti pasaulio lietuvius priklauso ir nuo valstybės pastangų, ir nuo verslo. Lietuvos verslas esą galėtų pasinaudoti tuo potencialu, kuris egzistuoja. Jo pasiūlymas – įtraukti pasaulio lietuvius į krašto įmonių valdybas, panaudoti studentus, kurie mokosi įvairiose šalyse.

Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje per metus sumažėjo 7 procentais

Tiesioginės užsienio investicijos 2009 m. balandžio 1 d. sudarė 32,31 mlrd. litų ir buvo 6,9 procento mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu pernai.

Tiesioginių užsienio investicijų sumažėjimą lėmė įmonių akcinio kapitalo ir reinvesticijų kritimas, – pranešė Statistikos departamentas.

Daugiausia yra investavę Švedijos investuotojai – 5,28 mlrd. litų (16,3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų), Vokietijos – 3,17 mlrd. litų (9,8 proc.), Danijos – 3,03 mlrd. litų (9,4 proc.), Estijos – 2,41 mlrd. litų (7,5 proc.), Nyderlandų – 2,04 mlrd. litų (6,3 proc.), Latvijos – 2,02 mlrd. litų (6,3 proc.).

Pasirašytas memorandumas dėl elektros tilto į Švediją

Lietuva, Latvija ir Švedija 2009-07-09 pasirašė memorandumą dėl „NordBalt“ – elektros tilto, sujungsiančio Baltijos ir Šiaurės šalių elektros energijos rinkas. Memorandumą, įtvirtindamos siekį įgyvendinti projektą, pasirašė Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA), konsorciumo su „Lietuvos energija“ vardu, Latvijos bendrovė „Latvenergo“ ir Švedijos įmonė „Svenska Kraftnat“.

Projektą, kurio preliminari vertė yra 516-738 mln. eurų, finansuos Lietuva, Latvija, Švedija ir Europos Sąjunga, numačiusi skirti 175 mln. eurų. Iki liepos 15 d. Europos Komisijai bus pateiktos paraiškos šio projekto finansavimui gauti. Įgyvendinant projektą, kurį numatoma užbaigti 2016 metų pavasarį, bus nutiestas apie 350 kilometrų ilgio kabelis Baltijos jūros dugnu su elektros energijos keitiklių stotimis abiejose šalyse. Dar šiais metais numatoma atlikti Baltijos jūros dugno tyrimą.

Vyriausybė per pusmetį pasiskolino beveik 7 mlrd. Lt

Finansų ministerija, leisdama Vyriausybės vertybinius popierius (VVP), per šių metų birželį pasiskolino 1 mlrd. 987,9 mln. litų. Užsienio finansų rinkose buvo sėkmingai išplatinta 1 mlrd. 726,4 mln. litų (500 mln. eurų) nominaliosios vertės euroobligacijų emisija.

Nuo 2009 metų pradžios Finansų ministerija iš viso pasiskolino 6 mlrd. 723,9 mln. litų.

„Dvarčionių keramiką“ iš lenkų rankų perėmė buvęs ilgametis įmonės vadovas

Keramines plyteles gaminančią „Dvarčionių keramiką“ nusipirko anksčiau ilgus metus bendrovei vadovavęs Juozas Raišelis. Bendrovė praneša, kad UAB “Misota“ įsigijo 92,25 proc. paprastųjų vardinių akcijų iš Lenkijos įmonės Cersanit S.A.

„Kai bendrovė priklausė didelei Lenkijos įmonių grupei, veikla nebuvo tokia sklandi, kaip tikėtasi. Dabar, pasikeitus savininkams, turėtų būti lengviau įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tačiau įmonės sėkmė priklausys ne tik nuo ekonominės situacijos rinkoje, bet ir nuo sėkmingo bendradarbiavimo su banku“, – sakė „Dvarčionių keramikos“ prezidentas Audrys Imbrasas.

Šimonytė: daroma viskas, kad valstybė nebankrutuotų

Daroma viskas, kad Lietuvos valstybė nebankrutuotų, lito devalvavimas nesvarstomas, pusmečio biudžetas nebus surinktas, niekas Lietuvos iš krizės neištemps, tiktai patys, – 2009-07-14 d. viešėdama DELFI interneto konferencijoje sakė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. „Mes turėsime išeiti iš krizės visų mūsų sąskaita, nes niekas mūsų iš krizės neištemps, tiktai patys. Todėl taupymo strategija tęsis tol, kol užtikrinsime, kad išlaidos maksimaliai atitinka pajamas. O vartojimas smuko ne dėl taupymo strategijos, o dėl susitraukusio kredito išdavimo”, – aiškino finansų ministrė.

Klausiama apie šalies bankroto galimybę, I. Šimonytė tikino, kad daroma viskas, kad taip neatsitiktų nei 2010 m., nei 2011 m., nei niekada. Ji patikino, kad lito devalvacijos tikimybė nesvarstoma. „Lito devalvavimas nesvarstomas, nes tai būtų baisi žala šaliai ir ūkiui. Apgailestauju, kad nuolat pasigirsta užsienio pranašų, kurie mėgsta tuo klausimu pasamprotauti“, – sakė I. Šimonytė.

„Todėl mums reikia orientuotis į eksportą kaip į išlikimą arba kaip į ūkio augimo pagrindą. O skatinti verslą galime tik tais pinigais, kuriuos gauname iš Europos Sąjungos, nes savų rezervų neturime“, – sakė ministrė.

Druskininkai investuoja 150 mln. litų į naują kompleksą

2009-07-16 d. Druskininkuose buvo pradėtas statyti slidinėjimo trasų, kurių viena bus uždara, kompleksas. Jame bus galima slidinėti ir vasarą.

Druskininkai planus įrengti slidinėjimo trasas puoselėjo keletą metų. Daugiau kaip 150 mln. litų vertės projektą numatoma įgyvendinti dviem etapais. Pirmiausia bus nutiestos dvi trasos – visus metus veiksianti uždara ir atvira, pritaikyta slidinėti tik žiemą. Bendras jų ilgis sieks 900 metrų. Antrajame etape bus kuriama komplekso infrastruktūra. Slidinėjimo trasoms statyti 40 milijonų litų gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o 50 milijonų litų įsipareigojo skirti Alytaus statybų bendrovė „Stamita“. Ši bendrovė laimėjo Druskininkų savivaldybės rengtą uždarų kalnų slidinėjimo trasų su dirbtine sniego danga įrengimo konkursą. Kompleksas turėtų pradėti veikti po pusantrų metų.

Per pusmetį muitininkai sulaikė prekių už beveik 13,6 mln. litų

Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius Lietuvos muitinės pareigūnai aptiko neteisėtai gabenamų prekių už beveik 13,6 mln. litų. Palyginus šių ir 2008-ųjų metų suvestines, kontrabandos gabenimo mastai išaugo.

Kaip įprasta, į Lietuvą dažniausiai nelegaliai gabenamos cigaretės. Jų per pirmąjį šių metų pusmetį muitininkai sulaikė už beveik 9 mln. litų. Lyginant su 2008-aisiais, rūkalų kontrabandos kiekis padidėjo 33 proc.

Lietuva ir toliau išlieka tabako kontrabandos tranzito šalimi. Į Vakarų Europą ir Skandinavijos šalis vežami nelegalūs rūkalai atkeliauja iš Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Šiuose pasienio ruožuose sulaikomi didžiausi nelegalaus tabako kroviniai.

Skandinavijos bankai išveža lėšas

Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis teigia, kad itin didelės paskolų litais palūkanos yra nepasitikėjimo lito stabilumu išraiška. „Šiuo metu daug įmonių nenori investuoti, nes yra labai didelis neapibrėžtumas dėl ekonomikos ateities, ir bankai nėra jokia išimtis. Ekonomikai ne tiek svarbu, jeigu neinvestuoja koks baldų gamintojas, o kai bankai nustoja investuoti – dalyti paskolas, atsiranda sisteminės pasekmės. Jau kelis mėnesius iš eilės matome, kad paskolų portfelis bankų sistemoje mažėja – kitaip tariant, į bankus sugrįžta daugiau pinigų, negu šie paskolina. Šiuos pinigus, be abejo, jie išveža atgal – grąžina anksčiau paimtus kreditus, kuriuos naudojo šitai kredito ekspansijai Lietuvoje”, – Lietuvos radijui sakė R. Kuodis.

Anot jo, Skandinavijos pagrindiniai bankai, iš kurių didieji Lietuvos bankai gaudavo kredito išteklius, nuo metų pradžios jau susigrąžino apie 3-4 mlrd. litų. Skandinavijos bankai pastaruoju metu pripažįsta Baltijos šalių rinkose daugėjant blogų paskolų, tačiau nuolat kartoja, jog neketina iš čia pasitraukti.
Stokholme su SEB ir „Swedbank” vadovais susitikusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, jog Lietuvai labai svarbu, kad būtų garantuota šių bankų veikla Lietuvoje, nes ji yra labai svarbi šalies finansų rinkai ir ūkiui.

„Achema” didina karbamido gamybos apimtį

Jonavoje pradėjo veikti naujasis AB „Achema” karbamido cecho agregatas. Modernus įrenginys, padvigubinęs įmonės karbamido gamybos pajėgumą, yra ne pirmus metus įgyvendinamo didelio investicinio projekto gamybai modernizuoti ir aplinkosaugai gerinti dalis.

Koncernui „Achemos grupė” priklausanti Jonavos trąšų gamintoja AB „Achema” investavo dar apie 100 mln. litų į verslo plėtrą ir, paleidusi naują įrenginį, beveik dukart padidino karbamido gamybos pajėgumą.
Modernusis agregatas – jau ketvirtas toks AB “Achema” karbamido cecho teritorijoje. Investicijas į naująjį karbamido gamybos agregatą “Achema” pradėjo 2007-aisiais, o baigė šių metų pavasarį, nepasiduodama užgriuvusiai ekonomikos krizei.
“Achemai” sėkmingai baigus investicinį projektą, padidėjo bendras karbamido cecho galingumas. Vadinasi, pasaulio rinkoms galėsime tiekti dar daugiau produkcijos”, – dėkodamas susirinkusiesiems į agregato atidarymo ceremoniją kalbėjo koncerno “Achemos grupė” prezidentas Bronislovas Lubys.

„Rail Baltica“ projektas įsibėgėja

„Lietuvos geležinkeliai“ pasirašė pirmąją tarptautinio europinės vėžės geležinkelio „Rail Baltica“ sutartį. Geležinkelio atkarpos nuo sienos iki Marijampolės infrastruktūros plano ir poveikio aplinkai konkursą laimėjusi kelių ir tiltų projektavimo bendrovė „Kelprojektas“ darbus atliks per 13 mėnesių. Rugpjūtį pasirašyta sutartis su geležinkelio atkarpų galimybių studijos konkurso nugalėtoja. Abiejų sutarčių vertė – beveik 1,5 mln. litų. Atlikus šiuos darbus ir įsigijus geležinkeliui reikalingos žemės, bus pradėti projektavimo ir statybos darbai, kuriuos ketinama baigti iki 2014 m. pabaigos.

Planuojama, kad nutiesus naują geležinkelį bei kai kur patobulinus esamą, iš Kauno iki Varšuvos traukiniu bus galima nuvykti maždaug per 4 valandas. Projekto „Rail Baltica“, sujungsiančio Helsinkį, Taliną, Rygą, Kauną ir Varšuvą, darbų vertė Lietuvoje – per 1,5 mlrd. litų. Dalį lėšų projektui skiria Europos Komisija.

D. Grybauskaitė palaimino „Leo LT“ išformavimą

Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaimino nacionalinio investuotojo bendrovės „Leo LT“ išformavimą – pasirašė Atominės elektrinės įstatymą bei kitus susijusius teisės aktus, sudarančius sąlygas padidinti valstybės akcijų dalį įmonėje iki dviejų trečdalių bei likviduoti nacionalinio investuotojo bendrovę, kurią pati prezidentė vertina kaip monopolinę ir oligarchinę. „Šitas darinys visiškai monopolizavo rinką, šitas darinys pinigų neturėjo ir neturi statyti tokių stambių projektų“, – sakė surengtoje spaudos konferencijoje D. Grybauskaitė.

„Ar Lietuva liks atominės energetikos šalimi, priklausys nuo strategijos peržiūrėjimo ir paskaičiavimų – į ką geriau investuoti, turint galvoje, kad atominė energetika yra geopolitika, žinant, kad aplink mus bus pastatytos elektrinės. Turime peržiūrėti savo strategiją ir pažiūrėti, į ką geriau investuoti – ar į vėjo jėgaines, geotermiką, atliekų deginimą, ar atominę energetiką, ar į viską kartu“, – sakė D. Grybauskaitė.

Vokietijos pareigūnai nesutinka su „Euler Hermes“ Lietuvai suteiktu reitingu

Vokietijos pareigūnai tikina, kad jie Lietuvą priskiria prie stabilių ir ribotos finansinės rizikos šalių grupės, nors visai neseniai Vokietijos eksporto draudimo bendrovė „Euler Hermes“ Lietuvai nustatė didžiausios rizikos šalies vertinimą. Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Mindaugas Butkus 2009-07-27 d. Berlyne su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu santykiams su Europos Sąjungos šalimis Ralfu Mafaeliu aptarė situaciją, susidariusią po to, kai prieš savaitę privati Vokietijos eksporto draudimo bendrovė „Euler Hermes“, nustačiusi Lietuvai didžiausios rizikos šalies vertinimą, pradėjo riboti ir atskirais atvejais nutraukė prekių eksporto į Lietuvą kreditavimą.

Mažmeninės prekybos įmonių apyvarta krito apie 30 proc.

Mažmeninės prekybos įmonių apyvarta (be PVM) šių metų pirmąjį pusmetį, palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, sumažėjo 28,8 proc. Automobilių degalų mažmeninės prekybos įmonių apyvarta smuko 20,2 proc., – pranešė Statistikos departamentas. Įmonių, prekiaujančių maisto prekėmis, apyvarta sumažėjo 16,3 proc., o ne maisto prekėmis (neįskaitant automobilių) prekiaujančių įmonių – 21,8 proc. Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninės ir mažmeninės prekybos bei remonto įmonių apyvarta krito 52,6 proc. Maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos įmonių apyvarta (be PVM) smuko 19,1 proc.

Šalies BVP sumažėjo 22,4 proc.

Bendrasis vidaus produktas (BVP) šių metų antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, smuko 22,4 proc. Apie tai pranešė Statistikos departamentas, įvertinęs turimus duomenis. Tai reiškia, kad šalies BVP sudarė 22,53 mlrd. Lt. Lietuvos vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė sakė, kad toks kritimas rodo gilų ekonomikos nuosmukį, tačiau prognozuoja, kad realus BVP šiemet jau pasiekė dugną ir labiau kristi neturėtų. Anot departamento, tokius rezultatus lėmė sumenkusi gamyba ir smukęs vartojimas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nedramatizavo žinių apie drastišką BVP mažėjimą. Jos teigimu, Vyriausybė valdo situaciją. „Tokio smukimo metu bet kuriai Vyriausybei būtų be galo sunku valdyti situaciją, o mūsų šalyje situacija yra valdoma“, – sakė D. Grybauskaitė.

Prekybos tinklas „BMS Megapolis“ Lietuvoje stabdo veiklą

UAB „Computer Data International“, valdanti mažmeninės prekybos elektronikos įranga tinklus „BMS Megapolis“ ir „Optimalūs kompiuteriai“, stabdo prekybinę veiklą. Liepos 31 d. 16 val. duris užvėrė visi 11 „BMS Megapolio“ prekybos centrų ir 7 „Optimalių kompiuterių“ parduotuvės septyniuose šalies miestuose. Bendrovės akcininkai ir vadovai tokį sprendimą priėmė vengdami gilinti veiklos finansavimo problemas ir siekdami užtikrinti įsipareigojimų darbuotojams, klientams bei kreditoriams vykdymą.

Eksportas traukėsi trečdaliu, importas – dar labiau

Per pirmąjį šių metų pusmetį lietuviškų prekių eksportas buvo 31 proc. mažesnis nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Per šešis šių metų mėnesius eksportuota prekių už 19 mlrd. litų. Importas traukėsi dar labiau: importuota prekių už 21,2 mlrd. litų, o tai 43,5 proc. mažiau nei pernai.

Kaip skelbia Statistikos departamentas, remdamasis negalutiniais muitinės deklaracijų ir Intrastato ataskaitų duomenimis, Lietuvos užsienio prekybos deficitas sudarė 2,2 mlrd. litų ir buvo 77,5 proc. mažesnis nei pernai.

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuva daugiausia eksportavo mineralinius produktus (21,1 proc.); chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkciją (10,2 proc.), mašinas ir mechaninius įrenginius, elektros įrangą (9,3 proc.).

Didžiausią importo dalį sudarė mineraliniai produktai (29,6 proc.), chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija (12,4 proc.), mašinos ir mechaniniai įrenginiai, elektros įranga (12,2 proc.).

Kultūra

Nacionalinis chorų konkursas

Šiemet Lietuvos televizija pirmąkart suorganizavo nacionalinį chorų konkursą „Lietuvos balsai”. 2009-06-06 d. Lietuvos televizijos Didžiojoje studijoje vyko konkurso finalas, kuriame susitiko trys stipriausieji chorai. Nugalėtoju tapo Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos merginų choras „Liepaitės“ (vad. Jolita Vaitkevičienė). Antrąją vietą žiūrovai skyrė Klaipėdos miesto kultūros centro Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“ (vad. Artūras Dambrauskas). Trečiąja vieta džiaugėsi Kauno technologijos universiteto akademinis choras „Jaunystė“ (vad. Danguolė Beinarytė). Specialiais apdovanojimais finale buvo apdovanotos chorvedės Rasa Gelgotienė ir Danutė Aukselienė.

Unikaliame „Lietuvos balsų“ konkurse LTV Didžiojoje studijoje susirungė 21 choras iš visos Lietuvos. Konkurso transliacijose nuskambėjo 200 originalių kūrinių. Televizijos duomenimis, chorų konkursą kiekvieną šeštadienį prie Lietuvos televizijos ekranų stebėjo apie 140 tūkst. žiūrovų – tiek netilptų jokioje Lietuvos koncertų salėje.

Atidengtas paminklas lietuvių raštijos pradininkui K. Sirvydui

Dabužiuose (Anykščių r.) atidengtas paminklas pirmojo lietuvių kalbos žodyno autoriui Konstantinui Sirvydui. Paminklą sukūrė skulptorius Jonas Žukas.

K. Sirvydas yra kalbos naujadarų „mąstytojas“, „pratarmė“, „kupranugaris“, „kokybė“, „medvilnė“, „rodyklė“, „rūbinė“, „spaustuvė“, „turgavietė“, „virtuvė“ ir kt. autorius.

Vilniuje atidaryta Nacionalinė dailės galerija

Vilniuje 2009-06-20 iškilmingai atidaryta didžiausia šalyje Nacionalinė dailės galerija – pirmasis po nepriklausomybės atgimimo Lietuvoje moderniosios ir šiuolaikinės dailės muziejus.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, muziejui pavyko per penkerius metus įgyvendinti patį ryškiausią Lietuvos tūkstantmečio minėjimo akcentą – rekonstruoti Nacionalinę dailės galeriją dešiniajame Neries krante.

„Manau, kad Lietuva ir jos žmonės gauna labai rimtą šiuolaikišką, solidžią kultūros įstaigą, kuri atitinka visus tarptautinius muziejinės veiklos reikalavimus, pradedant mikroklimatu, apšvietimu, naujausia technologine įranga“, – sakė R. Budrys.

Nacionalinės dailės galerijos pastato rekonstrukcijai su priestatu iš Valstybinės investicijų programos buvo skirta 84 mln. litų. Pasak galeriją rekonstravusios UAB „Vėtrūna“ generalinio direktoriaus Juozo Valužio, tai vienas šiuolaikiškiausių muziejų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Rekonstruojamoje Nacionalinėje dailės galerijoje sumontuota Japonijos vyriausybės dovana – 800 tūkst. litų vertės audiovizualinė įranga.

Išleista ir pristatyta studija apie Žalgirio mūšį

Išleista knyga apie vieną didžiausių viduramžių mūšių – Žalgirį. Kitąmet minimam 600 metų jubiliejui skirtoje monografijoje dėstomas naujas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos valdovų Jogailos ir Vytauto sutartis su Ordinu.

Knygos apie Žalgirio mūšį autorius profesorius Mečislovas Jučas sako, kad istorinės kautynės dar neišsemta tema. Įžengiant į 600-uosius, jubiliejinius, kautynių metus, visuomenei istorikas pristato leidinį, kuriame populiariai pateikia daugelio metų tyrinėjimus, Jogailos ir Vytauto santykius, taip pat – pasikeitusį Lenkijos istorikų požiūrį.

„Jau yra priimta jų istoriografijoje kompromisinis sprendimas, kad laimėjo mūšį lenkai ir lietuviai kartu. Nebeaiškinama, kad lietuviai neturėjo tame mūšyje jokios reikšmės“, – pažymi M. Jučas.

Į Vilnių atkeliaus garsusis J. Mateikos paveikslas

Šiemet pažymint Liublino unijos 440-ąsias metines į Vilnių rudenį žadama atvežti garsųjį Jano Mateikos paveikslą „Liublino unija“. Vieną iš garsiausių savo paveikslų „Liublino unija“ J. Mateika nutapė 1869 metais, minint unijos 300-ąsias metines. Paveikslas „Liublino unija“ yra saugomas Liublino pilies muziejuje, bet yra Varšuvos nacionalinio muziejaus nuosavybė.

Pasak paveikslo atgabenimu besirūpinančių Lenkų instituto Vilniuje vadovų, atgabenti iš Liublino į Vilnių šį didžiulį paveikslą bus nelengva: 3 metrų aukščio ir 5 metrų ilgio paveikslą reikės konservuoti, saugiai atgabenti į Vilnių, parengti tinkamas sąlygas jam eksponuoti ir saugoti. Paveikslą Vilniuje planuojama eksponuoti nuo lapkričio mėnesio Taikomosios dailės muziejuje, o ekspozicija turėtų trukti apie pusę metų, iki 2010 metų pavasario.

Sugrįžo Žygimanto Augusto gobelenai

2009-06-27 d. į Taikomosios dailės muziejų Vilniuje su ypatinga palyda ir apsauga iš Lenkijos atgabentos unikalios vertybės. Tarp jų – penki Žygimanto Augusto užsakymu maždaug 1550–1560 metais Briuselyje sukurti gobelenai, puošę ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Žygimanto Augusto gobelenai kartu su kitomis įspūdingomis vertybėmis bus pristatyti parodoje „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“, kurią parengė Krokuvos Vavelio karališkosios pilies specialistai. Reprezentaciniai gobelenai su Žygimanto Augusto (Sigismundus Augustus) monogramomis bei Lenkijos ir Lietuvos herbais – itin vertingas lituanistinis ir istorinis palikimas, pripažįstamas kaip išskirtinis tarp viso pasaulio senųjų audinių rinkinių, – teigiama Valdovų rūmų pranešime.

Žiūrovų dėmesiui atvežta daugiau kaip 130 eksponatų, atskleidžiančių XIV–XVIII a. Vavelio pilies, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų dvynės, istoriją, paveldą, muziejines vertybes. Tarp jų – Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei didikų portretai, medalių kolekcija, kokliai, architektūros detalės, kiti radiniai. Vavelio karališkosios pilies parodą Lenkijos specialistai įvertino 5,5 mln. eurų.

Kartu į Vilnių atvežti ir Krokuvos katedros kapitulos archyvo ir bibliotekos, Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje dokumentai, kurie  eksponuojami parodoje „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“. Paroda skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.

Lietuvių kalbos egzaminą abiturientai išlaikė ypač gerai

Nacionalinio egzaminų centro atstovo Arūno Malinovskio teigimu, gimtosios lietuvių kalbos valstybinį egzaminą išlaikė daugiau nei 93 proc. abiturientų. Tuo metu pernai – 6 proc. mažiau visų laikiusiųjų. Tiesa, šiemet keitėsi ir užduočių vertinimas – gavęs iš kurios nors dalies nulį taškų, abiturientas vis tiek galėjo išlaikyti visą egzaminą. Neišlaikiusieji valstybinių egzaminų šiemet dar galės perlaikyti mokyklinius. Kitą vasarą per tą pačią brandos egzaminų sesiją bus galima iš naujo laikyti vienintelį – privalomąjį lietuvių kalbos egzaminą.

Atidengta Vinco Kudirkos skulptūra

2009 metų liepos 5 dieną 21 valandą Lietuvos laiku Vilniaus Vinco Kudirkos aikštėje buvo iškilmingai atidengtas paminklas Lietuvos himnui ir jo autoriui Vincui Kudirkai. Skulptūra buvo atidengta Lietuvos ir viso pasaulio lietuviams giedant V. Kudirkos “Tautišką giesmę” – Lietuvos himną.

Paminklas V. Kudirkai yra sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji – beveik 13 metrų obeliskas su himno žodžiais – aikštėje pastatyta prieš dvejus metus. O šį birželį paminklą papildė bronzinė Vinco Kudirkos skulptūra. Paminklas išsiskiria moderniomis technologijomis – himno žodžiai apšviesti lazeriu, o šiltuoju metų laiku nuo kaskadų bėgs vanduo.

Paminklo pastatymas aikštėje prie Vyriausybės kainavo beveik pusketvirto milijono litų. Dalį šių lėšų dešimtmetį rinko Vinco Kudirkos labdaros ir paramos fondas.

Tūkstantmečio proga į Lietuvą atkeliavo Kvedlinburgo analai

Į Lietuvą atvežta kronika, kurioje 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Tai garsieji Kvedlinburgo analai (Annales Quedlinburgenses), XI a. pradžioje rašyti Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne ir iki šių dienų išlikę vienintelio XVI a. nuorašo forma.

Nuorašo rankraštis priklausė garsiam XVI a. Vitenbergo universiteto profesoriui ir Drezdeno archyvarui Peteriui Albinusui.

Šią relikviją į Lietuvą atgabeno Saksonijos žemės, valstybės ir universiteto bibliotekos Drezdene generalinis direktorius profesorius Thomas Buergeris, atvykęs paminėti Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus. Kvedlinburgo analai buvo rodomi Lietuvos tūkstantmečio tarptautinėje parodoje “Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose”, kurią liepos 5 d., Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus svarbiausios šventės išvakarėse, atidarė Prezidentas Valdas Adamkus.

Krokuvos Jogailos universitetas Valdovų rūmams padovanojo Aleksandro taurės kopiją

Krokuvos Jogailos universiteto rektorius, garsus fizikos profesorius Karol Musiol (Karol Musioł) ir šio universiteto muziejaus „Collegium Maius“ direktorius, žymus lenkų teisininkas ir teisės istorikas, profesorius Stanislav Valtos (Stanisław Waltoś)  padovanojo atkurtiems, bet iki galo neįrengtiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams unikalią dovaną – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio (1492–1501/1506) stiklinės taurės tikslią rankų darbo kopiją.

Taurės originalas yra saugomas Krokuvos Jogailos universiteto muziejaus „Collegium Maius“ lobyne. Per stebuklą 500 metų išlikusi unikali paauksuota stiklo taurė yra Venecijos meistrų darbo.

Lietuvos paveldui ir Valdovų rūmams taurė svarbi ir reikšminga todėl, kad papuošta ypatinga emalio tapybos heraldine kompozicija. Jungtinio herbo skydas, laikomas angelų, yra sudarytas iš šešių laukų. Didžiausiame širdies lauke pavaizduotas Lietuvos valstybės heraldinis ženklas – Vytis.

Atidengtas „Vienybės medis”

Skulptūros „Vienybės medis“ atidengimo ceremonija Vingio parke pradėjo Lietuvos tūkstantmečio Dainų šventės baigiamąjį Dainų vakarą. Pasaulio lietuvių vienybės simbolį – devynių metrų aukščio skulptūrą atidengė Prezidentas Valdas Adamkus, Premjeras Andrius Kubilius, skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Rolandas Palekas. Prie granitinio „Vienybės medžio“ Prezidentas Valdas Adamkus sakė: „Jūs esate vienybės medis, gyvi, be kurių Lietuva šiandieną nešvęstų savo tūkstantmečio. Ši skulptūra įamžina tuos žmones, kurie tikėjo vienybe, kurie dirbo, nebijojo jokios priespaudos, jokio pažeminimo, tikėjo vienu tikslu – būti laisvais žmonėmis, laisva tauta, laisva valstybe“.

Po vienu stogu – 100 galerijų

Pirmosios Baltijos šalyse surengtos šiuolaikinės meno mugės „Art Vilnius`09“ organizatoriai viliasi, kad meno šventė taps tradiciniu renginiu. 2009-07-08 Vilniuje prasidėjo pirmoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „Art Vilnius`09“. Tai, pasak jos organizatorių, analogų Baltijos šalyse neturintis renginys.

Galerijų mugė yra didžiausias programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektas. Surengti mugę, pasak jos vadovės Dianos Stomienės, buvo sunku ir reikėjo nemažai pastangų. „Aišku, viskas dėl meno ir menininkų. Vienas iš mūsų norų – kad mugė būtų tęstinė. Sukūrėme ir stengsimės, kad mugė gyvuotų toliau“, – tikino ji.

Manoma, kad tarptautinėje meno mugėje dalyvavo 100 meno galerijų (27 Lietuvos galerijos ir 73 užsienio šalių svečiai) iš 31 šalies – Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų. Galerijos savo stenduose pristato apie pusę tūkstančio žymiausių šiuolaikinio meno atstovų iš viso pasaulio.

Lietuvių fotomenininkas – Europos metų atradimas

Didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d`Arles“ („Arlio susitikimai“) Arlyje (Prancūzija) lietuvių fotomenininko Rimaldo Vikšraičio darbai įvertinti pagrindiniu – metų atradimo – apdovanojimu. Nebylaus, Lietuvoje tinkamai neįvertinto kūrėjo darbai sužavėjo profesionalią užsienio meno bendruomenę.

Lietuvių kalbai krizė negresia

Lietuvos ekonomiką palietusi pasaulinė krizė lietuvių kalbai negresia, – teigia Ilinojaus universitete dėstantis kalbininkas Giedrius Subačius, nors pripažįsta, kad kalbos taip pat išgyvena krizes. Pasak kalbininko, lietuvių kalbos dialektai, žargonai, akcentai ne tik nekenkia kalbai, bet ir išlaiko ją stiprią, o svarbiausias jos gyvybingumo ženklas yra tai, kad mes ja rūpinamės.

„Kalbininkai sako, kad kalbos krizė prasideda tada, kai ji ima prarasti savo galūnes, jas keičia kitos kalbos galūnės. Bet išlinksniuokime žodį „namas“: „namas“, „namui“, „namą“... Čia nėra ir net neįsivaizduojama kitos kalbos galūnių, žodžiu, struktūra yra labai tvirta“, – sako G. Subačius.

Kernavėje surasti kapai pranoko archeologų lūkesčius

Šią vasarą Kernavėje atliekami archeologiniai tyrinėjimai savo radiniais pranoko visus lūkesčius: archeologai aptiko septynis griautinius kapus ir molinę urną su degintiniais kaulais. Legendomis apipintame Pajautos slėnyje kasinėjimus vykdo Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus archeologai.

Pasak Kernavės archeologijos muziejaus vedėjos Dalios Vaičiūnienės, archeologiniai tyrimai atliekami kultūrinio rezervato apsauginėje zonoje, kaimo sodybos pastatų vietose.

Tačiau išskirtinės svarbos atradimas – septyni griautiniai kapai, datuojami IV a. po Kristaus. Pasak archeologų, pirmųjų mūsų eros amžiaus kapų atradimai Rytų Lietuvoje yra reti. Šio laikotarpio kapinyno tyrimai Kernavės archeologinėje vietovėje padės atskleisti dar nežinomas laidosenos tradicijas.
Archeologus nustebino įkapių gausa: plačios rankogalinės apyrankės, antkaklės, antsmilkiniai, geležiniai kirviai, ietigaliai ir kiti įspūdingi radiniai. Šie eksponatai papildys šiuo metu kuriamą naująją Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspoziciją, kurią planuojama atverti lankytojams kitąmet.

Jūros šventė Klaipėdoje

Šių metų liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje Klaipėdoje vyko jubiliejinė, jau 50-oji, Jūros šventė. Jos metu buvo labai daug įvairių kultūrinių renginių. Ši šventė išsiskyrė iš kitų tuo, kad Klaipėda tapo tarptautinio burlaivių „The Tall Ships' Race Baltic 2009” finišo uostu. Regatoje po Baltijos jūrą dalyvavo 2600 buriuotojų iš 18 pasaulio šalių. Klaipėdos kruizinių laivų terminale, prie buvusios „Laivitės“ ir Danės upės krantinių, susitelkė apie 100 didelių ir mažų iš Suomijos Turku uosto atplaukusių burlaivių ir jachtų. Tiek daug tradicinių ir mokomųjų burlaivių čia lankėsi pirmąkart. Bet iš visų burlaivių išsiskyrė Rusijos didžiausias pasaulyje mokomasis burlaivis „Sedov”, kurio burių plotas daugiau nei 4 tūkstančiai kvadratinių metrų. Tai keturstiebis 123 m ilgio burlaivis, kuriame praktiką atlieka Murmansko jūreivystės mokyklos kursantai.

Lenktynėse po Baltijos jūrą dalyvavo ir penki Lietuvos burlaiviai, tarp jų pasaulį apiplaukusi legendinė jachta „Lietuva” ir Lietuvos tūkstantmečio odisėjos dalyvė – sportinė jachta „Ambersail”.

Klaipėdiečiai ir svečiai galėjo apžiūrėti visus laivus. Didžiausio susidomėjimo susilaukė burlaivis „Sedov”.

Teatro aikštėje buvo pagerbti savo gyvenimą su jūra susieję žmonės. Metų jūrininku pripažintas klaipėdietis tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris.

Jūros šventę užbaigė Burių paradas, kuris buvo vienas įspūdingiausių šventės renginių ir pritraukė dešimtis tūkstančių klaipėdiečių ir miesto svečių. Išlydėti laivus žmonės rinkosi ant uostamiesčio pastatų stogų, pietinio ir šiaurinio molų, Smiltynės ir Melnragės pliažuose. Dėl didelio smalsuolių antplūdžio visi keliai, vedantys į Melnragę, buvo tiesiog užkimšti. Burių paradas truko apie keturias valandas ir, anot organizatorių, buvo vienas įspūdingiausių iš visų regatos ir Jūros šventės renginių. Didžiausia šios regatos nauda tai tarptautinis prestižas, neišmatuojamas pinigais. Manoma, kad Jūros šventė sutraukė apie pusę milijono žmonių.

Kostas LEONČIKAS

Naujoji Lietuvos prezidentė

Beveik visą 2009 metų liepos 12-ąją Vilniuje vyko naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos iškilmės, kurios pritraukė labai daug žmonių.

Iškilmės prasidėjo istorinėje Kovo 11-osios salėje (senuose Seimo rūmuose), į kurią atvyko dabartinės kadencijos Seimo nariai, naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė, prezidentas Valdas Adamkus, kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir kiti garbingi svečiai. Čia vyko prezidentės prisaikdinimo ceremonija, kuriai vadovavo Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas.

Po invokacijos, kuriai atlikti buvo pakviestas Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus. Jis sakė, kad naujos prezidentės inauguracija siejama su permainomis, tačiau siūlė nepamiršti ir tęstinumo, ypač reformų. Prezidento teigimu, pastaraisiais metais Lietuva itin daug pasiekė užsienio politikoje. “Kalbėdamas apie dabarties Lietuvą, jos užsienio politiką, esu sakęs, kad neretai, žvelgiant iš Europos ar pasaulio, atrodome geriau, nei vertiname save patys. Iš tikrųjų kartais susidaro įspūdis, kad užsienio partneriai ir Lietuvos svečiai mus gerbia labiau, nei vieni kitus gerbiame mes patys, Lietuvos piliečiai”, – kalbėjo kadenciją baigęs V. Adamkus.

Pasak prezidento, akivaizdu, kad žmonių vizijos, kokia turi būti Lietuva, skiriasi ir visada skirsis. „Tačiau skirtingi Lietuvos ateities vektoriai turi būti ne priešinami, o derinami. Taip, mus slegia daug rūpesčių ir problemų. Ir šiandien, didelių sunkumų akivaizdoje, Lietuva vėl kartoja savo istorinę lemtį: per kelis laisvės dešimtmečius turi pasiekti tai, ką laisvos tautos kūrė šimtmečius. Tačiau niekada ir jokiame krašte gerovė nebuvo sukurta savinieka, agresija ir nepasitikėjimu, savęs ir savo tautos, savo valstybės menkinimu ar skaldymu“, – sakė V. Adamkus.

Todėl jis kvietė suprasti ir branginti Lietuvą kaip vertybę, kuri neskaidoma, nesmulkinama, nedalijama į dvi ir daugiau susipriešinusias lietuvas. „Mano siekis visada buvo tai, kad nebūtų kelių lietuvų, kurios viena kita nepasitikėtų. Lietuva yra viena, ir tik tokia, nedaloma, ji pajėgs įveikti visus sunkumus, taps saugia ir patrauklia valstybe, išlaikys darbščius ir kūrybingus žmones“, – sakė kadenciją baigęs šalies vadovas.

Paskui vyko prisaikdinimo ceremonija. Išrinktosios prezidentės priesaiką priėmė Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Lapinskas. Išrinktoji prezidentė D. Grybauskaitė prisiekė Lietuvos tautai padėjusi ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir iškilmingai tardama priesaikos žodžius.

Po prisaikdinimo ceremonijos sveikinimo žodį tarė Seimo pirmininkas A. Valinskas. Jis pažymėjo, kad simboliška, jog tai vyksta Lietuvai ką tik perėjus į antrąjį savo tūkstantmetį. O sveikinimo žodį jis baigė tarsi kunigas per santuokos ceremoniją: “Negaliu daugiau nieko palinkėti, tik sveikatos, ištvermės ir sėkmės. O mes su jumis – ir džiaugsme, ir varge. Tepadeda jums Dievas”. Po to, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymu, prezidentei, pradedančiai eiti valstybės vadovės pareigas, A. Valinskas įteikė aukščiausią Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine.

Po apdovanojimo ceremonijos kalbėjo premjeras Andrius Kubilius, V. Adamkų vėl vadinęs “tūkstantmečio prezidentu”, o D. Grybauskaitę – “mūsų visų sėkmės prezidente”. „Daliai Grybauskaitei tenka pradėti naują tūkstantmetį. Naujas tūkstantmetis atneša naujas dideles viltis. Didžiuojuosi Lietuva, jos žmonėmis, kad naujo tūkstantmečio pradžioje jie padarė tokį teisingą ir ryžtingą pasirinkimą. Žmonių ryžtas bei jūsų, gerbiama prezidente, ryžtas ir yra naujų vilčių pagrindas”, – iškilmingame Seimo posėdyje, kuriame prisiekė prezidentė, kalbėjo premjeras.

Iškilmingo posėdžio pabaigoje D. Grybauskaitė tarė žodį Seimui ir Tautai. Iš jos kalbos buvo galima numatyti prezidentės svarbiausius darbus. “Būsiu aktyvi prezidentė, išnaudosiu visas man Konstitucijos suteiktas galias”, – žadėjo ji. Aktyviems prezidentė ragino būti ir šalies piliečius: „Esu sujaudinta Lietuvos žmonių pasitikėjimo, į mane sudėtų lūkesčių. Bet noriu ir pati paraginti, ypač tuos, kurie mano, jog nieko pakeisti neįmanoma: būkite aktyvūs savo valstybės piliečiai! Kritikuokite valdžią – ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia!”

Ji teigė didinsianti prezidento visuomeninių patarėjų svarbą, taip pat gerinsianti teismų sistemą, nes “žmogus gerbs teismą, kai teismas gerbs pats save”. “Gesindami gaisrą šiandien, galvokime apie rytojų”, – ragino D. Grybauskaitė. „Sutelkime jėgas pokyčiams, kurie padės gyvenimo pamatus dešimtmečiams. Gyvenkime be oligarchizuotų monopolijų, neskaidrių sandėrių. Išlaisvinkime šeimos ir smulkaus verslo potencialą. Pabaikime amžinai nesibaigiančias, bet tokias būtinas sveikatos, švietimo ir rūpybos reformas”, – kalbėjo prezidentė. „Tegul žmogus ir jo teisės tampa visos politikos esmė ir kiekvieno politiko prievolė. Taip rasime atsakymą į klausimą, kodėl svetur dauguma išvažiavusiųjų randa pagarbesnius santykius tarp žmonių, daugiau saugumo ir laisvės nei savo tėvynėje”, – tęsė šalies vadovė.

Ji taip pat nubrėžė užsienio politikos gaires, pabrėždama, kad pagrindinis šalies interesas – geri santykiai su kaimynais, tačiau būtina sureguliuoti “užsienio politikos švytuoklę” ir atsikratyti “įsivaizduojamos šalies lyderystės”. “Telkimės vardan tos Lietuvos”, – savo kalbą baigė D. Grybauskaitė.

Ne visiems aukštiems pareigūnams pavyko taisyklingai sukirčiuoti šalies vadovės pavardę per priesaikos ceremoniją Seime. Už tai pagyrų nusipelnė vienintelis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. „Tarties norma yra Grybauskaitė, kaip mergaitė. Tariama tvirtapradiškai, pabrėžiant a“, – taip aiškino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė. Nesėkmingiausiai kirčiavo Konstitucinio Teismo pirmininkas Kęstutis Lapinskas, D. Grybauskaitę paversdamas Grybauskaite. Jam taip pat nesisekė į D. Grybauskaitę kreiptis šauksmininko linksniu. Kiek geriau sekėsi premjerui Andriui Kubiliui. Ne visiškai taisyklingai savo pavardę tarė ir pati šalies vadovė. Vis dėlto J. Palionytė mano, kad žmonės pamažu taisyklingai kirčiuoti prezidentės pavardę išmoks. Į tai VLKK žada atkreipti dėmesį savo konsultacijose. Tačiau J. Palionytė įvertino gerą A. Valinsko kirčiavimą – jis į prezidentę taisyklingai kreipėsi ir vartodamas vardininką, ir šauksmininką. VLKK atstovės teigimu, Seimo pirmininkas apskritai neblogai kalba.

Kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus po iškilmingos priesaikos ceremonijos žurnalistams sakė, jog prezidentei nebus lengva įgyvendinti savo planus. „Pasakysiu nuoširdžiai: lengva nebus, bet žinodamas jos atkaklumą, jos ryžtą dirbti ir būti neatlaidžiai tiems, kurie nenori dirbti, manau, kad jai pasiseks“, – sakė V. Adamkus. „Ji turi patirties darbe ir galės tai panaudoti Lietuvai žengiant į priekį. Jos sėkmė bus ir sėkmė visai Lietuvai. To tikiuosi ne tik aš, bet ir visa Lietuva. Norėčiau, kad kuo greičiau jai pavyktų išvesti Lietuvą iš dabartinės finansų krizės.

Mūsų visų linkėjimai – ištvermės, sveikatos, o mes kiek galėsime, jai padėsime“, – pokalbį baigė prezidentas.

Paskui Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Lietuvos vyskupai ir Popiežiaus nuncijus Lietuvoje aukojo iškilmingas sekmadienio šv. Mišias naujosios prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos proga. Arkikatedros prieigose pirmą kartą po prezidento priesaikos viešumoje pasirodžiusią naująją šalies vadovę plojimais pasveikino žmonės. Šv. Mišiose dalyvavo kadenciją baigę prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ir premjeras Andrius Kubilius su žmonomis, Seimo, Vyriausybės nariai, užsienio šalių ambasadoriai, kiti pareigūnai, gausiai susirinkę tikintieji. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo homilijoje sakė, kad kiekvienas esame pašaukti imtis skirtosios misijos, „nesvarbu, kokia pareiga mums tenka – valstybės valdymas, verslo kūrimas, švietimo ir mokslo plėtra, žemdirbio triūsas ar namų šeimininkės tylus patarnavimas. Kiekvienas darbas įgyja savo vertę ne dėl to, ką apie jį kalba žiniasklaida ar žmonės, kiek už jį sumokama, bet pagal tai, kiek į jį yra įdėta meilės ir pasiaukojimo. Iš meilės atlikti darbai tampa amžinos vertės. (...) Nesąžiningai uždirbti pinigai dar nė vienam neatnešė laimės. Nė vienas nesame šios žemės savininkas, tik laikinai naudojamės žemiškomis gėrybėmis“, – priminė A. J. Bačkis.

Naujajai šalies prezidentei, kuri pradeda savo darbą tautos labui, ir kiekvienam žmogui kardinolas linkėjo pasitikint Dievu nepristigti drąsos atlikti paskirtąją misiją, įstengti uoliai, su meile atlikti savo pareigas ir būti tikrai, kad tūkstantmečiam mūsų tautos vardui nėra grėsmės išnykti iš pasaulio žemėlapio. „Sugrąžinkime pagarbą sąžiningam darbui, kylančiam iš tikėjimo, vilties ir drąsos būti tuo, kuo Dievas mus sukūrė“, – ragino A. J. Bačkis.

Po šv. Mišių Katedros aikštėje vyko prezidentės inauguracijos iškilmėms skirta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vėliavų būrių rikiuotė ir paradas. Prezidentei D. Grybauskaitei pristatyti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadai, valstybės vadovę pagerbė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vėliavos ir kariai.

Vėliau S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros vyko Prezidento rūmų perdavimo ceremonija. Kadenciją baigęs prezidentas perdavė D. Grybauskaitei didįjį valstybės antspaudą ir Konstituciją. Iš karto po to buvo nuleista V. Adamkaus vėliava ir įteikta jam atminimui, o pakelta prezidentės D. Grybauskaitės vėliava. Vėliau V. Adamkus, atsisveikinęs su svečiais, apleido aikštę. Čia naujoji valstybės vadovė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, pakvietė vienytis ir kurti valstybę nuo pamatų. Tuo pačiu ji pasisakė už tiesioginius merų bei seniūnų rinkimus ir pabrėžė atsakingo pasirinkimo svarbą.

“Brangūs tėvynainiai, keliaudama po Lietuvą mačiau daug neapykantos vieni kitiems, savęs naikinimo, didžiulę prarają tarp skurdo ir prabangos. Lietuva susipriešinusi, kviečiu Lietuvą taikytis. Esame viena tauta, viena valstybė, tik dirbdami kartu įveiksime ekonomikos, politikos ir moralės nuosmukį Lietuvoje”, – kreipdamasi į tautą per Prezidento rūmų perdavimo ceremoniją pažymėjo D. Grybauskaitė. “Priverskime vietos politikus atsiskaityti savo rinkėjams. Tik nesukime klystkeliu, jei balsuosime už tuščius pažadus arba iš pykčio, leisimės paperkami ar patys pirksime, demokratija bus parodija”, – teigė prezidentė. Ji sakė esanti pasiryžusi visas jėgas skirti Lietuvos žmonių gerovei ir tarnauti, o ne vadovauti žmonėms. “Į valdžią einama ne dėl garbės ar pinigų. Politika – ne verslo rūšis, tai turi būti pašaukimas. Atėjau ne vadovauti, o tarnauti žmonėms. Galimybė gerinti ir gyvenimą, ir stiprinti Lietuvą man yra didžiausia garbė, atlygis ir tikslas”, – sakė D. Grybauskaitė.

Šalies vadovė pažymėjo, kad laisvės ir demokratijos troškimas gimsta širdyje. Čia prasideda ir valstybė. “Ar tūkstančio metų pakako, kad suvoktume, kokios valstybės norime ir kokie mes esame?” – retoriškai klausė ji.

Milžinišką rinkėjų mandatą gavusi D. Grybauskaitė – pirmoji tokias pareigas einanti moteris Prezidentūros rūmuose, nes iki šiol čia savo kaip šalies vadovo pareigas ėjo tik vyrai. Prezidentę prie jos naujosios darbovietės atėjo pasveikinti daugybė žmonių. Sostinės S. Daukanto aikštė buvo sausakimša.

Vakarą S. Daukanto aikštėje įvyko šventinis koncertas, kuriame populiarias dainas atliko žinomi Lietuvos dainininkai ir muzikos grupės: „Skamp“, „Inculto“, „Antis“, dainininkė Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, „Liepaičių“ ir „Ąžuoliukų“ chorai ir kiti atlikėjai. Koncerto aikštėje klausėsi ir inauguruotoji prezidentė D. Grybauskaitė.

2009 metų liepos 12-oji – istorinė diena Lietuvai ir Daliai Grybauskaitei. Nuo šiol ji bus vadinama pirmąja moterimi – Lietuvos prezidente. D. Grybauskaitė prisipažino, kad jos gyvenimo šūkis: mokytis kiekvieną dieną. Kaip 53 metų moteriai seksis mokytis, patyrusios valdininkės profesorės portfelį pakeitus į šalies vairą? Iš ko ir kaip ji mokysis? Gal kiek iš Algirdo Brazausko ūkiškumo ir tvirtumo. Gal kiek iš Valdo Adamkaus lankstumo ir demokratijos. Neabejotina tik tai, kad kartu su kasdien besimokančia prezidente naujos patirtys laukia kiekvieno lietuvio. Pasitempti teks visiems. Matyt, ne vien pasitempti, bet ir dažniau nei iki šiol nusilenkti.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės apranga idealiai tiko inauguracijos iškilmėms. Protokolo ribų nepažeidė ir kiti aukštas pareigas užimantys asmenys bei jų antrosios pusės, atėję pasveikinti valstybės vadovės. Taip agentūrai ELTA teigė protokolo ekspertas, parlamentaras Arminas Lydeka. Tamsia suknele ir švarku pasipuošusi D. Grybauskaitė, pasak A. Lydekos, idealiai pasirinko aprangą. „Tai kartu ir dalykinė apranga, ir puošnu. Labai gerai pasirinkta, neįmanoma kritikuoti“, – teigė protokolo specialistas.

Protokolo ekspertas nepastebėjo jokių pažeidimų ir dėl pačių iškilmių. Tačiau, pasak A. Lydekos, jos buvo išskirtinės dėl to, kad nebuvo surengtas priėmimas. „Matyt, nė vienoje valstybėje, nė viename krašte tokio atvejo nebuvo, kad nebūtų priėmimo inauguracijos proga. Pasirinkimas jo neorganizuoti galėtų reikšti vienintelį dalyką – taupymą“, – sakė A. Lydeka.

Užsienio spauda prezidentės inauguraciją atspindėjo santūriai ir pabrėžė arba tai, kad ji pirmoji Lietuvos prezidentė moteris, arba jos “geležinės ledi” įvaizdį. „Voice of America” rašė, kad prisaikdinimo ceremonija buvo kukli, tačiau iškilminga. „The Wall Street Journal“ pabrėžė, kad Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė dėl savo patirties finansų srityje padės Lietuvai įveikti ekonominę krizę. „Krizės metu Lietuvos žmonėms didžiulį įspūdį paliko D. Grybauskaitės pareigos Europos Komisijoje. Lietuviai tikisi, kad prezidentė padės šaliai įveikti ekonominius iššūkius“, – „The Wall Street Journal“ cituoja politologą Antaną Kulakauską. „Deutsche Welle“ analitikai teigia, kad D. Grybauskaitė aktyviau reikšis Lietuvos vidaus politikoje nei jos pirmtakas Valdas Adamkus.

Kostas LEONČIKAS

Kulminaciniai Lietuvos vardo tūkstantmečio

minėjimo renginiai Vilniuje

Pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo žinomuose istorijos šaltiniuose tūkstančio metų jubiliejaus svarbiausi renginiai vyko Vilniuje šių metų liepos 6 d. (pirmadienį). Bet anksčiau, liepos 5 d., Prezidentas Valdas Adamkus Taikomosios dailės muziejuje atidarė tris nepaprastai svarbias ir unikalias tarptautines parodas: „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“, „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Respublikos pabaigos“ ir „Baltų menas“.

Lietuvos vardo tūkstantmečio proga surengtos parodos primena istorijos išbandymus ir garbingiausias Lietuvos gyvenimo akimirkas, atgaivina istorinę tiesą ir tautos atmintį, kuri yra gyvybiškai svarbi Lietuvos išlikimui ir ateičiai, – pabrėžė Prezidentas Valdas Adamkus.

Pasak valstybės vadovo, Lietuvą daugybę kartų ir įvairiais būdais buvo bandoma atskirti nuo Europos ir nuo kaimynų, tačiau protėvių valia, ryžtas ir neblėstantis laisvės troškimas vėl sugrąžindavo valstybę į Europos tautų šeimą. „Esu įsitikinęs, kad šios parodos tampa ir svarbiu Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ženklu. Pristatydami jas Lietuvos žmonėms ir valstybės svečiams, mes dar kartą liudijame ir viso pasaulio tautoms skelbiame: Lietuva su savo tradicijomis ir su savo dvasia buvo, yra ir išliks Europoje. Mes nepaliausime kūrę, gynę ir saugoję savo valstybę, branginsime ir saugosime šimtmečius Europos žmonių puoselėtas esmines vertybes ir svarbiausius demokratinio gyvenimo principus“, – sakė V. Adamkus, sveikindamas Lietuvą, žengiančią per istorinį slenkstį, ir visus antrojo tūkstantmečio žmones bei linkėdamas, kad valstybės jubiliejus suteiktų stiprybės ir ištvermės.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus vadovų, jeigu šios trys parodos būtų rengiamos atskirai, jos taptų dešimtmečio įvykiais, nes pirmą kartą Lietuvoje pristatomi didžiausios vertės, savo prasme ir reikšme Lietuvos istorijai unikalūs eksponatai. Visų trijų parodų draudimo suma siekia 120 mln. litų.

Parodoje „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ pristatoma per 200 istorinių dokumentų originalų ir faksimilių – nuo viduramžių iki šių laikų (1009-2003). 64 dokumentai iš 200 eksponuojamų gauti iš 8 užsienio šalių: Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Vatikano ir Lietuvos archyvų, bibliotekų ir muziejų. Garbingiausioje vietoje eksponuojamas seniausias – pirmasis žinomas Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analai. Vertingiausi parodos „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Respublikos pabaigos“ eksponatai – tai visame pasaulyje garsios Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos audiniai, kurie XVI–XVII a. yra puošę ir Vilniaus rūmus.

Parodoje „Baltų menas“ pristatoma daugiau kaip 700 baltų meno pavyzdžių – smeigtukų, segių, sagų, karolių iš metalo, gintaro, žalvario, kaulo, rago, prabangių LDK diduomenės papuošalų. Taip pat daugiau nei 50 būdingiausių, didžiausios meninės vertės senųjų graviūrų, šiuolaikinių piešinių, skulptūrų, grafikos ir tapybos darbų.

Visos trys tarptautinės parodos Taikomosios dailės muziejuje veiks iki spalio mėnesio.

Liepos 5 d., Valstybės dienos išvakarėse, Prezidentūroje pagerbti asmenys, nusipelnę Lietuvai. Tie, kurie, pasak Prezidento Valdo Adamkaus, kūrė valstybę.

Labai daug svarbių renginių vyko liepos šeštą dieną. Švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį į Vilnių atvyko penki karūnuotieji asmenys – Danijos, Švedijos, Norvegijos valdovai ir jų šeimų nariai bei keli valstybių vadovai – Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Suomijos, Gruzijos prezidentai ar ministrai pirmininkai, Apaštalų Sosto specialusis legatas, Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos ministrai.

Po pasveikinimo ceremonijos Prezidentūroje aukščiausi užsienio šalių vadovai, Švedijos, Norvegijos ir Danijos karaliai kartu su Lietuvos žmonėmis Vilniaus arkikatedroje Valstybės dieną dalyvavo šv. Mišiose, aukotose už Lietuvą, švenčiant jos vardo tūkstantąsias metines.

Paskui Prezidentas V. Adamkus dalyvaujant garbingiems svečiams simboliškai atidarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dar nebaigtus atkurti Valdovų rūmus. Pasak Prezidento Valdo Adamkaus, Valdovų rūmai – laiko ir karų nesunaikintos tautinės tapatybės, neištrintos valstybinės atminties simbolis. „Po mūsų kojomis – akmenys, menantys pirmąjį Lietuvos Karalių Mindaugą ir tuos laikus, kai Lietuva pradėjo savo ilgą ir sunkų kelią visaverčio europietiško gyvenimo link. Būtent Karaliaus Mindaugo Lietuva 1253-iaisiais realizavo tai, ko mūsų Tėvynei pritrūko 1009-aisiais: tapome tikra krikščioniškosios Europos dalimi.

Tada buvo padėti ne tik mūsų krikščioniškųjų šventyklų, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamatai. Valstybės, su kuria Lietuva sieja stipriausius savo istorijos tarpsnius, didžiausius laimėjimus, ryškiausius suklestėjimus. Iš tų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų – ir Karaliaus Žygimanto Augusto atstatyti Valdovų rūmai. Kaip mūsų Renesanso simbolis, kaip simbolis tvirtos ir galingos Lietuvos, kaip tik tada išgyvenusios geriausius savo laikus, kultūriškai susilyginusios su pažangiausiais Europos kraštais“, – simbolinėje Valdovų rūmų atidarymo ceremonijoje sakė V. Adamkus.

Po Lenkijos Prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczyński) ir Ukrainos Prezidento Viktoro Juščenkos pasakytų kalbų Arkikatedros aikštėje Tūkstantmečio dainų šventės dalyviai iškilmingai išlydėti į Vingio parką, kur nuskambėjo kulminacinis Dainų šventės koncertas – Dainų dienos „Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai“. Čia Lietuvą ir jo žmones pasveikino Lietuvos, Suomijos, Latvijos prezidentai ir Estijos premjeras.

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo programa kainavo 275 mln. litų, o šiuo metu yra įgyvendinta 70 proc. projektų, – teigia Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos vadovas Gediminas Ilgūnas. „Apskritai didelė dalis programos šiemet nebus užbaigta. Tai – Kaune Vytauto Didžiojo, M. K. Čiurlionio muziejai, Rumšiškių liaudies buities muziejaus užbaigimas, Kernavė, Valdovų rūmai“, – sakė G. Ilgūnas. Jis pažymėjo, kad daugiausia kainavo Valdovų rūmų bei Nacionalinės dailės galerijos statybos, ir išsakė viltį, kad visi pradėti projektai bus baigti kitais metais.

Tūkstantmečio dainų šventės ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių metu didesnių incidentų neužfiksuota. Apie tai pranešė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Kostas LEONČIKAS

Napoleonas Suvalkijoje (2 dalis)

Prie ypatingų mano gyvenimo įvykių priskiriu tai, kad jaunystėje mačiau prancūzų kariuomenės invaziją į Rusiją ir jos nelaimingą pasitraukimą. Aš buvau liudininkas to, kaip Napoleonas paskelbė karą Rusijos carui Aleksandrui I savo armijos, kurią sudarė keli šimtai tūkstančių kareivių, akivaizdoje (ji tuomet kuriam laikui apsistojo Suvalkų gubernijos miestelio Vilkaviškio laukuose). Taip pat mačiau Napoleono bėgimą iš Maskvos.

Įvairių aplinkybių sutapimas, ypač tai, kad praėjus penkiasdešimčiai metų nuo Napoleono karo su Rusija buvau paskirtas Vilkaviškio 6 parapijos klebonu, prisidėjo prie to, jog nusprendžiau savo laisvalaikį po darbo skirti prisiminimams, susijusiems su minėtais istoriniais įvykiais, užrašyti.

Šiame aprašyme skaitytojas ras daug tokių detalių, apie kurias niekur neįmanoma išgirsti ir negalima jų rasti jokioje knygoje, nors apie Napoleoną I parašyta gana daug. Nenoriu aprašinėti jo gyvenimo ir gilintis į jo genijų, dėl kurio Napoleonas išgarsėjo. Ketinu aprašyti tik tuos įspūdžius, kuriuos patyriau stebėdamas Napoleoną, kai jis buvo apsistojęs Vilkaviškyje su savo karine galybe, o paskui matydamas jį Seinuose bėgantį paprastomis rogėmis beveik be palydos. Be šių dviejų įvykių, norėčiau paminėti Napoleono armijos ėjimo per Lietuvą pasekmes (kai buvau liudininkas perdėto Prancūzijos imperatoriaus išdidumo).

1811 m. Lietuvos gyventojai, matydami švytinčią kometą, nesitikėjo, kad kitais metais pamatys atvykusią į jų šalį didelę armiją. Kelias savaites prieš prancūzų invaziją gyventojams buvo įsakyta kaupti maisto atsargas: duoną, spiritą, rūkytą mėsą ir kitus produktus. Tuo pačiu laiku laikraštyje „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“) 7, kurios vieną egzempliorių gavo prefekto padėjėjas (apskrities viršininkas) 8, buvo parašyta, jog į Varšuvą atvyko Vestfalijos kariuomenė ir Vokietijoje kuriama stipri armija. Po keliolikos dienų dideli prancūzų kavalerijos daliniai pasirodė Seinų apylinkėje. Tuo laiku aš mokiausi Seinų valstybiniame licėjuje 9.

Visai kavalerijai vadovavo generolas Grouchy 10, o daliniui, kuris apsistojo Seinuose – Bavarijos generolas, kunigaikštis Wrede 11. Jis buvo nepatenkintas, jog Seinų gyventojai jo iškilmingai nepasitiko prie miesto vartų. Dėl to uždėjo miestui 24 tūkstančių frankų kontribuciją. Dar pagrasino, kad jeigu iki kitos dienos nebus sumokėti pinigai, miestą apiplėš ir sudegins. Gyventojus užtarė prefekto pavaduotojas, ir generolas Grouchy atleido juos nuo kontribucijos. Tačiau kunigaikštis Wrede keršijo įsakydamas nulupti nuo stogų šiaudus, pakloti juos arkliams vietoj šieno, kurį anksčiau gyventojai paruošė pagal miesto administracijos potvarkį. Be to, kunigaikštis Wrede įsakė išvesti iš miesto du dragūnų pulkus, kurie čia nakvojo. Surinko juos miesto aikštėje dingstimi atlikti apžiūrą ir paskui nukreipė į miesto sodus ir daržus, kurie priklausė licėjui ir parapijai. Kai po kelių valandų daug vaismedžių buvo sunaikinta, o pasėliai ir daržovės arklių kanopų sumindžioti, įsakė pulkams išeiti iš sodų ir keliauti toliau per nepakenčiamą karštį. Soduose liko tik keliasdešimt padvėsusių nuo nesveiko pašaro, ypač nupjauto javo, arklių. Įdomu, jog soduose medžiai neišdžiūvo, nors liko be lapų, o vasariniai javai ataugo. Taip pat ataugo žieminiai javai, kuriuos prancūzai nupjovė ir sunaikino. Rudenį gyventojai susilaukė gausaus derliaus. Nelaikau to stebuklu, bet prisimenu kaip faktą, kuris labai retas augalų pasaulyje.

Seinų gyventojai turėjo galimybę pamatyti ne tik Bavarijos generolo dalinį, bet dar daug kitų pulkų, kuriuose buvo įvairių tautybių kareiviai. Jie visi blogai elgėsi miestelėnų atžvilgiu. Grobė viską, kas pateko į rankas, ypač maisto atsargas. Užėmė licėjų, o bažnyčioje apsistoję gulėjo netgi ant altoriaus. Apskritai jie išniekino bažnyčią.

Į miesto apylinkes atvyko italų raitų šaulių divizija, vadovaujama generolo Dombrovskio (bet ne to Dombrovskio, kuris įkūrė lenkų legionus užsienyje). Ji mieste apsistojo keliolikai dienų. Dalinai iš papratimo ir užklupus badui šauliai visuose kampuose ieškojo vertingų daiktų ir maisto atsargų. Ieškodami rado klebono ledainę, kurioje buvo keliolika statinių alaus žinomu pavadinimu „Marcowe“. Patiko italams šis gėrimas, užtat visiškai pasigėrė. Neaišku, dėl kokios priežasties (bet tikriausiai iš pavydo, kuriuo italai išsiskyrė), kad alaus negautų kiti, sudaužė statines. Alaus ledainėje išsiliejo tiek, kad italai pradėjo skęsti ir šauktis pagalbos. Tie, kurie atvyko gelbėti, išlaisvino keliolika girtų kareivių, esančių ledainėje, bet du iš jų buvo rasti negyvi rūsyje. Dėl šio įvykio vyriausioji vadovybė įtarė, kad gyventojai tyčia prigirdė kareivius, ir pradėjo viešai kaltinti kunigus ir jų šeimininkę. Kunigai pabėgo į miškus, kur slapstėsi. Kadangi tuomet gyvenau pas savo dėdę parapijos kunigą, prikibo ir prie manęs, norėjo atiduoti mane teismui ir paskui sušaudyti.

Kai tai sužinojau, pabėgau iš namų į mišką. Atsipeikėjau net 20 varstų nuo Seinų nutolusioje Rudaminoje 12, kur buvo antroji mano dėdės Marciejevskio (Marciejewski) 13 parapija. Rudaminoje buvo viskas išgrobta. Čia liko tik vikaras Ulidovič (Ulidowicz) 14, vėliau tapęs vyriausiuoju lenkų kariuomenės kapelionu ir Zamoscės kolegiato monsinjoru, su viena tarnaite, kadangi likusieji tarnai su vertingesniais daiktais ir naminiais gyvuliais nakvojo miške, kad išvengtų prancūzų persekiojimo. Tris dienas nieko nevalgiau, tad paprašiau kunigo, kad duotų man ko nors užvalgyti, juolab kad buvau išvargęs ir jaučiau, jog jėgos išseko. Bet kunigas atsakė, kad neturi jokio maisto ir negali nieko duoti. Nudžiugau pastebėjęs, kad tarnaitė ruošiasi kepti duoną. Mano džiaugsmas dar padidėjo, kai pamačiau, jog krosnyje kepa žąsis, kurią kunigui atnešė kažkokia kaimietė. Bet staiga sukrėtė mus kažkoks triukšmas, kuris vis labiau ir labiau artėjo prie klebonijos. Šį triukšmą sukėlė Bavarijos dragūnų dalinys, kuris grobdavo. Bavarijos kareiviai krosnyje rado žąsį ir duoną. Negalėjau sulaikyti ašarų, kai man matant atėmė mums paskutinį kąsnį duonos. Mūsų laimei, Rudaminos valdose kuriam laikui buvo apsistojęs pas savo giminaitę ponią Turčynovič (Turczynowicz) Napoleono gvardijos ulonų pulko leitenantas Fadiej Tedven (Fadiej Tedwen). Jis, pranešęs Bavarijos dalinio komendantui, jog liko Rudaminoje, kad apgintų gyventojus, jei Napoleono kariai norėtų juos skriausti, pasišaukė vadą pas save ir įsakė jam, kad gyventojams grąžintų viską, ką Bavarijos kareiviai pagrobė iš jų namų. Kareiviai paklausė jo. Bet užtat apiplėšė Simno miestelį, 20 varstų nutolusį nuo Rudaminos, o iš vietinės cerkvės paėmė 4500 rublių, surinktų jos remontui.

Kaip anksčiau minėjau, mano dėdės Rudaminoje nebuvo. Išvažiavo į Vilkaviškį pas gydytoją, kur apsistojo svarbiausios prancūzų pajėgos. Rudaminos savininkė, kuri pasirūpino mano dėdės sveikata, norėjo pasiųsti arklius į Vilkaviškį jam parvežti. Šio sumanymo beveik neįmanoma buvo įgyvendinti, kadangi arklius būtų paėmę prancūzai. Ji kreipėsi patarimo į leitenantą Tedveną. Šis jai pasiūlė štai ką: žadėjo pasiųsti į Vilkaviškį savo kareivių patarnautoją (gvardijos kareivį, kilusį iš lietuviško kaimo) ir pareikalavo, kad jam paskirtų protingą žmogų, kuris nurodytų kelią. Visi tarnai buvo miške. Nebuvo ko pasiųsti. Todėl aš persirengiau valstiečio miline, radau pora arklių ir paprastą vežimą, kuriuo važiavau Vilkaviškio link kartu su gvardiečiu, vilkinčiu paradinę uniformą. Pakely sutikome daug kariuomenės, kuri pamačiusi savą gvardietį ir, matyt, palaikiusi jį kurjeriu, davė mums laisvą kelią. Dažnai daliniai, kuriuos sutikdavome, norėdavo iš mūsų sužinoti kelią ir kreipėsi su klausimais į mano poną. Bet jis, nemokėdamas kalbėti prancūziškai, atsakydavo į klausimus: „La garde imperial“ („Imperatoriaus gvardija“), o mane rėkdamas pavarinėdavo: „Marche a vans“ („Važiuok pirmyn“). Taip pat dažnai pridėdavo: „Bougre“ („Šaunuolis“). Matyt, tokį įsakymą gavo iš savo vado.

Važiavome dieną ir naktį, kol pasiekėme Vilkaviškį, nutolusį 50 varstų nuo Rudaminos. Kelias tiesiog buvo užverstas kariniais įrenginiais ir kariuomene. Buvome priversti šešias valandas laukti prie miesto vartų, kadangi nebuvo jokios galimybės įvažiuoti į miestą. Dėdę radau arklidėje, kur jis kuriam laikui apsigyveno su gydytoju už mažos pertvaros, o už kitos pertvaros buvo gydytojo šeima. Jo name apsistojo Italijos karaliaus pavaduotojas Eugenijus 15 ir Bavarijos sosto įpėdinis. Parapijos name apsigyveno Neapolio karalius Joachim Murat 16. Visus likusius miesto namus užėmė maršalai, generolai ir kiti didikai. Kariuomenė, kurią sudarė 25 tūkstančiai kareivių, buvo laukuose šalia daržo. Napoleono dar nebuvo. Jo laukė atvažiuojant kitą dieną iš Karaliaučiaus 17. Nebuvo ruošiamasi jį pasveikinti. Tik smalsūs gyventojai išėjo už miesto, kad galėtų pamatyti svarbiausią tų laikų didvyrį. Saulei leidžiantis pastebėjome toje pusėje, iš kurios turėjo atvažiuoti Napoleonas, dulkių stulpą ir išgirdome trimito garsą, kuris signalizavo, jog reikia duoti laisvą kelią imperatoriui. Iš tikrųjų praėjus keliolikai minučių jis pasirodė vienaračiame vieno arklio vežime, kurį pats vadeliojo. Priekyje jojo trimitininkai. Jį lydėjo palyda, kurią sudarė keliasdešimt kavalerijos karininkų ir įvairių pulkų puskarininkių. Kaip paprastai vaizduojamas portretuose, taip ir dabar vilkėjo raitųjų šaulių pulko uniformą ir smėlinės spalvos surdutą, o ant galvos turėjo trikampę kepurę.

II

Atvažiavęs į miestą, Napoleonas pasuko tiesiai į Vilkaviškio dvarą 18, esantį miesto pakraštyje, kur jam buvo paruošta gyvenamoji vieta. Imperatoriaus veide, kurį dengė dulkės, galima buvo pastebėti nuovargį, nerimą, kažkokį nepaprastą nepasitenkinimą, kurio priežastis buvo ta, jog (kaip tuomet pasakota) kelyje keliskart gavo nemalonią informaciją. Ne per geriausia nuotaika virto stipriu pykčiu, kai Vilkaviškyje jis pastebėjo, jog ne tik armija, bet ir jo gvardija neturi būtinų maisto atsargų. Visą naktį nemiegojo ir neleido kitiems užmigti, kadangi visi turėjo rūpintis krosnių duonai kepti ruošimu. Dėl to visa armija Vilkaviškyje pasiliko dar keturias dienas ir karas Rusijai paskelbtas keturias dienas vėliau, negu buvo nustatyta. Nepaisant to, reikėjo dar truputį laiko pailsėti kareiviams, išvargusiems nuo nuolatinio ėjimo, ir aprūpinti armiją maisto atsargomis. Be to, Napoleonas rūpinosi, kad gvardija būtų jam palanki. Mat ji pradėjo skųstis dėl nelaimių ir nepriteklių, kurių patyrė kampanijos metu. Jis kalbėjosi su kareiviais, įsakė duoti jiems dvigubas porcijas maisto ir vyno.

Napoleono kabinetas buvo įkurtas lauke, gana erdvioje altanoje, kurią supo aukštos tuopos. Ant stalo gulėjo daugybė geografinių žemėlapių. Prie atskiro stalo sėdėjo Didžiosios armijos vyriausiojo štabo vadas maršalas Bertie 19. Nepaisant didelio karščio, Napoleonas savo papročiu visuomet dėvėjo smėlinės spalvos paltą-surdutą. Ant galvos buvo užsidėjęs skrybėlę, kurios nenusiimdavo kalbėdamas su maršalais ir generolais, nors jie stovėjo prieš jį grynomis galvomis. Dažnai altanoje vaikščiodavo aplink stalą ir nuolat mąstydavo, žiūrėdamas į gulinčius ant stalo planus ir žemėlapius. Kartais duodavo įsakymus atvykusiems pas jį į altaną. Būdamas Vilkaviškyje gal visą laiką buvo blogos nuotaikos, kadangi įsakinėdavo griežtu balsu.

Prirovęs savo arkliams žolės, kadangi šieno ir avižų mieste negalima buvo gauti už jokius pinigus, neturėdamas užsiėmimo, kasdien kelias valandas stovėjau dvare ir stebėjau iš už seno medinio sandėlio kertės imperatorių Napoleoną. Girdėjęs vaikystėje apie jį tiek prasimanytų dalykų, norėjau iš arti pasižiūrėti ir atsiminti jo veido bruožus.

Kai kariuomenė užtektinai pailsėjo, davė įsakymą visai sutelktai armijai pasiruošti imperatoriaus apžiūrai (patikrinimui). Per patikrinimą armija buvo surikiuota tokia tvarka: pirmoje linijoje stovėjo pėstininkai ir raitoji gvardija, antroje – įvairių tautybių pėstininkai, trečioje – įvairių tautybių kavalerija ir keliolika prancūzų kirasyrų pulkų. Ketvirtoje linijoje stovėjo artilerija ir artilerijos parkai su visa įranga. Armija išsirikiavo į pietus nuo miesto tankiomis linijomis, lygumoje šalia parapijos kunigo ir vaistininko Šporo (Szpor) sodų. Užėmė septynių varstų ilgio ir trijų su puse varsto pločio plotą.

Šeštą valandą ryto Napoleonas išvyko iš savo būstinės (gyvenamosios vietos) su palyda, blizgančia nuo įvairių papuošalų. Ją sudarė maršalai, generolai ir kiti didikai. Atrodė, kad auksas ir sidabras varva nuo jų. Kiekvienas maršalas buvo kitaip apsirengęs, ir vienas už kitą buvęs turtingesnis. Iš visų išsiskyrė Neapolio karaliaus Murato uniforma, panaši į husarų, prie kurios buvo prisegti brangakmeniai. Ant galvos jis buvo užsidėjęs skrybėlę, panašią į Henriko IV, su daugybe brangių įvairių spalvų plunksnų, susegtų brilianto sege. Vien Napoleonas išsiskyrė savo aprangos paprastumu. Vilkėjo tamsiai mėlynos spalvos prancūzų gvardijos uniformą su prikabintu kaspinu ir Garbės legiono žvaigžde. Tačiau jo arklys išsiskyrė iš kitų: buvo baltas kaip pienas, pakinktas papuoštas brangakmeniais, o plonas purpurinės spalvos gelumbės mitukas, siekiantis pažemius, gausiai prikabinėtas auksinių erelių. Kai visa aristokratija sustojo priešais gvardiją, pasigirdo šūkis: „Vive l’empereur“ („Tegyvuoja imperatorius“). Tuomet kariuomenė šautuvais pagerbė jį. Paskui maršalas Bertie perskaitė karo su Rusija paskelbimą ir įsakymą įsiveržti į jos teritoriją. Kariuomenė dar kartą pagerbė šautuvais, vėl pasigirdo „vive“ („tegyvuoja“) ir karinis maršas. Po to Napoleonas su savo palyda sustodavo prie kiekvienos linijos, ir pasikartodavo tas pats ceremonialas.

Kai tik imperatorius grįžo į savo būstinę, armijoje prasidėjo didelis sujudimas, kadangi visi daliniai pradėjo ruoštis išžygiavimui. Avangardo priekyje buvęs karalius Murat. Avangardas buvo sudarytas iš kelių kavalerijos pulkų: priekyje ėjo Krasinskio gvardijos ulonų pulkas, po jo kunigaikščio Radvilos 20 8-asis ulonų pulkas, Pongovskio (Pągowski) 6-asis pulkas 21, raudoni olandų husarų ir juodi prūsų pulkai su negyvos galvos atvaizdu.

Drauge su Muratu jojo generolas Krasinski, turintis savo pulko paradinę uniformą su visa atributika. Jis dėvėjo baltą uniformą su šviesiai žaliais atvartais. Mūvėjo raudonas kelnes su auksu austomis juostelėmis, o ant galvos turėjo keturkampę skrybėlę, kurios priekyje buvo aukso saulė, o jos vidury žibėjo N raidė su karūna. Ant skrybėlės dar buvęs brangių ir retų plunksnų pliumažas. Tai buvo gražus vyras, ne daugiau kaip trisdešimties metų. Jojo ant gražaus arabų veislės arklio, patraukdamas visų dėmesį. Kai per apžiūrą išėjo prieš savo pulką, Napoleonas išreiškė jam savo dėkingumą.

Tą pačią dieną, kai buvo atlikta patikra, imperatorius po pietų išvyko paskui savo armiją, ketindamas atlikti apžiūrą dar dviejų korpusų, kurie buvo 20 varstų nuo Vilkaviškio. Visa ta kariuomenės masė, kuri užėmė didelį žemės plotą, apleido miestą ir jo apylinkes per dvi paras. Didelė kariuomenės dalis, kuri sudarė vadinamąją Didžiąją armiją, pasuko tiesiai prie Nemuno. Antra dalis ėjo per Tilžę Rygos link. Trečia dalis pasuko į dešinę Nemuno link, kad susijungtų su V korpusu, vadovaujamu Vestfalijos karaliaus, Napoleono brolio 22. Šiame legione buvo 75 tūkstančiai lenkų kariuomenės kareivių. Šis korpusas ėjo per Augustavą ir Gardiną.

Kadangi kiekvienu keliu dar ėjo daug kariuomenės, negalėjau su dėde keliauti. Turėjome dar kelias dienas palaukti Vilkaviškyje. Likęs mieste dažnai prisiklausydavau žemvaldžių, kurie atvažiuodavo iš aplinkinių kaimų, kalbų. Kiek prisimenu, pirmiausia jie diskutuodavo, kodėl tiek daug kariuomenės buvo sukoncentruota Vilkaviškyje. Rimtas ir išsilavinęs žmogus daktaras Kirms, palaikantis nuolatinius ryšius su Italijos karaliaus pavaduotojo adjutantu bei Bavarijos sosto įpėdiniu, kurie ateidavo pas jį padiskutuoti, teigė, jog Napoleonas turėjo viltį sutikti Rusijos kariuomenę didžiojoje Vilkaviškio apylinkės lygumoje. Mat manė, jog imperatorius Aleksandras karo veiksmus perkels už savo valstybės ribų, kad Rusija nebūtų niokojama. Suklydęs taip galvodamas, Napoleonas norėjo sau “atsilyginti” netikėtu Vilniaus, kur tuomet buvo Rusijos caras, užpuolimu. Dėl šios priežasties skubėjo atvykti į Vilkaviškį, kur, kaip žinoma, buvo sutelktos jo pagrindinės jėgos. Bet kaip tik sužinojo, jog imperatorius Aleksandras visai nemano stoti su savo armija į mūšį, priešingai – planuoja išvykti į valstybės vidurio gubernijas. Dėl to Napoleonas nepaprastai susinervino, kadangi nebuvo pratęs patirti kliūčių. Jo nepasitenkinimas sustiprėjo, kai iš visur gaudavo nemalonią informaciją apie neefektyvų maisto tiekimą, nemažus trūkumus aprūpinant armiją ir kariuomenės skundus, ypač jo senosios gvardijos.

Prisimenu, jog daugelis stebėjosi, kad paskelbiant karą prancūzų kariuomenė nesimeldė dėl laimingos tokio didžiulio karo eigos. Matyt, prancūzai buvo įsitikinę, jog juos lydės laimė. Bet tai ir buvusi Napoleono pralaimėjimo priežastis, kadangi nuolat tikėdamas savo laime ir materialine jėga jis paliko nuošaly Dievo teisę ir Jo malonę. Tai aiškinama faktu, jog tokioje didžiulėje armijoje, kur buvo beveik vien katalikai, nebuvę nė vieno etatinio katalikų kunigo. Tik Krasinskio (Krasiński) gvardijos ulonų pulkas visą laiką išlaikydavo savo lėšomis buvusį dominikonų vienuolį – kunigą Gutkovskį (Gutkowski) 23.

Laimingai grįžęs su dėde į Rudaminą, vėl griebiausi knygų ir tęsiau mokslą licėjuje. Seinuose sklido gandai, jog Vestfalijos karalius nespėjo sutrukdyti Čičiagovo 24 korpusui susijungti su Rusijos kariuomene jam grįžtant iš Turkijos. Lenkų kavalerija vadovaujant generolui Rožnieckiui (Rożniecki) patyrė didelį pralaimėjimą prie Myro 25 (dabar Baltarusija, Gardino sritis) kovojant su Rusijos kariuomene dėl to, kad per ilgai užsibuvo Gardine. Pasiekė mus žinios, jog didelė lenkų kariuomenės dalis žuvo prie Smolensko 26. Pasakota, jog buvo užmušta per 1000 karininkų. Dėl to daugelyje šeimų įsiviešpatavo gedulas. Pasiekė gandai, kad Ryga nebuvo užimta dėl to, jog maršalas Udino ir Prūsijos generolas York 27 visą laiką nesutardavo tarpusavy dėl karo veiksmų vykdymo. Taip pat plito paskalos, kad Napoleonas, nepajėgdamas pavyti Rusijos kariuomenės, neslėpė savo nepasitenkinimo ir prarado viltį laimėti karą. Pagaliau pasklido gandai, kuriuos vėliau patvirtino „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“), jog po mūšio prie Možaisko 28 Prancūzijos armija nuėjo iki Maskvos, kuri generalgubernatoriaus Rostopčino 29 įsakymu buvo sudeginta.

Palikęs Napoleoną ištuštėjusiame Kremliuje, remdamasis visiškai patikimais šaltiniais, papasakosiu jums apie jo įsiveržimą į Rusijos teritoriją.

6 Vilkaviškis – Lietuvos Respublikos miestas, įsikūręs prie Šeimenos ir Vilkaujos santakos. 1660 m. miestą įkūrė karalius Jonas Kazimieras. Po 1866 m. apskrities centras.

7 „Gazeta Warszawska“ („Varšuvos laikraštis“), dienraštis, kuris buvo leidžiamas Varšuvoje 1774-1935 m. Populiariausias Lenkijos Karalystės laikraštis. Nuo 1794 m. jį leido Lešnovskių (Lesznowski) giminė.

8 Tuomet juo buvo Liudvik Ivaškievič (Ludwik Iwaszkiewicz), kuris 1816 m. paskirtas Marijampolės srities komisaru.

9 Seinų licėjus įkurtas 1809 m. balandžio 12 d. Šios mokyklos rektorius buvo kunigas Vojciech Anzelm Šveykovski (Wojciech Anzelm Szweykowski). Vėliau jis buvo Varšuvos universiteto rektorius.

10 Emanuel de Grouchy (1776-1847), maršalas, dalyvavo kare Italijoje, Ispanijos ir Rusijos kampanijoje.

11 Karl Philip Wrede (1767-1838), kunigaikštis, Bavarijos feldmaršalas, 1793-1798 kovojo Austrijos armijoje. Kaip generolas majoras kovojo prie Hohenlindeno. Reformavo Bavarijos armiją, o nuo 1805 m. buvo jos vyriausiasis vadas. 1807 m. buvo Lenkijoje. Dalyvavo 1809 m. kampanijoje, prisidėjo prie Vagramo mūšio pergalės. 1812 m. kampanijoje vadovavo Bavarijos kavalerijai. Perėjo į koaliciją prieš Napoleoną.

12 Tuomet Rudamina buvo kaimas su palivarku Kalvarijos apskrityje. Parapiją ir bažnyčią 1592 m. įkūrė Masalskiai (Massalscy). 1856 m. priklausė generolo žmonai Teresai Suchoževskai (Teresa Suchorzewska).
13 Polikarp Augustyn Marciejevski (Polikarp Augustyn Marciejewski, 1761-1827) gimė Kretingoje, Šymono ir Julianos Titz (Szymon, Julianna Titz) šeimoje. 1778 m. įstojo į dominikonų vienuolyną, o į kunigus įšventintas 1784 m. Dirbo Merkinėje, Virbalyje. 1798 m. tapo Gražiškės klebonu, o 1801 – Rudaminos. Nuo 1809 m. administravo Seinų parapiją, o nuo 1813 – Prienų parapiją. Administravo privatų dvarą (nuo 1813 m.) ir ėjo generalinio vikaro pareigas. Nuo 1819 m. buvo Vygrių vyskupijos vyskupas, o nuo 1824 m. – administratorius. Mokėjo vokiečių, prancūzų ir labai gerai lotynų kalbą. Būdamas Rudaminos klebonas, išmoko lietuvių kalbą. Labai rūpestingai atlikdavo sielovados darbą. Jam tik priekaištauta, jog nepelnytai protegavo savo giminaičius: Bonaventurą Butkievičių (Bonawentura Butkiewicz) ir Antonį Kotkovskį (Antoni Kotkowski).

14 Aleksander Ulidovič (Aleksander Ulidowicz), kunigas, mirė 1858 m. gruodžio 5 d.

15 Eugéne de Beauharnais (1781-1824), Napoleono posūnis, nuo 1804 m. kunigaikštis ir valstybės vyriausiasis kancleris. Būdamas Italijos karaliaus pavaduotuojas (1805-1814) įvedė daug reformų. Pasibaigus Napoleono viešpatavimui apsigyveno Miunchene savo uošvio Maksimilijono I, Bavarijos karaliaus, dvare.

16 Joachim Murat (1765-1815), Prancūzijos maršalas, nuo 1796 m. Napoleono adjutantas, o nuo 1808 Neapolio karalius. 1808 m. vadovavo Prancūzijos kariuomenei Ispanijoje, o per 1812-1813 m. karinę kampaniją – Didžiosios armijos kavalerijai. 1814 m. perėjo į koalicijos pusę. Parėmė Napoleoną per jo šimto dienų valdymą.

17 Königsberg (Karaliaučius), dabar Kaliningradas, Baltijos jūros uostas.

18 Vilkaviškio valda buvo prijungta prie dovanos (metinis pelnas trys tūkstančiai rublių), perduotos generolui leitenantui Minkvitzui 1866 m. liepos 5/17 dienos įsakymu.

19 Louis Alexandre Berthier (1753-1815), Prancūzijos maršalas, Neuchâtelio, Valengino ir Vagramo kunigaikštis, žymus štabo karininkas. 1796 m. generolo Napoleono Bonaparto štabo viršininkas. 1800-1807 karo ministras, 1805-1814 Didžiosios armijos štabo viršininkas. 1814 m. perėjo į Burbonų pusę, per Napoleono šimto dienų valdymą pabėgo į Bavariją.

20 Dominykas Radvila (1768-1813), kunigaikštis, Nesvyžiaus majorato ir Bialos Podliaskos savininkas. 1811 m. balandį įkūrė savo 8-ąjį ulonų pulką. Dalyvavo 1812-1813 metų karinėje kampanijoje. Buvo sužeistas Vitebsko ir Hanau mūšyje. Mirė 1813 m. lapkričio 13 d.

21 Hipolit Pongovski (Hipolit Pągowski), 6-ojo ulonų pulko vadas.

22 Hieronimas (Jérôme) Bonapartas (1784-1860), Napoleono brolis, 1807-1813 Vestfalijos karalius, 1812 m. vadovavo V korpusui, kuriame buvo lenkų daliniai. Pasibaigus Napoleono viešpatavimui emigravo. 1847 m. grįžo į Prancūziją, nuo 1850 Prancūzijos maršalas.

23 Jan Marceli Gutkovski (Jan Marceli Gutkowski, 1776-1863), kunigas, nuo 1807 Varšuvos Kunigaikštystės kapelionas, 1808-1812 dalyvavo karinėje kampanijoje Ispanijoje. Nuo 1815 buvo nelaisvėje Rusijoje. 1819-1826 Lenkijos Karalystės vyriausiasis kariuomenės kapelionas. Priešinosi 1830 metų sukilimui. 1824-1840 Palenkės vyskupas. 1840 m. ištremtas į Rusijos gilumą.

24 Pavel Vasiljevič Čičiagov (1765-1849), admirolas ir generolas adjutantas, nuo 1807 karinio jūrų laivyno ministras, 1812 Moldovos armijos vadas, dalyvavo Berezinos mūšyje. 1813 dalyvavo užimant Balstogę ir Varšuvą. Nuo 1814 buvo Italijoje ir Prancūzijoje. Atsisakęs grįžti į Rusiją, neteko titulų ir turto.

25 Aleksander Rožniecki (Aleksander Rożniecki, 1774-1849) nuo 1788 metų tarnavo raitojoje gvardijoje, dalyvavo 1792 metų kare ir Kosciuškos sukilime, nuo 1798 legionuose. Varšuvos Kunigaikštystės armijos generolas (nuo 1807). Dalyvavo 1809 ir 1812 metų karinėse kampanijose. Buvo sužeistas Leipcigo mūšyje, pateko į Rusijos nelaisvę. Nuo 1815 Lenkijos Karalystės kavalerijos ir žandarmerijos vadas. Persekiojo tautinį judėjimą, tarnavo carui.

26 Mūšis dėl Smolensko vyko 1812 metų rugpjūčio 16-17 d.

27 Johan David Ludwig York von Wartenberg (1759-1830), Prūsijos feldmaršalas, nuo 1772 armijoje. Kovojo prieš lenkus prie Ščekocinų. 1807 dalyvavo Frydlando (vokiškai Friedland, dabar Pravdinskas Kaliningrado srityje) mūšyje. 1812 traukiantis Napoleono armijai iš Rusijos perėjo į koalicijos pusę.

28 Možaisko mūšis, arba Maskvos mūšis, dažniausiai vadinamas Borodino mūšiu, vyko 1812 metų rugsėjo 7 dieną. Po šio mūšio Rusijos armija, vadovaujama Kutuzovo, buvo priversta pasitraukti Maskvos link. Napoleonui nepavyko sunaikinti rusų kariuomenės. Abi pusės patyrė didelius nuostolius: Prancūzijos armijoje buvo apie 58 tūkstančius užmuštųjų ir sužeistųjų, o Rusijos – apie 44 tūkstančius.

29 Teodor Vasiljevič Rostopčyn (1763-1826), 1798-1800 pašto skyriaus direktorius, valstybės tarybos narys. Rusijos caras Povilas I suteikė jam generolo adjutanto laipsnį. Paskui pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir  gyveno Maskvoje. Nuo 1810 Maskvos komendantas, 1812 jos gynėjas. Pagal tradiciją jam priskiriamas Maskvos padegimas. Išvarius prancūzus vadovavo Maskvos atstatymui. 1814-1823 buvo Paryžiuje.

(Bus daugiau)

Vertė Kostas LEONČIKAS

Kai kurių žodžių paaiškinimai

Kontribùcija – prievartinės piniginės rinkliavos iš okupuotos teritorijos gyventojų.

Dragūnas – kar. raitininkas, išmokytas kautis ir kaip pėstininkas.

Var̃stas – istor. rusų ilgio matas, lygus 1,067 km.

Kolegiãtas [lot. collegiatus], katedros statuso neturinti bažnyčia, prie kurios veikia dvasininkų kolegija (kapitula).

Sùrdutas [pranc. surtout], ilgas dvieilis, per liemenį siauresnis tamsios medžiagos švarkas ilgais skvernais; XIX a. pab. ir XX a. pr. buvo vakarinis vyrų drabužis.

Kirasyrai [vok. Kurassier (vns.) < pranc. cuirassier (vns.)], sunkioji kavalerija, kurios raiteliai dėvėjo kirasas.

Kirasà [pranc. cuirasse < cuir – oda], diržais susegami nugaros ir krūtinės šarvai.

Mìtukas – patiesalas po balnu, gūnia: Atidavė balną su mituku.

Gelumbė – švelnus, veltas, apystoris vilnonis audinys.

Avangárdas – priekinis kariuomenės dalinys, skiriamas pagrindinių jėgų apsaugai, priekinė sauga.

Ãtvartas – drabužio atlapas.

Pliumãžas [pranc. plumage – plunksnos, plunksnų danga], plunksninis galvos apdangalų arba žirgo pakinktų papuošalas.

Kòrpusas – taktinis kariuomenės junginys iš dviejų ar daugiau divizijų arba brigadų. Divizijoje gali būti 5-15 tūkstančių žmonių.

Adjutántas [lot. adjutans – padedantis], karininkas, paskirtas vado tarnybiniams pavedimams atlikti; štabo karininkas, tvarkantis raštvedybą ir atliekantis kitus tarnybinius pavedimus.

Berezos Kartuskos koncentracijos stovykla

Šiemet liepą sukako 75 metai, kai Berezos Kartuskos koncentracijos stovykloje buvo įkalinti pirmieji penki kaliniai, suimti 1934 m. liepos 6/7 naktį. Tų pačių metų birželio 15 dieną Varšuvoje ukrainiečių sąmokslininkai nušovė vidaus reikalų ministrą Bronislavą Pierackį (Bronisław Pieracki). Tuomet Lenkijoje valdančiam diktatoriui Juzefui Pilsudskiui (Józef Piłsudski) sutikus, jau po dviejų dienų nuo to įvykio Lenkijos prezidento potvarkiu dėl asmenų, kurie gresia saugumui, ramybei ir viešajai tvarkai (Rozporządzenie Prezydenta Rzeczypospolitej z dnia 17.06.1934 r. w sprawie osób zagrażających bezpieczeństwu, spokojowi i porządkowi publicznemu. Dz. U. Nr 50, poz. 473) buvo įteisinti žmonių suėmimas ir prievartinis jų patalpinimas izoliavimo vietose, neskirtose asmenims, suimtiems ar nuteistiems dėl padarytų nusikaltimų. Tą potvarkį pasirašė: Respublikos prezidentas I. Moscicki (I. Mościcki), premjeras ir vidaus reikalų ministras L. Kozlovski (L. Kozłowski; 1941 m. pabėgo iš gen. Anderso (Anders) armijos pas vokiečius, kur galbūt stengėsi gauti sutikimą sukurti lenkų valdžią; mirė Berlyne 1944 m.), užsienio reikalų ministras J. Bek (J. Beck), karinių reikalų ministras J. Pilsudski ir dar aštuoni ministrai (Wł. Zawadzki, Cz. Michałowski, W. Jędrzejewicz, Nakoniecznikow-Klukowski, H. Floyar Rajchman, M. Butkiewicz, J. Paciorkowski, Koliński). Šį nekonstitucinį aktą pasirašė visa vyriausybė.

Minėto ministro nušovimas valdantiems buvo pretekstas pastatyti stovyklą, nes nuo pat perversmo (1926.V.12/15 d. žuvo 379 žmonės) pradėta neteisėtai dorotis su opozicija. Po perversmo netrukus suimtas ir Vilniuje įkalintas diktatoriaus priešininkas gen. Vlodzimiež Zagurski-Ostoja (Włodzimierz Zagórski-Ostoja). Iš ten ginkluotų palydovų jis pervežtas į Varšuvą, kur apie 1927 m. be žinios dingo. Viešai buvo niekinamas seimas. Po 1930 m. buvo suimti 20 anksčiau atšaukto seimo parlamentarų, tarp jų buvęs premjeras (1920-1921, 1923, 1926 m.) Vincenty Vitos (Wincenty Witos). Įkalinti Bresto tvirtovėje jie prižiūrėtojų buvo visaip kankinami ir įžeidinėjami.

Koncentracijos stovyklai pasirinktos Berezos Kartuskos miestely (dabar Baltarusija) caro laikais pastatytos kareivinės. Po Pirmojo pasaulinio karo ten buvusi lenkų karininkų atsargos mokykla. Visą teritoriją supo statinių tvora, apsaugos griovis ir spygliuota viela. Atskira tos stovyklos dalis – keliasdešimt hektarų laukų su ūkio pastatais ir komendantūra. Tą objektą pavesta prižiūrėti policijai. Todėl šios formuotės delegacija nuvažiavo į Vokietiją, kur vokiečiai suteikė jiems visokiausios informacijos apie koncentracijos stovyklų organizavimą ir funkcionavimą. Lenkams pirmininkavo generolas Kordian Zamorski. Jį asmeniškai pasveikino Heinrichas Himleris (Heinrich Himmler – nuo 1929 SS vadovas, nuo 1934 gestapo viršininkas, nuo 1936 policijos vadovas, nuo 1944 m. vidaus reikalų ministras).

Statant politiniams kaliniams stovyklą pasinaudota taip pat Bresto tvirtovės įgulos patirtimi. Pirmuoju koncentracijos stovyklos komendantu paskirtas inspektorius Boleslav Grefner (Bolesław Greffner) iš Poznanės. Eidamas policijos komendanto pavaduotojo pareigas 1930-06-30 d. labai žiauriai elgėsi su demonstrantais ir suimtaisiais. Po jo šias pareigas ėjo Juzef Kamala (Józef Kamala-Kurhański). Pastarąjį Osvencimo koncentracijos stovykloje užmušė turbūt ukrainiečių prižiūrėtojai.

Prižiūrėtojai daugiausia buvo policijos sargybinių mokyklų absolventai. Jie taip pat tarp statinių tvoros ir spygliuotos vielos su ant šautuvų užmautais durtuvais patruliuodavo teritoriją. Pradžioje prižiūrėtojų buvo keliasdešimt, o 1939 m. – apie 300 žmonių. Tuomet taip pat tarnavo keliolika policininkių, kadangi prieš pat karą stovykloje buvo įkalinta 360 moterų. Pirmais gyvavimo mėnesiais vienu metu čia gyveno 250, vėliau 500, 600 ir gal net daugiau kalinių. Kilus Antrajam pasauliniam karui stovykloje buvo 7 tūkstančiai internuotųjų. Daugiausia kalėjo: kairiųjų partijų veikėjai, lenkų komunistų partijos nariai ir jų bičiuliai, profesinių sąjungų veikėjai, liaudininkai. Žymi dauguma buvo ukrainiečių ir baltarusių. Mažiau buvę vokiečių, žydų, lenkų, lietuvių. Ar kitų tautybių veikėjai toje stovykloje kalėjo, neteko girdėti.

Bresto vaivados pulkininko Vaclavo Kosteko-Biernackio (Wacław Kostek-Biernacki) potvarkiu piliečiams nebuvo galima: užmegzti bet kokių ryšių su kaliniais, daryti nuotraukų stovyklos ir joje esančių žmonių, bendrauti su sulaikytaisiais, peržengti kalėjimą supančios tvoros. Labai žiaurios buvo vidaus tvarkos taisyklės. Kaliniams nebuvo galima: gauti pakelių su maistu, naudoti dantų šepetėlio, turėti cigarečių, laikraščių, knygų (tarkim, už tai, kad rinko policininkų mestas nuorūkas, vienas komunistas turėjo 7 dienas sėdėti karcery ir taip buvo sumuštas, kad pagydę jį Kobrynio ligoninėje išleido suluošintą ir ligotą namo), sėdėti ant suolų, kėdžių, stalų (galėjo tik ant šaltų, plikų grindų), kalbėtis visą parą. Be to, kaliniai gaudavo visai dienai pusę kilogramo rūgščios juodos duonos, sriubos, kurios neįmanoma buvo valgyti, kruopų, bulvių. Todėl pokalbių (nors ir uždraustų) tema buvo maistas ir badas. Ligoniai gaudavo tokią pat porciją, nes jiems dieta nebuvo taikoma. Kaliniai gulėdavo ant čiužinio be pagalvės – ant grindų, nes nebuvo lovų nei gultų, turėdavo visada bėgti šuoliais, nepaisant, ką veikdavo (toks buvęs vaivados V. Biernackio įsakymas), dažnai dirbdavo be tinkamų įrankių, pavyzdžiui, kasdavo pirštais ar žabais duobes, vaikščiodavo suplyšusiais drabužiais ir batais, nepriklausomai nuo metų laiko, temperatūros ir pan. (mat niekas tuo reikalu nesirūpino). Iš Berezos vedė du keliai: į kapines ir į ligoninę. Kaliniai galėjo eiti į išvietę kartą per parą, o gavę specialų leidimą tris kartus, bet tuomet tokį „nusikaltėlį“ mušta lazdomis. Politinius, ypač komunistus, mušta per rankas, kulnus, taip pat kartais pjudyta šunimis.

Stovykloje galiojo cenzūra. Laiškus reikėjo rašyti tik lenkiškai. Visi, nepaisant to, kokio buvo tikėjimo (ar visai netikintys), turėjo dalyvauti sekmadienio Romos katalikų mišiose, taip pat skirti mažiausiai pusę valandos per savaitę laisvalaikio nurodytai lektūrai, pvz., „Pilsudskio raštams“.

Kaip rašė 1939 m. buvęs kalinys Stanislav Mackievič, slapyvardis Cat (Stanisław Mackiewicz-Cat), žurnalistas, rašytojas, politikas (1922 m. Vilniuje įsteigė ir redagavo laikraštį „Słowo“, konservatorius, pilsudskininkas; 1954-1955 metais vadinamosios Londono vyriausybės premjeras, 1956 m. grįžo į Lenkiją), viena iš didžiausių kankinimo priemonių buvo ta, kad kaliniai galėjo kartą per parą, rytą, apibrėžtu laiku, eiti į išvietę. Suvaryti apie 20 žmonių turėjo viską atlikti pagal policininko komandą: viens, du, trys, trys su puse, keturi... Atsisegdavo kelnes, išsituštindavo, užsisegdavo kelnes. Daugelis iš jų nesuspėdavo ar kai kam paleisdavo vidurius, tai valandas turėjo laukti specialaus leidimo.

Kitas kankinimo būdas – dažnas nakties ramybės (18.30-4.00 val.) drumstimas. Bent kartą per savaitę prižiūrėtojai darydavo kratas. Visi kaliniai nuogi turėjo bėgti koridoriumi su aukštyn iškeltomis rankomis, o sustatyti policininkai mušė juos lazdomis. Suvaryti į vieną salę, toliau iškėlę rankas, laukdavo kratos pabaigos. Pas kuriuos rasdavo gabaliuką popieriaus arba kokį skudurą, mušdavo iki sąmonės netekimo.

Taip pat nakčia retkarčiais visus surinkdavo į vieną vietą ir valandas priversdavo mankštintis. Kaliniai, pritūpę su iškeltomis rankomis, vaikščiodavo po aikštę arba lipdavo laiptais. Viską darydavo paskubomis, mušami ir visaip įžeidinėjami. Dieną kaliniai atlikdavo niekam nereikalingus darbus. Sakykim, be tinkamų įrankių tiesė kelią, traukdavo maniežą ir kt.

Berezos Kartuskos stovyklos kalinys Karol Dmovski (Karol Dmowski) tvirtino, kad žmonės dažnai alpdavo. Vieną tokį nelaimės draugą, pavarde Vyškovski (Wyszkowski), iš Varšuvos jis palaikė už rankos, kad neparpultų. Už šį „nusižengimą“ K. Dmovskį policininkas taip sumušė, kad visam gyvenimui liko luošas.

Kai kuriuos sunkiai sergančius ligonius, mirštančius nuo bado, nuovargio, kankinimų, išveždavo į Kobrynio ligoninę, kur jie dažnai mirdavo arba būdavo leisgyviai paleidžiami namo. Kiek stovykloje, ligoninėje ar ligotų paleistų namo iškeliavo Anapilin, niekas nežino, kadangi karui prasidėjus dokumentai buvo sunaikinti ar išvežti. Tikriausiai dalis jų pateko į sovietų rankas. Tik iš vieno vaivados įstaigos laiško (1939-VII-31 d.), skirto stovyklos komendantui, žinoma, kad ligoninėje mirė 10 kalinių. Kur jie buvo laidojami, neteko girdėti.

Pagal prezidento potvarkį toje izoliavimo vietoje suimtąjį galima buvo išlaikyti iki 3 mėnesių ir laiką prailginti dar iki 3 mėnesių. Užkietėję ir nepataisomi, paleisti namo, vėl būdavo susigrąžinami į Berezą. Visi prieš išlaisvinimą turėjo pasirašyti dokumentą, kuriame pasižadėjo būti lojalūs valstybei.

Per visą kalinimo laiką žmonės turėjo prie kairės rankovės prisiūtus numerius ir privalėjo juos sakyti prisistatydami prižiūrėtojams.

Kurį laiką stovykloje atlikdavo bausmę kriminaliniai nusikaltėliai. Beveik visi buvo policijos bendradarbiai. Jie eidavo salių budėtojų pareigas, todėl turėjo teisę bausti salių gyventojus. Reglamento pažeidėjams buvo taikomos dvi baudos: 1) plakimas lazdomis (nuo 5 iki 50 smūgių; yra žinomas vienas atvejis, kai kalinys „užsidirbo“ 270 smūgių) – šią baudą turėjo teisę skirti bloko komendantas; 2) karceris (nuo 3 iki 7 dienų). Čia patekęs žmogus be jokio apkloto galėjo atsigulti an šaltų, plikų grindų, bet negalėjo užmigti, nes kas pusę valandos turėjo atsakyti į sargybinio beldimą į duris. Už čia padarytą „nusikaltimą“ gaudavo lazdų arba kelias dienas ilgiau sėdėdavo karceryje.

Pirmą, trečią, penktą ir septintą dieną maisto gaudavo po pusę porcijos. Taip buvo nužudytas studentas iš Vilniaus A. Germanski (A. Germański) ir kankintas baltarusis Mozyrka, kuris mirė nuo plaučių uždegimo. Karceriu bausti galėjo tik koncentracijos stovyklos komendantas.

Verta paminėti ir tai, kad stovykloje buvo gydytojas, kuris savo nuožiūra, o ne pagal ligonio sveikatą nustatydavo, ar žmogus sveikas, ar jį reikia gydyti.

Šioje stovykloje buvo įkalinti keturi mūsų krašto lietuviai, nors jie nepriklausė jokiai politinei partijai ir nebuvo jų šalininkai:

1. Bronius Petruškevičius iš Žagarių. Šio kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas, keturis kartus tardytas Suvalkuose dėl lietuviško užrašo ant Vytautui skirto paminklo. 1939 metais policijos suimtas ir nuvarytas į Berznyko policijos postą, o iš ten į Seinus ir paskui Berezą Kartuską. Kilus karui pėsčiomis grįžo namo baisiai sulysęs.

2. Jurgis Brazinskas iš Žagarių. Policijos suimtas kartu su anksčiau minėtu tautiečiu už tai, kad jo žmona mokė lietuviškai.

3. Stasys Petruškevičius iš Seinų. Policijos suimtas 1939 m. Kilus karui buvo išlaisvintas.

4. Jonas Slovikas iš Kalinavo. Daugiau žinių nerasta. Grįžęs namo kaimynams sakė: „Buvau pekloj ir matiau velnius“.

Kokios iš tikrųjų buvo minėtų tautiečių įkalinimo priežastys, patys „nusikaltėliai“ nežinojo. Tuomet užtekdavo policininko ar valsčiaus darbuotojo pareiškimo, kad žmogus yra pavojingas valstybei ir kelia pavojų jos saugumui. Į Berezą Kartuską visi pateko tik remiantis administracijos potvarkiu, be pristatytų kaltinimų ir be teismo, taip pat be teisės apsiginti ir pateikti apeliaciją. Kriminaliniai nusikaltėliai ar šnipai turėjo didesnes teises. Jiems galiojo Baudžiamojo proceso kodeksas ar Baudžiamasis kodeksas. Jie turėjo geresnes sąlygas kalėjimuose ir ne taip žiauriai su jais elgtasi.

Nuo 1935 metų vidurio cenzūra neleido rašyti apie Berezos Kartuskos stovyklą, sėkmingai blokuodama bet kokią informaciją. Buvusiems šios stovyklos kaliniams buvo kategoriškai uždrausta pasakoti apie jų pobūvį šioje izoliavimo vietoje. To nesilaikantys vėl patekdavo į stovyklą.

1939 metų rugsėjo 17 dieną visi prižiūrėtojai pabėgo, palikdami kalinius vienus. Vėliau žmonės, patekę į vokiečių koncentracijos stovyklą, sakė, kad Berezos Kartuskos stovykla buvo labai panaši į vokiečių. Taip baigėsi penkerius metus trukusi viena iš gėdingiausių tarpukario Lenkijos istorijų.

Šiais metais švęsdami Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį negalime pamiršti tų tautiečių, kurie buvo kalinami ne tik rusų ar vokiečių, bet ir lenkų koncentracijos stovykloje. Kažin, ar sulauksime dienos, kai Lenkijos prezidentas ant Berezos Kartuskos stovyklos griuvėsių atsiprašys visus, ypač kitataučius, už lenkų ten padarytus nusikaltimus? Nemanau!

Gal kas nors galėtų papildyti šį straipsnį? Mat apie minėtą stovyklą labai mažai rašoma, o rimtų leidinių šia tema man neteko skaityti.

Juozas VAZNELIS

Pastaba. Minėtas Lenkijos prezidento potvarkis (1934-06-17 d.) labai primena vokiečių instrukciją „Schutzhaft“ dėl namų arešto, tiksliau – prevencinio arešto, įvestą 1933 m. vasario 28 d. potvarkiu dėl tautos ir valstybės apsaugos. Ši instrukcija davė vokiečiams teisinį pagrindą statyti koncentracijos stovyklas.

Verta paminėti, kad Jurgis Marcinkevičius iš Klevų buvo kalinamas Bresto tvirtovėje.

                                                                                                                                                        J. V.

Šaltiniai 

1. „Aušra“ Nr. 8(513)

2. Misiejuk Andrzej „Białym żelazem“

3. „Encyklopedia Popularna“, PWN, Warszawa, 1986

4. „Polska. Informator“, Wydawnictwo Interpress, Warszawa, 1977

5. „Trybuna“ Nr. 137 ir 143, 1998 m.

6. „Šaltinis“ Nr. 3 (14)

7. Kosto Leončiko iš Suvalkų, C. Č. iš Gdansko ir kitų pasakojimai

Vytauto Zimnicko tragedija

„Suvalkiečio“ 2004(4)40 numeryje rašiau apie Vytautą Zimnicką iš Cirailių, kurį 1947 m. gegužės 7 dieną 15 val. 30 min. lenkų pasienietis nušovė prie Punsko ežero (dabar Juozo Baranausko žemė). Nušautąjį giminaičiai pašarvojo Punsko kapinių koplyčioje, o kitą dieną tose kapinėse palaidojo. Vitas Grigutis iš Punsko man sakė, kad į laidotuves buvo atėjęs ir tas lenkas, kuris V. Zimnicką nušovė. Jis netoliese atsistojęs viską stebėjo.

Dėkoju Vitui Grigučiui iš Punsko už nuotraukas ir pateiktą informaciją.

Juozas VAZNELIS

Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas Suvalkuose

Jau antrą kartą per pusę metų Suvalkuose įvyko pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo žinomuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose tūkstančio metų jubiliejaus renginys. Pirmąjį minėjimą 2008-12-17 d. Suvalkų aukštosios profesinės mokyklos auloje Nonieviča gatvėje surengė Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijoje ir Druskininkų savivaldybė. Tai buvo ilgas pranešimas, panaudojant filmą apie Lietuvą ir multimedialinę įrangą. Apie tai rašiau „Suvalkietyje“ (2009/1/57), straipsnyje „Lietuva prisistatė Suvalkuose“. Antrasis, daug didesnis renginys, įvyko 2009-06-19 d. Suvalkų Gegužės trečiosios konstitucijos parke.

Tą pačią dieną prieš renginį 17 val. „Vienybės“ klube įvyko trumpas suvalkiečių susitikimas su svečiais iš Lietuvos. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas, Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose Liudvikas Milašius, Užsienio reikalų ministerijos Regioninio bendradarbiavimo departamento direktorius Marius Janukonis, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Violeta Raulynaitienė, Lietuvos televizijos kanalo LTV žurnalistė Rūta Lankininkaitė su operatoriumi Jonu Griškoniu, 11 suvalkiečių.

Susitikime pasisakė kai kurie suvalkiečiai ir svečiai. Kazimieras Baranauskas papasakojo apie Suvalkų lietuvių veiklą nuo 1907 metų iki šių dienų. Paminėjo Suvalkų gimnaziją, kurioje prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokėsi daug lietuvių. Jis pabrėžė problemas, su kuriomis susiduria suvalkiečiai savo veikloje. Viena jų – gerų patalpų veiklai stoka. Be to, nuo šių metų balandžio 1 d. Suvalkuose nebegirdėti Lietuvos radijo laidų vidurinėmis bangomis. Iki tol daugeliui suvalkiečių tai buvo pagrindinis informacijos apie Lietuvą šaltinis. K. Baranauskas taip pat užsiminė, jog trūksta lėšų išleisti monografiją „Valinčiai. Žmonės, jų darbai ir likimai“.

Ambasadorius E. Meilūnas kalbėjo apie Lietuvos kultūros centro veiklą Varšuvoje ir lietuviškų jachtų plaukimą aplink pasaulį Lietuvos tūkstantmečio garbei.

Kvietė suvalkiečius liepos 5 d. 20 val. kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedoti Lietuvos valstybinį himną ir šitaip pagerbti Lietuvos tūkstantmetį.

Pranas Sovulis padėkojo už tai, kad Lietuva daug padeda mūsų krašto lietuviams. Pageidavo, kad iš Lietuvos pasienio su Lenkija atvažiuotų į mūsų kraštą įvairūs prelegentai su paskaitomis. Taip pat paprašė, kad būtų išleistos plokštelės su patriotinėmis dainomis. Apgailestavo, jog dabar Suvalkuose nebegirdėti Lietuvos radijo laidų.

V. Raulynaitienė kalbėjo apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės reorganizaciją. Ji sakė, jog netrukus ši įstaiga bus likviduota, o jos funkcijas perims Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerija. Aptarė švietimo padėtį Lietuvoje. Susitikimo pabaigoje ji padovanojo klubui knygą „Lietuvos tūkstantmetis“ ir keletą kompaktinių plokštelių su lietuviškomis dainomis.

Paskui Suvalkų Gegužės trečiosios konstitucijos parke prie estrados prasidėjo renginys „Pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstantmetis“, kurį suorganizavo: Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose, Suvalkų miesto savivaldybė, Suvalkų regioninis kultūros ir meno centras. Renginio garbės globėjai buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas ir Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras Radoslav Sikorski (Radosław Sikorski).

Prieš šį renginį mieste ant stulpų buvo šiek tiek skelbimų ir trumpai apie jį pranešė Radio 5. Be to, „Tygodnik Suwalski“ („Suvalkų savaitraštyje“) pasirodė straipsnis „Koncert na tysiąclecie“ („Tūkstantmečio jubiliejui paminėti skirtas koncertas“).

Minėjime dalyvavo: Alytaus, Druskininkų, Marijampolės ir kitų Lietuvos savivaldybių atstovai, minėti asmenys, kurie buvo atvykę į „Vienybės“ klubą, Suvalkų, Seinų, Augustavo, Olecko, Galdapės ir Punsko savivaldybių delegacijos, Suvalkų gyventojai, tarp jų nedidelė grupė lietuvių. Žmonių susirinko ne per daugiausia. Gal truputį sutrukdė oras, kadangi ilgą laiką lynojo. Buvo matyti žurnalistę R. Lankininkaitę su operatoriumi, bet nepastebėjau Suvalkų televizijos filmavimo grupės.

Iškilmės prasidėjo 19 val. Pradžioje Suvalkų savivaldybės atstovai ir Lietuvos delegacija padėjo gėlių prie popiežiaus Jono Pauliaus II paminklo. Paskui renginys vyko parko estradoje, kuri buvo papuošta Lenkijos valstybine vėliava su miesto herbu, Lietuvos tūkstantmečio emblema tamsiai žaliame fone bei Lietuvos trispalve su Vytimi. Kairėje estrados pusėje buvo Lenkijos valstybinės vėliavos, o dešinėje Lietuvos.

Sugiedojus Lietuvos ir Lenkijos valstybinius himnus pasisakė Suvalkų prezidentas Juzef Gajevski (Józef Gajewski) ir Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose Liudvikas Milašius. Taip pat buvo perskaitytas Lietuvos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko laiškas. Versta į lietuvių ir lenkų kalbas.

J. Gajevski kalbėjo apie ilgą ir gerą Suvalkų bendradarbiavimą su kai kuriais Lietuvos regionais. Tarp kitko, paminėjo, kad Suvalkuose vienai iš naujai tiesiamų gatvių bus suteiktas Lietuvos tūkstantmečio pavadinimas: „Miesto tarybos komisija per savo posėdį (Suvalkų miesto prezidento siūlymu) paruošė projektą nutarimo vieną naujai tiesiamą gatvę pavadinti Lietuvos tūkstantmečio (Tysiąclecia Litwy) vardu. Šis pavadinimas suteikiamas švenčiant pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstančio metų jubiliejų. Nauja gatvė jungs dviejų juostų magistralines gatves: Pulaskio ir Rejo“.

Šių metų birželio 24 d. miesto taryba per savo eilinį posėdį priėmė nutarimą suteikti naujai tiesiamai gatvei Lietuvos tūkstantmečio vardą. Apie tai rašė „Tygodnik Suwalski“ (2009- 06- 30 d., Nr. 26/964) straipsnyje „Restruktūrizacijos nematyti“. Visas straipsnis skiriamas paskutiniam miesto tarybos posėdžiui. Skaitytojams norėčiau pateikti šio straipsnio ištrauką.

„Lietuviškas akcentas

Dauguma tarėjų nutarė naujai tiesiamą gatvę, jungiančią Rejo ir Pulaskio gatves, pavadinti Lietuvos tūkstantmečio vardu.

„Su tokiu pasiūlymu kreipėsi į mane Lietuvos Respublikos konsulas ir Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus atstovai. Pripažinau, kad tai geras pasiūlymas”, – taip sakė prezidentas.

Svarstant šį projektą prezidentas J. Gajevski atsiliepė į prieš keletą mėnesių Teisės ir teisingumo klubo tarėjų pateiktą pasiūlymą šią gatvę pavadinti buvusio JAV prezidento Ronaldo Regano (Ronald Reagan) vardu.

Negalima lyginti kaimyninės tautos tūkstančio metų istorijos su buvusio (jau mirusio) JAV prezidento Ronaldo Regano nuopelnais Lenkijai. Taip argumentavo prezidentas J. Gajevski.

Prezidentas pripažino, jog suteikimas vienai iš gatvių Lietuvos tūkstantmečio vardo – tai puikus įnašas į Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą. „Tai bus bendradarbiavimo su mūsų partneriais iš Lietuvos reikšmės pabrėžimas, taip pat palankumas, parodytas Suvalkų lietuvių bendruomenei”.

Andžej Matusievič (Andrzej Matusiewicz, Teisės ir teisingumo partija) priekaištavo prezidentui, jog neįkūrė gatvių pavadinimo komisijos. „Turėjau viltį, jog ji bus, – sakė tarėjas A. Matusievič. – Nepritariame tokiam būdui priimti svarbius sprendimus, todėl nedalyvausime balsavime”.

Prezidentas J. Gajevski aiškino, jog pasiūlymą dėl naujos gatvės pavadinimo konsultavo su tarėjų klubų pirmininkais, kurie turėjo kalbėtis su savo nariais“.

Per susitikimą birželio pradžioje prezidentas J. Gajevski mums sakė, jog nauja gatvė su planuojamu pavadinimu „Biskupa Antoniego Baranowskiego“ bus miesto pakrašty už prekybos centro „Kaufland“, Armijos Krajovos g. Taigi neaišku, kodėl pasikeitė su Lietuva susijusiu pavadinimu gatvės vieta.

Kaip teigė Suvalkų miesto tarybos pirmininkas Vlodzimiež Marčevski (Włodzimierz Marczewski), lentelės su naujos gatvės pavadinimu pasirodys po kelių mėnesių. Ji tiesiama dėl to, kad vyks didelė Rejo gatvės modernizacija.

Kadangi ne visi skaitytojai gerai žino, kur bus nauja Lietuvos tūkstantmečio (Tysiąclecia Litwy) gatvė, norėčiau trumpai parašyti. Ji prasidės Pulaskio g., toje vietoje, kur Svierkova susiduria su Pulaskio. Čia bus nauja sankryža. Tęsis ten, kur dabar auga žolė ir yra pėsčiųjų takas. Pulaskio g. dešinėje pusėje stovi nedidelis pastatas, kur įsikūrusios šios įstaigos: HYUNDAI EUCAR automobilių salonas, „Geodezija”, „Draudimai. Kreditų biuras”. Einant toliau Rejo g. link yra trumpa asfaltuoto kelio atkarpa, prie kurios kairėje pusėje stovi didelis pastatas „Telekomunikacja Polska SA”. Tuoj už šio kelio prasideda duobėtas žvyrkelis, kuris tęsiasi iki Rejo g. Prie jo dešinėje pusėje stovi du aukšti daugiabučiai namai, priklausantys Vitoso gatvei. Prie vieno iš jų yra žemas pastatas, kur seniau buvo knygynas su lietuviškų knygų skyriumi. Prieš Rejo g. kairėje pusėje stovi du penkių aukštų daugiabučiai namai (Reja 54 A ir 54). Priėjus Rejo g., kitoje jos pusėje, kairėje, stovi parduotuvė „Biedronka”, pro kurią eina asfaltuotas kelias į Špitalna g. Modernizuojant Rejo gatvę, šis kelias bus perstumtas truputį į šiaurę. Toje vietoje, kur susiduria su šia gatve, bus sankryža. Nutiesus Lietuvos tūkstantmečio gatvę galima bus iš Svierkovos nuvažiuoti tiesiai į ligoninę. Einant šia trasa kairėje ir dešinėje stovi nemažai pastatų, tuščios vietos nėra daug. Man atrodo, kad tai bus gatvė, kur stovės nedaug naujų pastatų.

Kaip eita prie minėtos nuotarmės? Šių metų birželio pradžioje K. Baranauskui netikėtai paskambino prezidentas J. Gajevski. Jis paprašė atvykti į jo kabinetą aptarti naujos gatvės pavadinimo („Biskupa Antoniego Baranowskiego“) projektą. Pas prezidentą nuvykau aš su K. Baranausku. Teresės Uzdilaitės Suvalkuose tuomet nebuvo. Prezidentas ir jo pavaduotojas Marek Bučynski (Marek Buczyński) mus priėmė birželio 5 d. Mūsų pokalbis šia tema truko apie valandą laiko. Prezidentas siūlė naujai tiesiamą gatvę pavadinti „Biskupa Antoniego Baranowskiego“. Mes su tuo nesutikome. Prezidentui J. Gajevskiui prašant pasižadėjome greit pateikti raštu savo nuomonę dėl šio projekto. Parašiau raštą, K. Baranauskas su juo susipažino. Naujai gatvei pasiūliau tokius pavadinimus: Biskupa Antanasa Baranauskasa arba Biskupa Antano Baranausko; Juozapasa Radziukynasa; Tysiąclecia Litwy (Lietuvos tūkstantmečio). Idealiai tiko pavadinimas „Tysiąclecia Litwy“. Mat šiais metais Lietuva švenčia pirmojo šalies vardo paminėjimo istorijos šaltiniuose tūkstančio metų jubiliejų ir nekyla nesutarimų dėl to, kaip pavadinimas turėtų būti užrašytas. Esame dėkingi prezidentui J. Gajevskiui už šį sprendimą.

Bet grįžkime prie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo Suvalkuose. Užsienio reikalų ministerijos Regioninio bendradarbiavimo departamento direktorius Marius Janukonis perskaitė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko laišką (į lenkų kalbą vertė Robertas Vektorius): „Lietuvos tūkstantmečio minėjimas Suvalkuose – tai gražus Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo pavyzdys. Šiais metais su kaimynine Lenkija šventėme įstojimo į Europos Sąjungą penktąsias metines ir 440-ąsias Liublino unijos pasirašymo metines. Prieš beveik 600 metų petys į petį su lenkais kovojome Žalgirio mūšyje. 1791 metų Gegužės 3-iosios Konstitucija – tai mūsų bendras įnašas į modernios Europos politinės idėjos raidą. Kartu kovojome prieš priespaudą 1830 ir 1863 metų sukilimuose, o XX a. praradus suverenumą dėl nacių ir sovietų okupacijos drauge siekėme laisvės ir nepriklausomybės. Lenkijos „Solidarumo“ pagalba Sąjūdžiui ir daugelio jos piliečių parama mūsų siekiams kovojant už laisvę, o ypač ginant Lietuvos parlamentą 1991-01-13 d. tai bendros mūsų tautų kovos už laisvę pavyzdžiai“.

Po oficialiosios dalies parko estradoje vyko koncertas, pavadintas „Lietuvos vardo 1000-mečio koncertu“, kurio programą lenkiškai pristatinėjo Suvalkų regioninio kultūros ir meno centro darbuotojas Vlodzimiež Ciborovski (Włodzimierz Ciborowski), o lietuviškai – Lietuvos konsulo Seinuose žmona Laima Milašienė. Ilgiausiai per koncertą pasirodė Lietuvos dainininkai Gitana Pečkytė (sopranas) ir Mindaugas Zimkus (tenoras). Jiems akompanavo Suvalkų kamerinis orkestras Camerata dell Arte, diriguojamas Kazimiežo Dombrovskio (Kazimierz Dąbrowski). Lietuvos dainininkai dainavo (vienus kūrinius atskirai, o kitus drauge) operų ir operečių arijas. Atliko G. Verdžio, Fr. Leharo, J. Štrauso ir kitų kompozitorių kūrinius (iš viso 8, kai kuriuos lietuviškai). Po kiekvieno jų pasirodymo susirinkusi publika ilgai plojo.

Gitana Pečkytė-Vilkelienė gimė Marijampolėje. Baigė su pagyrimu Kauno apskrities Juozo Gruodžio konservatoriją, B. Sodaitytės solinio dainavimo klasę. Tobulino dainavimo meistriškumą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete pas B. Sodaitytę. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė (nuo 2000 m.). Nuo 1998 m. G. Pečkytė dėsto vokalo pagrindus Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultete, o nuo 2003 m. yra šios kolegijos lektorė.

Mindaugas Zimkus 2003 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, prof. Virgilijaus Noreikos solinio dainavimo klasę (magistro studijas). Stažavosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, operos studijoje. M. Zimkus kviečiamas dainuoti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Klaipėdos muzikiniame teatre. Dainininkas nuolat koncertuoja įvairiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse. Nuo 2006 m. dirba Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Atskirai tris kūrinius, tarp jų J. Naujalio „Svajonę“, atliko Suvalkų kamerinis orkestras. Antroje koncerto dalyje pasirodė Klaipėdos styginis orkestras „Camerata Klaipėda“ (kvintetas, arba penki muzikos atlikėjai), diriguojamas smuikininko Vilhelmo Čepinskio. Jis atliko J. S. Bacho, A. Vivaldžio ir kitų kompozitorių kūrinius (iš viso 6).

Apie Lietuvos artistų pasirodymą labai teigiamai rašė „Tygodnik Suwalski“. Apskritai apie šį renginį rašyta: „Tygodnik Suwalski“ (2009-06-23 d., Nr. 25/963) straipsnyje „Koncert na tysiąclecie“ („Tūkstantmečio koncertas“), „Kurier Suwalski“ (2009-06-25 d., Nr. 12) straipsnyje „Tysiąclecie pierwszej wzmianki istnienia Litwy w źródłach historycznych“ („Pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis“), „Lietuvos ryte“ (2009-06-26 d.).

Pasak Lietuvos konsulo Seinuose L. Milašiaus, Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas ir šios datos įamžinimas suteikiant gatvei Lietuvos tūkstantmečio pavadinimą yra puikus lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo pavyzdys, kuris turėtų tapti gražia tradicija.

Kostas LEONČIKAS

Paminklas tėvams ir protėviams atminti

Nors žmogus turi vieną gyvenimą, daug ką gali pasirinkti. Renkasi draugus, profesiją, gyvenimo būdą, gali rinktis viengungystę ar kurti šeimą, auginti vaikus. Gali pasirinkti triukšmą ar tylą. Bet negali gimti, kada nori, motinos ar tėvo pasirinkti. Negali pasirinkti kitos giminės, ji – viena, neatstojama. Ji mūsų meilės ir kančios šaltinis. Kas ją praras, neįsigys kitos.

Skaudus likimas išskyrė Valinčių kaimo Vaznelių, Linkų ir Krakauskų gimines. Pasauliniai karai išblaškė tėvus ir protėvius po platųjį pasaulį: Ameriką, Rusiją, Vokietiją, Lietuvą. Sakoma: „Audros ateina ir praeina“. Panašiai ir likimai.

Liepos 26 dieną trijų giminių, susiliejusių į vieną, trijų kartų palikuonys gausiai susirinko į buvusią tėviškę pasimelsti prie šalikelėje, šalia seno kryžiaus pastatyto akmeninio paminklo, atminti tėvų ir protėvių įspaustus pėdsakus. Paminklas pastatytas Marytės Savickienės iš Punsko (Vaznelių ir Krakauskų palikuonės) iniciatyva ir pastangomis, talkinant darbais ir lėšomis daugumai giminių. Paminklo viršūnę, metalinį stilizuotą kryžių, nukalė Lietuvos meistrai, akmenį surado ir pastatė Petras Krakauskas iš Punsko, o lentelę su užrašu: „Tėvams ir protėviams atminti Lietuvos vardo 1000-aisiais“ pagamino dailininkas iš Suvalkų. Aplinką patvarkė Gražina Krakauskienė su sūnumis iš Valinčių.

Paminklą pašventino Punsko parapijos kunigai: klebonas Česlovas Baganas ir vikaras Donatas Rolskis. Iškilmėse dalyvavo apie šimtą žmonių. Susirinko Vaznelių, Linkų ir Krakauskų giminės palikuonys. Iš Lietuvos atvyko pedagogo, rašytojo Simo Vaznelio anūkai: Raimonda Stonienė su vyru ir Algis Vaznelis su žmona Vida.

Prieš paminklo pašventinimą kalbėjo šio projekto autorė Marytė Savickienė, pabrėždama giminės susitikimo ir atminimo įprasminimo būtinumą. Po pašventinimo trumpai kalbėjo „Suvalkiečio“ redaktorius Kazimieras Baranauskas, Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas ir „Valdi“ įmonės savininkas Valdas Krakauskas, dėkodami už prasmingą ir gražią iniciatyvą. Šitaip ne tik papuošta kaimo šalikelė, bet svarbiausia – įamžinta giminės, krašto garbinga praeitis.

Pažintinis giminės vakaras įvyko V. Krakausko vasarnamy „Šilas“ Šilainėje. Nors be muzikos ir dainų, tačiau maloniai bendraujant išsiaiškinti giminystės ryšiai, užsimezgė naujos pažintys, pasidalinta džiaugsmais ir rūpesčiais. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Jis rieda pirmyn, nepriklausomai nuo mūsų noro ir valios.

Kazimieras BARANAUSKAS

„Byla dėl tvoros”

Žmogui gyventi vien duonos nepakanka. Kartais reikia atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių, pilkos gyvenimo realybės. Kad siela ir protas pailsėtų, reikalinga tam tikra atmosfera, jaukumas. Visa tai aptinkame mene.

Viena artimiausių ir kiekvienam prieinamų meno šakų yra teatras. Jame rasime visas meno šakas. Scenos menas visiems suvokiamas abiem svarbiausiais pojūčiais: regėjimu ir klausa.

Šio nematerialinio peno ištroškę suvalkiečiai rinkosi birželio 21 dieną po lietuviškų mišių į Suvalkų jaunimo kultūros namus. Šiemet Suvalkų mėgėjų teatras „Sūduvis“ parodė vieno veiksmo kaimo buities komediją „Byla dėl tvoros“ (ją pagal Simo Vaznelio tokio paties pavadinimo apsakymą paruošė Juozas Vaznelis).

Veiksmas vyksta Lietuvoje 1891 metais. Du kaimynai: Jonas Rimkus ir Petras Morkus, ginčijasi dėl tvoros. Jono Rimkaus nuomone, kaimynas, tverdamas tvorą, iš jo atėmė ne jam priklausančią žemės dalį. Rimkui padėti atskuba advokatas Maušas Abramčikas. Tačiau jam nerūpi bylos rezultatas, o pelnas, kurį tikisi gauti dėl kaimynų ginčo.

Vaidino: Joną Rimkų – Petras Bobinas, Petrą Morkų – Pijus Krakauskas, Maušą Abramčiką – Juozas Vaznelis, Kačkelienę – Danutė Judickienė, I kaimynę – Kristina Bobinienė, II kaimynę – Aldona Kavaliauskienė (režisierė), suflerė – Aldona Šabalaj.

Renginį paįvairino mergaičių pasirodymai. Alytė Birgelytė, lankanti muzikos mokyklą, pagriežė smuiku, o Veronika Vasilčik („Dainorėlio“ konkurse Punske šiemet laimėjusi antrąją vietą) padainavo apie mamą. Keletą melodijų smuiku atliko ir jos pusseserė Živilė Kraužlytė. Monologu „Nei pėsca, nei raita, nei važuota...“ visus pralinksmino Jonas Nevulis. Apie veikalo autorių prieš spektaklį pasakojo Juozas Vaznelis.

Simas Vaznelis buvo Vinco ir Elžbietos Narkevičiūtės, bajoraitės iš Santakos (Lietuva), Punsko parapijos klebono kun. S. Narkevičiaus pusseserės, vaikas. Jis gimė 1879 m. spalio 16 ar 18 d. Valinčių kaime. Mokėsi Punsko rusiškoje mokykloje, vėliau Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1900 m. Po to dvejus metus mokytojavo Varšuvoje, vėliau Parnaravoje, Vilkėnuose, Seinų „Žiburio“ gimnazijoje (1919 m.), Lazdijuose, Šakiuose ir kt. Mirė 1933 m. sausio 8 d. Šakiuose.

Jo pastangomis Lazdijų apskrityje buvo įvestas privalomas mokymas (anksčiausiai visoje Lietuvoje). Jis buvo dvimečių kursų būsimiems mokytojams vedėjas, apskrities savivaldybės švietimo komisijos mokyklų inspektorius.

Parašė apsakymą „Byla dėl tvoros“ (1909 m.), parengė lietuvių kalbos vadovėlį „Rašybos lavinimosi darbui pradedamosioms mokykloms“ (1909 m.) bei dalį „Rašybos mokslo darbelių“ (1920 m.). Tai buvo pirmas Valinčių kaimo gyventojas su viduriniuoju išsilavinimu. Jo žmoną Kazimierą 1919 m. lapkričio 19 ar 22 d. Kazimiero Baranausko tėviškės žemėje sušaudė lenkų kareiviai. Simas Vaznelis – tai Pijaus Krakausko senelio brolis.

Kaip ir kasmet „Sūduvio“ dalyviai buvo pakviesti vaidinti Klojimo teatrų festivalyje Punske. XVIII festivalis šiemet vyko liepos 19 d. Šventė prasidėjo iškilminga, jau tradicine tapusia teatralų eisena iš Lietuvių kultūros namų į Punsko skanseną. Visos vaidintojų grupės, gražiai išsirikiavusios, iškėlusios savo vėliavas, vedamos trankiai grojančių „Klumpės“ muzikantų, ėjo miestelio gatvėmis. Kluonas buvo pilnas žiūrovų. Toks jis liko iki renginio pabaigos, tik vienus žiūrovus keitė kiti.

Šiemet scenoje galėjome pamatyti 9 spektaklius: keturis Lietuvos teatrų, tris – pastatytus Punske, po vieną Seinų ir Suvalkų. Šventę pradėjo jungtinis Punsko-Seinų-Suvalkų teatrų spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė). Vaidino ir mūsų „Sūduvio“ dalyvis Petras Bobinas. Po to į sceną žengė tos pačios režisierės paruoštas Punsko LKN klojimo teatras. Jis parodė K. Binkio „Tamošių Bekepurį“. Punskiečiams palikus sceną žiūrovus linksmino svečiai iš Lietuvos – Bazilionų teatras, vaidinęs Žemaitės „Stebuklingą daktarą“ (rež. Birutė Sinkevičienė). Vėliau su savo kreiva tvora bei su ja susijusiomis bėdomis į sceną žengėme mes, suvalkiečiai. Prieš mūsų spektaklį monologą „Nei pėsca, nei raita, nei važuota...“ pasakė Jonas Nevulis.

Po mūsų dvasinio peno nuo scenos teikė kiti iš Lietuvos atvykę, bet mūsų žmonėms pažįstami teatrai: Utenos „Žaliaduoniai“ su P. Andriušio „Sudiev, kvietkeli“ (rež. Alma Eigerdienė), Žemaitkiemis su R. Bigelio „Generaline repeticija“ (rež. Dalia Uzdilienė), Kretinga su E. Ignatavičiaus „Sidabrinėmis skyrybomis“.

Punsko licėjaus dramos būrelis (rež. Rūta Burdinaitė), vaidindamas A. Kairio „Karūną“, nukėlė mus į tolimą Lietuvos praeitį. Seinai pralinksmino žiūrovus P. Petliuko komedija „Velnias, ne boba“ (rež. E. Pakutkienė).

Klojimo teatrų festivalis – tai viena gražiausių mūsų švenčių, suburiančių ne tik lietuvius. Į ją atvažiuoja ir lenkų. Mat jiems įdomu, kaip tie vaidinimai kluone rodomi.

Oras buvo geras, nuotaika puiki, tai ir norinčiųjų pasižiūrėti gausu. Vaidintojai visiškai patenkino žiūrovų lūkesčius.

Aldona KAVALIAUSKIENĖ

Globalizacija traukiasi

Roger C. Altman

Dabar jau žinoma, kad globalinė ekonominė krizė bus gili, ilgalaikė ir turės neigiamų geopolitinių pasekmių. Ilgai gyvavusi liberali laisvoji rinka užleidžia vietą valstybiniam intervencionizmui, reguliavimui ir šliaužiančiam protekcionizmui.

Kintančios, atvirkštinės globalinės tendencijos griauna priimtos sistemos teiginį, jog bendra pasaulinė rinka visiems duoda naudos. Mažėja globalinė apyvarta, kapitalo judėjimas ir žmonių imigracija. Pastebėta, jog mažiausiai ekonominių nuostolių patyrė šalys, izoliavusios didžia dalimi savo finansus nuo pasaulio įtakos, būtent Kinija ir Indija.

Silpnės taip pat globalinio vadovavimo ir tarptautinio koordinavimo veiksmai. Valstybės, susibūrusios G7 (labiausiai išsivysčiusios pasaulio valstybės) ir G20 (turtingiausių valstybių finansų ministrai ir centrinių bankų direktoriai) grupėse, nerado kito sėkmingo sprendimo krizei įveikti kaip tik priimti Tarptautinio valiutos fondo (MFW) sustiprinimo variantą. Netgi Jungtinės Amerikos Valstijos, suvokdamos, jog artimiausiais metais jų dominuojanti pozicija pasaulyje silpnės, nėra pajėgios veiksmingai pagyvinti minėtų institucijų.

Visa tai sutampa su vienos dominuojančios šalies modelio atsisakymu, kurį pagreitina nepalanki konjunktūra. Nedarbo ir fiskalinių problemų spaudžiamos Jungtinės Amerikos Valstijos pasiliks savų interesų akiratyje. Kitos pasaulio valstybės, kaltinusios JAV dėl finansinės suirutės ir globalinės recesijos, jau nežiūri palankiai į Amerikos laisvosios rinkos kapitalizmo modelį. Prezidento Baracko Obamos užsitarnauta pasaulio simpatija kiek švelnina šias tendencijas, tačiau jų nepanaikina.

Krizė atskleidė Europos Sąjungos vidaus silpnybes. Didėja ekonominiai skirtumai, kadangi trys stipriausios valstybės – Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija – nesugebėjo suderinti nuomonės, kaip įveikti krizę, ir atsisakė suteikti pagalbą Rytų Europos valstybėms. Proceso stabdis pasirodė tikrai bendros valiutos stoka. Europos centrinis bankas – priešingai, negu tikėtasi – parodė daugiau atsargumo negu ryžto.

Vakarų nesugebėjimas parodyti jėgą ir vienybę atėjo ne laiku, nes žlugimas tik padidins geopolitinę destabilizaciją. Kai kurios šalys, esančios ant griūties ribos, kaip Iranas ir Rusija iškilusios naftos konjuktūros dėka, dabar pajus didžiulį ekonominį spaudimą. Kitos, jau nestabilios, šalys, kaip antai Pakistanas, gali suskilti. Daugelyje Afrikos šalių staiga padidės skurdas. Visi minėti požymiai byloja apie mažiau integruotą pasaulį.

Roger C. Altman – Evercore Partners pirmininkas ir direktorius. 1993-94 m. JAV iždo sekretoriaus pavaduotojas.

Iš anglų kalbos vertė Sergiusz Kowalski

(„Gazeta Wyborcza“ Nr. 161 2 2009-07-11-12 d.)

Iš lenkų kalbos vertė Kazimieras Baranauskas

Lietuviai pamiršta kelią į Lenkiją

Stiprėjant zloto kursui, lietuviai mažiau perka Lenkijoje. Didžiuosiuose prekybos centruose apsiperkančių tautiečių sumažėjo trečdaliu. Statybinių medžiagų centrų vadovai sako, kad artėjant žiemai lietuvių srautai ištirps, ir vos vienas kitas lietuvis vyks į Suvalkus apsipirkti.

Suvalkų statybinių medžiagų parduotuvėje, esančioje prie pat įvažiavimo į miestą, daroma viskas, kad lietuviai dažniau užsuktų apsipirkti. Ką pirkti, lietuviams patarinėja lietuviškai kalbantys pardavėjai. Parduotuvė vos už keturiasdešimties kilometrų nuo Kalvarijos.

Tačiau Lenkijos prekybininkai teigia, kad vien nuo vasaros pradžios Lenkijos zlotui lito, o kartu ir euro, atžvilgiu sustiprėjus beveik 10 procentų, pigesnių prekių ieškančių Lietuvos gyventojų srautai slūgsta.

Prekybininkai įtaria, kad didžiuosiuose prekybos centruose, palyginti su vasariu ar kovu, kada zlotas buvo itin pigus, maždaug trečdaliu sumažėjo lietuvių, perkančių maisto produktus. Pardavėjai teigia, kad ankstesnis antplūdis veikė ir prekių kainas, dabar vis dažniau pardavimus bandoma išlaikyti nuolaidomis.

„Kai Suvalkuose buvo daug perkama, buvo didelis srautas klientų iš užsienio, daug firmų, daug prekiautojų pakėlė kainas. Kadangi perkama, prekybininkai naudojasi proga“, – sako Suvalkų bendrovės „Importex“ direktorius Petras Černelis.

Prognozuoti ateitį, anot Lenkijos verslininkų, – sunku. Zlotas stiprėja vos ne kasdien, šiandien iškeitęs šimtą litų gauni vos 117 zlotų. Prieš pusmetį – 133.

„Jeigu zlotas nusistovės iki tokio paties kurso kaip ir 2008-aisiais, tai, galima sakyti, mes jau klientų iš Lietuvos nesulauksime. Mat neapsimokės atvažiuoti apsipirkti, todėl kiti vyks pas mus tik dėl sentimentų“, – mano Suvalkų bendrovės „Imbud“ vadybininkas eksportui Waldemar Januszko.

Kiti save guodžia, kad net ir pakilus zloto kursui pirkėjų iš svetur bus. „Taip, yra žmonių, kurie nekreipia dėmesio į kainas, tiesiog įpratę atvažiuoti čia, į Suvalkus, apsipirkti. Ir nesvarbu, kad krenta kursas“, – teigė W. Januszko.

Be Suvalkų, populiariausios lietuvių apsipirkimo vietos yra Augustavas ir Balstogė.

Pagal www.delfi.lt

Gamta – visų namai

Gamta yra žmonių, gyvūnų ir augalų namai. Žmogus esąs pasaulio, gamtos detalė. Jo gyvenimas priklauso nuo augalijos ir gyvūnų. Todėl reikia saugoti gamtą ir jos įvairovę. Kad ją reikia saugoti, žmonės suprato jau seniai. Karalius Jogaila paskelbė gamtos apsaugos įstatymą, bet daug piliečių nesuprato jo reikšmės ir elgėsi gamtoje nepadoriai.

Prieš pora amžių Sūduva, Dzūkija buvo labiau apaugusi miškais, mažiau čia gyveno žmonių, ne per daug tarp miškų stovėjo sodybų, tęsėsi vieškeliai ir miško keleliai. Plačiose giriose gyveno daugybė žvėrių ir paukščių. Beveik kasdien buvo galima pamatyti miške elnius, stirnas, šernus, danielius, briedžius, vilkus, kartais stumbrus ar net taurus. Šiandien Suvalkų apskrityje stumbrų nepamatysime. Su tauru dar blogiau – jau ne tik pas mus, bet visame pasaulyje neaptiksime gyvo tauro. Paskutini taurą Lenkijoje medžiotojai nušovė 1627 metais. Tauras buvo šiek tiek panašus į karvę, 3,2 m ilgio ir 1,9 m aukščio.

Toks pat likimas laukė ir stumbro. Dabartinės Lietuvos žemėje stumbrai išnaikinti XVIII a., Lenkijoje paskutinis laisvėje gyvenęs nušautas 1921 m. Belovežo girioje. Paryžiuje 1923 m. sušauktame gamtos apsaugos kongrese įsteigta Stumbrų tarptautinė draugija, kuri rūpinosi stumbrus išlaikyti ir išauginti jų daugiau. Tos draugijos pastangos nenuėjo veltui. Europoje 1927 m. dar nelaisvėje buvo laikomi 48 stumbrai. Lenkijoje 1929 m. jie pradėti veisti Beloveže, 1943-iaisiais išleisti į laisvę. 1945 m. Belovežo girioje liko tik 17 stumbrų. 1963 m. Belovežo girioje, laisvėje ir aptvaruose, gyveno 56 stumbrai (Belovežo girios dalyje Baltarusijoje gyveno 31 stumbras). 1972 metais pasaulyje grynakraujų stumbrų priskaičiuota 1288, dabar jų yra gerokai daugiau. Balstogės vaivadijos teritorijoje jie gyvena Belovežo ir Knišino miškuose.

Stumbras – didžiausias šiuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje žvėris. Stumbro galva masyvi, jis turi plačią kaktą, tamsius lygius ragus. Tarp ragų auga ilgi plaukai. Kaklas ir liemens priekinė dalis taip pat apaugę ilgesniais plaukais. Vasarą stumbro kailio plaukai trumpesni ir šviesesni, žiemą tamsiai rudi, kojos beveik juodos. Jaunikliai pilkai rudi, jų kailis garbanotas. Stumbras pastabus ir jautrus žvėris, turi labai jautrią uoslę ir klausą. Žmonių nebijo, apskritai nėra pavojingas gyvūnas, bet geriau prie jo nesiartinti. Gali pagalvoti, kad žmogus nori jam ką blogo padaryti. Tada gali žmogų vytis. Labai saugo savo jauniklius. Patinas būna 1,9 m aukščio ir 1000 kg svorio, patelė 1,6 m aukščio ir 500-600 kg svorio. Stumbras vadinamas mūsų girių karaliumi. Karalių reikia tinkamai gerbti ir nedaryti jam skriaudos.

1969 metais pirmieji 2 stumbrai atvežti į Lietuvą, į Pašiulių miške (Panevėžio r.) esančius aptvarus. Vėliau dar atvežta 10 stumbrų. 1971 m. aptvare gimė 3 stumbriukai. Nuo 1973 metų jaunikliai ir suaugę stumbrai buvo leidžiami laisvai į mišką. Dalis suaugusių stumbrų atsiskyrė nuo bandos ir klajoja po Lietuvos miškus. Laisvėje gyvena apie 30, aptvaruose laikoma 18 stumbrų. Vasarą jiems miške žolės netrūksta, bet žiemą reikia atvežti į mišką tinkamo pašaro. Stumbrai Lietuvoje įrašyti į Raudonąją knygą.

Kai esame miške, nešaukime, nebaidykime gyvūnų, nekūrenkime laužo, nešiukšlinkime. Palikime aptiktus lizdus ramybėje, nelaužykime medelių šakų, neraukime nevalgomųjų grybų.

Dauguma suaugusiųjų tai gerai žino. Gamta dovanoja mums vaisius, daržoves, medvilnę, linus, grūdus. Augalais minta daug gyvūnų. Naminiai gyvuliai duoda mėsos, pieno, vilnos, odų. Turime tai atsiminti. Mūsų pareiga pasakyti tai jaunimui, vaikams, kad kiekvienas suprastų, jog miškai, ežerai, upės, žvėrys, paukščiai turi teisę gyvuoti. Žmonės turi protą ir dėl to didesnę atsakomybę už savo veiksmus gamtoje.

Taurai – puikūs žvėrys, miškų puošmena – jau išnyko. Nyksta ir kiti gyvūnai. Vis mažiau yra juodųjų gandrų, vieversėlių, lūšių, net ir kiškių sumažėjo. Skirkime daugiau dėmesio gamtos apsaugai ir tinkamai, protingai elkimės gamtoje.

Gamta mus dosniai aprūpina maistu, apranga, kuru, statybinėmis medžiagomis. Ji turi nepaprastą įtaką žmogaus dvasiniam gyvenimui. Tapytojai, susižavėję gamta, piešia nepaprasto grožio paveikslus, filmų režisieriai peizažus įtraukia į savo filmus, kompozitoriai gaidomis užrašo paukščių balsus, jūros ošimą ar žirgų kanopų dundesį. Mes mielai dainuojame dainas apie rūtų darželį, gegutės kukavimą, lakštingalėlės giesmę ar bėro žirgelio žvengimą. Knygos be gamtos vaizdų būtų liūdnos.

Tegul ir toliau miškai žaliuoja, gėlės žydi, gyvūnai puošia aplinką. Graži ir turtinga mūsų gamta!

Pranas SOVULIS

Kelionė po Italiją

Noriu pasidalinti su skaitytojais įspūdžiais aštuonių dienų kelionės po Italiją, o gal tiksliau jos dalį. Ši kelionė paliko man labai gilų įspūdį. Gal tai lėmė pasirinkta kryptis – senoji Italija, o gal kad tai kartu buvo ir šventkelionė, į kurią mus lydėjo kunigas Andrius. Šią pažintinę kelionę organizavo K. Kopicko turizmo biuras.

Iš Suvalkų išvykome ankstų rytą puikiu autobusu. Čenstakave keitėsi vairuotojai ir atvyko gidė, kuri sugebėjo per gana trumpą kelionės laiką sukišti į mūsų galvas daugybę įvairių faktų ir istorijų apie miestus ir vietas, kuriuos ir pamatėme. Kadangi kelionė į Italiją tolima, tai, tiesą sakant, tas puikus autobusas po ilgo važiavimo gal jau neatrodė toks puikus. Tačiau tikrai nemaniau, kad taip smagiai ir be didesnių vargų nuvažiuosime tokią didelę kelio atkarpą. Keliaujant buvo užtektinai sustojimų, kurių metu galėjome atsigaivinti, išgerti puodelį kavos. Kunigas Andrius nuoširdžiai rūpinosi mūsų dvasine būsena, kas neleido visiškai atsipalaiduoti ir galvoti vien apie tai, ką naujo pamatysime, bet sutelkdavo mus bendrai maldai. Taigi gidės ir kunigo Andriaus dėka kelionė visiškai neprailgo. Turėjome laiko ir maldai, ir pamąstymams, ir įdomiems gidės pasakojimams bei nuostabiems vaizdams. Smagu buvo pasijusti tikrais europiečiais ir kirsti Slovakijos, Austrijos, Italijos ir Čekijos valstybines sienas be jokių pasienio postų. Neteko visos gan ilgos kelionės metu išsitraukti jokių kelionės dokumentų.

Po daugiau kaip parą trukusios kelionės autobusu pagaliau pasiekėme Veneciją. Pūstelėjus gaiviam jūros vėjui kaipmat pasijutome žvaliau ir su nekantrumu žvelgėme į tolumoje matomą miestą. Venecija vadinama ir Adrijos karaliene, ir fantazija ant vandens. Ir tai, kas sakoma, šventa tiesa. Tai vienas pasaulio kultūros stebuklų, įsikūręs ant kadaise pelkėtų lagūnos salų ir salelių, esančių 5 km nuo žemyno. Į miestą įplaukėme laivu. Venecija, tai raizginys 150 kanalų, kuriuos kerta 400 tiltų. Be jūros nebūtų Venecijos. Vanduo jūroje kyla ir slūgsta, veikiamas mėnulio fazių, kas 6 val. Be jo Venecija nebūtų Venecija. Vanduo – vienas pagrindinių jos nepranokstamo žavesio elementų, teikiantis miestui savitą romantišką ir poetišką nuotaiką. Apie šį miestą daug skaičiau ir mačiau laidas televizijoje, bet būti ten, pajusti miesto nuotaiką – visai kas kita. Miestas įspūdingas ne vien tuo, kad įsikūręs ant vandens, bet ir savo architektūra. Aplankėme Šv. Morkaus aikštę ir baziliką su Aukso altoriumi, Dožų rūmus. Atsidūrėme tiesiog kitame pasaulyje, kur mus supo vandens kanalai su plaukiojančiomis gondolomis, nuostabios architektūros namai, tiltai. Buvome ir ant Rialto tilto, kuris yra vienas žaviausių visoje Italijoje, ir ant Atodūsių tilto. Neturėjome daug laiko pasivaikščioti, nes keliaudamas su grupe negali atsilikti, privalai laikytis bendros tvarkos (nors neretai norisi ilgiau pabūti ir pasidairyti). Taigi buvau laiminga, kai pavėlavom į laivą, kuriuo turėjome išplaukti iš miesto, ir gavome visą valandą laisvo laiko. Netikėtai atsirado galimybė nevaržomai pasivaikščioti po miestą, pasvajoti ir krantinės kavinukėje išgerti puikios itališkos kavos. Su skaudama širdimi lipau į laivą ir pagalvojau, kad labai norėčiau dar sugrįžti į Veneciją ir praleisti daugiau laiko šiame įspūdingame mieste.

Laikas nenumaldomai bėgo. Mūsų laukė nauji miestai ir nauji įspūdžiai. Visos kelionės metu gyvenome nors ir paprastuose, bet tvarkinguose viešbučiuose, esančiuose užmiestyje, taigi sugaišdavome kiek laiko, kad juos pasiektume. Tačiau tai kompensavo mažesnė nakvynės kaina.

Štai kitą dieną jau vykome į Paduvą. Tai nedidelis miestelis su Šv. Antano bazilika. Aplankėme ją ir po mišių jau vykome į Florenciją Toskanijos regione, esančiame Vidurio Italijoje. Florencija dar vadinama renesanso kultūros lopšiu. Čia kūrė tokie žymūs menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis ir kiti. Pirmiausia nuvykome į apžvalgos vietą, iš kur atsivėrė nuostabi miesto panorama. Gidė vieną po kitos vardijo vietas, kurias lankysime, kad net sunku buvo įsiminti. Aplankėme gotikinę Santa Maria del Fiorte katedrą, Sinjorijos aikštę, Ponte Vekijo tiltą, garsėjantį auksakalių dirbtuvėmis, Šv. Kryžiaus bažnyčią, kur palaidoti šį miestą labiausiai garsinę žmonės. Renesanso dvasios kupinas visas miestas. Labai didelį įspūdį man paliko senamiestyje tarp puikių fontanų esanti aikštė, kur menininkai vietoje atlieka darbus ir jais prekiauja. Ten buvo ypatinga atmosfera. Tarp išdėstytų spalvingų drobių vaikščiojo dar spalvingesnė didelė žmonių minia.

Trečią kelionės dieną atvykome į Asyžių. Tai nuostabaus grožio miestelis kalnuose. Visi namai pastatyti iš labai šiltos smėlio spalvos uolienos. Labai graži Šv. Pranciškaus bazilika, priklausanti Vatikanui. Vaikščiojau po miestelį ir grožėjausi – viskas čia dera: ir architektūra, ir supanti gamta. Neįtikėtina, kad tokio grožio ir labai subtilaus skonio darinys apskritai gali egzistuoti. Kadangi visi vienuolynai paprastai įsikūrę kalnuose, nuo jų atsiveria puiki Italijos panorama. Čia, Asyžiuje, aplankėme ir Šv. Klaros bažnyčią, ir Marijos, Angelų karalienės bažnyčią, kur palaidotas šv. Pranciškus. Kadangi augau tokiu laiku, kai mokykloje nebuvę religijos pamokų, tai ir mano religijos istorijos žinios buvo labai ribotos. Šios kelionės metu sužinojau labai daug apie mūsų tikėjimo istoriją, šventuosius, vienuolynus. Aplankiau tiek daug nuostabių, didingų bažnyčių, katedrų ir vienuolynų, kad grįžus į Lenkiją ir Lietuvą visos mūsų bažnyčios atrodo labai kuklios tiek savo dydžiu, tiek ir puošyba…

Na štai pagaliau atėjo laikas pagrindiniam mūsų kelionės tikslui – Vatikanui ir Italijos sostinei Romai. Tam buvo skirtos tik dvi dienos, todėl vėl visur skubėjome, kad kuo daugiau pamatytume. Roma mus pasitiko gražiu oru ir senove dvelkiančia dvasia. Susikaupę klausėmės gidės, kuri berte bėrė informaciją apie mus supančius istorinius stebuklus. Galiu tik patvirtinti tai, ką pasakė J.V. Gėtė, lankydamas Italiją: „Roma pranoksta mūsų vaizduotę”. Roma įkurta 753 m. pr. Kristų, todėl norintys pažinti amžinąjį miestą privalo pradėti nuo istorijos bei pažinti antikos pasaulį: Forum Romanum (Romos Forumą – anksčiau šioje vietoje vykdavo susirinkimai), Koliziejų, Circus Maximus, Kapitolijų, Trajano ir Karakalos pirtis, Adriano mauzoliejų (dabar Šv. Angelo pilis), Panteoną, kuris paliko man ypatingą įspūdį dėl savo didybės ir dėl to, kad taip gerai išlikęs iki šių dienų, jog net stebina jo ilgaamžė istorija. Susipažinome su renesanso paminklais: bažnyčiomis S. Maria del Popolo su koplyčia (Rafaelio tapytos freskos), S. Pietro ir Montorio. Nepraleidome progos pasimelsti ant stebuklingų laiptų.

Džiaugsmingiausia yra barokinė Roma: Piazza Navona – elegantiški laiptai Ispanijos aikštėje, kurie tuo metu skendėjo rododendrų žieduose, o tai jiems suteikė dar daugiau grožio, ir puiki Piazza della Rotonda. “Romėniškų“ pasivaikščiojimų viršūnė – apsilankymas Vatikane. Vatikano miesto valstybė, arba Šventasis Sostas – miestas-valstybė, anklavas Italijos sostinės Romos vakarinėje dalyje. Ant Vatikano kalvos popiežiaus rezidencija. Vatikano pilietybę turi apie 350 žmonių. Nors Vatikanas yra labai mažas, mažiausia valstybė pasaulyje (jos plotas vos 0,44 kv. km), tačiau turi savo gvardiją, pinigus, pašto ženklus ir kitus savarankiškos valstybės atributus. Vatikano pasididžiavimas – Šv. Petro bazilika, laikoma didžiausia ir puošniausia katalikų bažnyčia pasaulyje. Jos ilgis siekia 211 m. Labai džiaugiausi sužinojusi, kad man jau pavyko gyvai pamatyti visas tris didžiausias pasaulyje katalikų bažnyčias, nors negaliu pasigirti, kad ypatingai daug esu keliavusi. Mat antroji pagal dydį yra Šv. Petro ir Povilo bazilika Londone, o trečioji –Notherdam Katedra, esanti Paryžiuje. Savaime aišku, kad būdami Šv. Petro bazilikoje aplankėme Jono Pauliaus II kapą ir nuoširdžiai pasimeldėme, nes visi be galo jį mylėjome. Įspūdingai atrodė ir šv. Petro biustas. Visi ėjome paeiliui, kad paliestume jo ranką. Romoje buvome ir prie nuostabaus grožio bei įspūdingo dydžio fontano Di Trevi, kur visada būriuojasi turistai, norėdami atsivėsinti. Jie svajingai mėto monetas į fontaną, nes tai teikia vilčių dar aplankyti Romą. Taip padarėme ir mes. Taigi – kaip bebūtų gaila – puikiai praleistos dienos Romoje baigėsi. Tačiau kelionė – dar ne.

Kitą dieną pasiekėme Monte Cassino kapines, kur palaidota 1070 lenkų karių, gynusių benediktinų vienuolyną, stovintį čia pat kalno viršūnėje. Taip pat aplankėme S. Giovani Rotondo, kapucinų vienuolyną ir bažnyčią, kur palaidotas šv. tėvas Pijus. Nors nebuvo įtraukta į mūsų programą, bet pakeliui aplankėme šventovę Loreto prie Adrijos, kur esąs šv. Marijos namelis iš Nazareto. Na, o išvykdami iš Italijos dar spėjome valandėlę pabūti prie smaragdinės Adrijos jūros, pasidžiaugti jos grožiu ir nors kojas pamirkyti, nes mažai kas išdrįso maudytis. Lik sveika, Italija!

Mūsų autobusas jau riedėjo puikia itališka autostrada Austrijos link. Pro langą matėme didingas Alpes, gražius kalnų namelius ir nuostabią gamtą. Kelias vedė tiesiai per kalnus, kur išrausti ilgi tuneliai. Štai jau ir Viena. Atvykome gerokai pavėlavę, taigi iki sutemų pamatyti Vienos įžymybes buvo labai mažai laiko. Todėl dalį žymių vietų lankėme autobusu: Vienos operą, Parlamentą, Rotušę, Vienos universitetą. Aplankėme, tiksliau – pamatėme, austrų Hofburgo valdovų rūmus, Burgtheater. Na, bet vakarop galėjome pasivaikščioti nuostabaus grožio prabangiomis Kohlmark ir Graben gatvėmis. Nustebino gatvėse grojančių muzikantų profesionalumas. Nuostabi ta Viena, apšviesta vakaro šviesų, bet dėl laiko stokos per mažai pamatėme, tad su malonumu grįžčiau į ją dar kartą.

Irena DEGUTIS

Vilnius lankytojo akimis

Sakoma, šiemet visi keliai veda į Vilnių – 2009 m. Europos kultūros sostinę. Plati reklaminė kampanija praeitų metų pabaigoje Lenkijoje ir jachtos „Ambersail“ iš Klaipėdos kelionė aplink pasaulį, be abejo, paskatino tautiečius atsigręžti į Tėvynę ir dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose Vilniuje.

Tad ir man kartu su  žmona teko trumpai (liepos 4-6 d.) pabūti Lietuvoje ir gal ne tiek pamatyti patį Vilnių, kiek karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio iškilmių dienomis širdimi pajusti miesto alsavimą, žmonių šventinę nuotaiką, aplankyti senus gerus pažįstamus, bičiulius.

Tikėdamiesi kamšaties ir spūsties Vilniaus gatvėse, miesto centre, pasirinkome tradicinę susisiekimo priemonę – traukinį, nepagalvodami, kad važiuojant geležinkeliu, menančiu dar caro Aleksandro laikus, teks ilgai keliauti ir nuobodžiauti. Suvalkai nuo Vilniaus nutolę vos 200 km, tačiau „skrendant“ vidutiniškai 50 km/val. greičiu kelionė užtruko per 4 val. Be to, iki Šeštokų stoties važiuojant girdėti net ausis veriantis, garsus, ritmingas per bėgių sudūrimus riedančių ratų bildesys, o vagonams supantis susidaro įspūdis, lyg jie ketintų nušokti nuo bėgių ir priversti kelionę baigti griovyje.

Daugel metų kartojami pažadai dėl Rail Balticos – europietiškų standartų susisiekimo – vis dar lieka svajonėmis be aiškių perspektyvų. Vienintelis guodžiantis ir džiuginantis pasiekimas, dėl kurio galima civilizuotai kirsti valstybinę sieną, tai pasieniečių ir muitininkų kontrolės panaikinimas. Šiokį tokį komfortą važiuojant suteikia ir tai, kad trumpiau stovima stotyse.

Vis dėlto, nepaisant patirtų trukdžių ir nepatogumų, pasiekus pavakarėje Vilnių ir sutikus stotyje Justiną Degutį su mašina, nuotaika pakinta, savijauta pagerėja. Nedelsdami skubame, kad dar tą pačią dieną suspėtume į pučiamųjų orkestrų koncertą „Vario audra“ Kalnų parke.

Netrukus apsigyvename Onos Zamblauskienės bei Irenos ir Juozo Degučių buveinėje. Pirmieji pasisveikinimo žodžiai, naujausi įspūdžiai. Skoningai suremontuotame bute vyrauja jauki atmosfera. Juozas, kaip paprastai nusišypsojęs, gan žvaliai, tačiau be žodžių stipriai paspaudžia ranką. Užkalbinus, tarp kitko, priminus jo kažkada dainuotas suvalkiečių dainas, bando galvos linkčiojimu ir mimika pritarti, nors paniūniuoti. Deja, belieka likimo pažeisto, sunkios negalios palaužto žmogaus gestai.

Po valandėlės nauji susitikimai ir pažintys. Kad ir kaip būtų keista (po 50 metų nesimatymo), šalia, už sienos, kaimynų bute, apsistojusios buvusios punskietės: dabar Kanadoje gyvenanti Bronė Kalinauskaitė iš Punsko ir jos dvi giminaitės, Juozo Kalinausko iš Trakiškių dukros Birutė Kalinauskaitė-Degutis su dukra Julija ir Zita Kalinauskaitė-Kružikas. Jos, pabuvusios Italijoje, taip pat atvyko į Vilnių į jubiliejaus iškilmes.

Išgėrę kavos, nuskubėjome į koncertą Kalnų parke. Susirinko gausybė žiūrovų. Nors žemai kabojo pilki debesys, žmonės nepabūgo. Kalnų parko grožis, jauki aplinka sutraukė ne tik senimą, bet ir daugybę jaunimo pasiklausyti per 80 orkestrų atliekamų kūrinių, susipynusių su Maironio „Eina garsas“, „Lietuva brangi“ ir kitomis dainomis, ir pasižiūrėti šimtų baltais rūbais vilkinčių vaidilučių, šokėjų, kovojančių kryžiuočių ir lietuvių. Renginiui įpusėjus, debesys neišlaikė, prapliupo lietutis, tačiau orkestrai nepabijojo, kad instrumentai sušlaps, o šokėjos – kad taškysis klanuose. Vario dūdos, žiūrovų audringi plojimai nustelbė lietų ir pro šalį traukiantį perkūną. Vėl sugrįžo nuostabi nuotaika. Po koncerto žmonės skirstėsi ramiai, be incidentų, su daina.

Vėlų vakarą sugrįžus į vietą, kur apsigyvenome, susirinkus visai kompanijai, pokalbiams nebuvo galo. Prisiminimai, jaunystės dienų, gyvenimo Kanadoje epizodai lyg pagreitinto filmo kadrai atskleidė žmonių darbus ir likimus, gyvenimo džiaugsmus, rūpesčius ir netektis, kurios neišvengiamos, kur begyventum. Vis vien malonūs, nors ir reti susitikimai praskaidrina iš tėvų žemės pasitraukusių tautiečių kasdienį gyvenimą, praturtina žinių lobyną.

Antrą dieną, sekmadienį, teko pasivaikščioti ir pasižvalgyti po išgražėjusį Vilnių, restauruotą senamiestį, daugybę įrengtų parduotuvėlių, kavinukių, greito aptarnavimo barų. Nors ir sunkmetis, miestas atrodo pasiruošęs šventei gana gerai. Visur švaru, daug žalumynų, gėlių, reklamų, bylojančių, jog vyksta kažkas rimto, ypatingo, šventiško. Netgi daugiabučių kiemai, skvereliai traukia akį. Sutvarkyta aplinka, prisodinta įvairiausių gėlių, krūminių augalų. Gyventojai patys rūpinasi namų, įėjimų ir laiptinių išvaizda, jų tvarka.

Irena Degutis pasakoja, kad prieš pora metų apsigyvenusi Vilniuje pradėjo tvarkyti daugiabučio aplinką, kartais ir gretimų namų teritorijos dalį. Žmonės sustodavo ir stebėdavosi: „Ką ši moteris daro? Kodėl imasi miesto komunalinėms tarnyboms priklausančio darbo?“ Dabar ji pati stebisi, kad pamažu tvarkdarių būrys didėja, o šiukšlintojai nedrįsta elgtis kaip anksčiau.

Lankydami miesto širdį, Katedros aikštę, pirmiausia patraukiame Valdovų rūmų link, žinoma, pasižiūrėti iš išorės, kadangi viduje darbai nebaigti ir įrengimai nesukomplektuoti. Tačiau simbolinis atidarymas planuojamas rytoj, liepos 6 d. Be to, norime įsitikinti, ar rūmai neužgožia Gedimino pilies, negadina kalno papėdės ir apskritai Katedros aikštės vaizdo. Apžiūrėjus visą aikštę skeptikų nuogąstavimai nepasiteisina – pilis ir kalnas iš po medžių matomi kaip ir anksčiau, jeigu tyčia nepanorėsi stebėti priėjęs arti, prie pat Katedros (tuomet, deja, nematyti). Dėl Valdovų rūmų tikslingumo ir autentiškumo, atrodo, diskutuoti nėra prasmės. Autentiškumo tiek, kiek iš liekanų sugebėta atkurti. Grąžintas tautai Lietuvos galybės simbolis. Tuo reikia tik džiaugtis.

Po pasižvalgymo ir apmąstymų Katedros aikštėje užsukame į Katedrą išklausyti šv. Mišių, skirtų ne tik vaikučiams, jaunimui. Kunigas vietoj pamokslo kalbėjosi su jaunais žmonėmis, klausinėdamas ir primindamas pastarojo sekmadienio Šv. Rašto, evangelijos svarbiausias mintis, pamokymus. Prie vargonų baltai apsirengę jaunieji choristai giesmėmis sustiprino šventišką nuotaiką, įkvėpė dvasinio peno dalyvavusiems pamaldose ir besiklausiusiems per garsiakalbius Katedros aikštėje žmonėms.

Vėliau, kiek pailsėję, tęsiame pasivaikščiojimą po Vilnių, senojo miesto užkaborius. Pakeliui tenka susitikti ir pamatyti pažįstamų punskiečių, seiniškių, varšuviečių ir net seniai matytų kanadiečių (pvz., draugą, kartu besimokiusį Suvalkų gimnazijos VIII klasėje – Leonardą Jonušką), pabendrauti su šiais metais Burbiškių sąskrydyje pažintais tautiečiais iš Australijos – Irena ir Romu Kalėdomis.

Pasivaikščiojimas po Vilnių, nors ir trumpas, atskleidžia visiškai kitą miesto vaizdą (ypač centro). Pamatėme linksmus žmonių veidus, kultūringas kavinukių padavėjas, natūralų didmiesčio šurmulį. Stebėtinai daug nemokamų renginių, susibūrimų parkuose, gatvėse, klubuose, tačiau nesimatė girtų žmonių ar tvarkdarių. Svarbu ne tik renginiai, jų kiekis, bet ir žmonės, nepaisant sunkmečio, nusivylimo ateitimi, besišypsantys, šventiškai nusiteikę. Kartais atrodo, kad ta atmosfera dirbtinė, kokią dar neseniai tekdavę matyti.

Artėjant sekmadienio (liepos 5-osios) vakarui laikas paskiriamas Šokių dienos „Laiko brydėm“ renginiui „Žalgirio“ stadione. Iki stadiono nueiti pakanka vos 10 minučių. Netgi visos dienos trupučiuką varginantis pasivaikčiojimas nesutrukdo.

Į stadioną sugužėjo aštuoni tūkstančiai dalyvių ir gausybė žiūrovų (daugiau, negu yra vietų, ko anksčiau nebūdavę). Šokių šventėje pasirodė ir užsienio lietuviai: JAV, Kanados, Brazilijos, Lenkijos, Baltarusijos, Švedijos, Ukrainos, Argentinos, Australijos. Iš tribūnos koncertą stebėjo išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius ir kiti Vyriausybės bei valstybės atstovai. 21 valandą (Lietuvos laiku) – jaudinanti akimirka, kai dešimtys tūkstančių balsų giedojo „Tautišką giesmę“. Himno žodžiai, aido nešami, tuo pačiu laiku skambėjo visoje Lietuvoje bei užsienyje, 40 valstybių tautiečių susibūrimo vietose, žinoma, taip pat Seinuose, Punske, Suvalkuose. Tris valandas trukęs spektaklis su dainomis, inscenizacijomis savo didingumu ir sudėtingumu stebino žiūrovus, jaudino širdis. Padėka šokėjams būdavo išreiškiama be paliovos plojimais ir džiaugsmo banga. Šventinis vakaras baigėsi gerokai po pusiaunakčio.

Kita diena, liepos 6-oji – iškilmingiausia. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio iškilmės prasidėjo skambant himnui ir aidint patrankos salvėms S. Daukanto aikštėje. Atvyko trys monarchai ir šeši prezidentai, vienas premjeras ir kiti kaimyninių valstybių atstovai. Po prezidento V. Adamkaus kalbos žmones pasveikino Islandijos, pirmosios atkurtą Lietuvos nepriklausomybę pripažinusios šalies, prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas, tardamas: „Mes galime didžiuotis mūsų bendra istorija ir bendru istoriniu palikimu. Bet labiausiai džiaugiamės tuo, kad dabar esame nusiteikę kartu kurti ateitį – taikos, pažangos ir demokratijos ateitį“.

Visas iškilmes Prezidentūroje teko stebėti televizijos ekrane Katedros, o ne Prezidentūros aikštėje, kadangi nutarėme iš anksto pasirinkti patogesnę, tinkamesnę vietą stebėti Valdovų rūmų atidarymo ceremoniją. O vietą pasirinkome idealią, šalia scenos, nutolusios apie 20 metrų nuo žiūrovų linijos.

Iš S. Daukanto aikštės garbingi svečiai patraukė į Vilniaus arkikatedrą baziliką, kur dalyvavo šv. Mišiose. Po Mišių Katedros aikštėje prasidėjo atkurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. Išėjusius į Katedros aikštę valstybių vadovus entuziastingai pasveikino tūkstantinė šventės dalyvių ir smalsuolių minia. Grojo pučiamųjų orkestras „Trimitas“. Aukštų svečių saugumu rūpinosi pareigūnai, kurie užlipę ant stogų ir scenoje visą laiką stebėjo žmonių staigius judesius. Kadangi Valdovų rūmų statybos iki šventės baigti nepavyko, atidarymas buvo simbolinis – atidengtos pagrindinės durys.

Šis renginys truko maždaug pusvalandį. Kalbėjo trys prezidentai – V. Adamkus, L. Kačynski (L. Kaczyński) ir V. Juščenko. Manoma, jog norėta pabrėžti ir šių dviejų valstybių istorinį bendrumą bei dabartinę geopolitinę sąjungą.

„Po mūsų kojomis – akmenys, menantys pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą ir tuos laikus, kai Lietuva pradėjo ilgą ir sunkų kelią visaverčio europietiško kelio link“, – kalbėjo V. Adamkus. L. Kačynski pasidžiaugė, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, teigdamas, jog lenkai didžiuojasi, kad jų istorija siejasi su garbinga Lietuvos istorija. Pabaigoje užtikrino gerų santykių tęstinumą iki jo, kaip prezidento, kadencijos pabaigos. V. Juščenko priminė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir daugelio žinomiausių Ukrainos istorinių asmenybių, susijusių su Lietuva, likimą.

Pasibaigus Valdovų rūmų atidarymo ceremonijai Dainų šventės dalyviai iš sostinės centro pėsčiomis patraukė į baigiamąjį koncertą Vingio parke. Didžiulė dalyvių kolona į Vingio parką traukė porą valandų. Vyko įspūdingos eitynės, bet neteko jose dalyvauti dėl varginančios ilgos kelionės, lietučio ir spūsties gatvėse, ypač eitynių dalyviams artėjant prie Vingio parko.

Kiekvienas kolektyvas turėjo ką nors parodyti susirinkusiems stebėti eitynes. Su dainininkais, apsirengusiais tradiciniais, moderniais rūbais, kartu žygiavo viduramžių kultūros entuziastai, apsitaisę anuomet lietuvių ir kryžiuočių naudotais šarvais. Kiekvieną dalyvių dainą, maršą ar giesmę žiūrovai pasitikdavo šypsenomis ir audringomis ovacijomis. Artėjant prie Vingio parko koncertų aikštės sustota prie pasaulio lietuvių vienybės simbolio – skulptūros „Vienybės medis“. Verpstės pavidalo skulptūroje įamžinti šimto iškiliausių Lietuvos istorijos (nuo senovės iki XXI a.) veikėjų vardai: valdovų, rašytojų, poetų, mokslo ir kultūros žmonių. Skulptoriaus Tado Gutausko dvejus metus augintas „Vienybės medis“, manoma, taps įkvėpimo šaltiniu visai lietuvių tautai.

Dainų šventės uždarymo baigiamąjį koncertą liepos 6 dieną stebėjo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Pilnutėlį Vingio parką, taip pat, atrodo, prezidentą Valdą Adamkų gerokai nustebino koncerto pradžioje kaimyninių šalių vadovai, būtent Latvijos prezidentas Valdis Zatleris ir Estijos premjeras Andrus Ansipas, kalbėdami lietuviškai, negailėdami gerų žodžių apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Šalia oficialių Lietuvos ir užsienio politikų buvo ir išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė (kuri liepos 12 d. turėjo perimti šalies vairą). Prezidentė ryškiai išsiskyrė iš politikų minios, kadangi į Vingio parką atvyko pasipuošusi tradiciniais aukštaitiškais drabužiais.

„Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai“ prasidėjo 17 val. (Lietuvos laiku) ir truko apie 4 valandas. Koncertą pradėjo jungtinis choras V. Kudirkos „Tautiška giesme“, dirigavo Vytautas Miškinis. Vėliau dainavo įvairių kategorijų mišrieji chorai, grojo pučiamųjų orkestrai, finale – visi suaugusiųjų chorai. Prieš pabaigą jungtinis choras sugiedojo Gintauto Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“. Paskutinę dainą solo Marijonas Mikutavičius skyrė viso pasaulio lietuviams, kreipdamasis žodžiais „Pasveikinkim vieni kitus“.

Dainų šventės meno vadovas Vytautas Miškinis kartu su pasaulinio chorų judėjimo, tarp kitko, organizacijos „Europa Cantant“ ir Tarptautinės choro muzikos federacijos, atstovais pasirašė Lietuvos Vyriausybei adresuotą memorandumą, kad šalyje nebūtų apleistas dainavimas ir muzikinis švietimas, nepaisant to, kokios sunkios būtų ekonominės sąlygos. Po tuo memorandumu galbūt pasirašytų  ir ne vienas Dainų šventės žiūrovas.

Vingio parke Lietuvos vardas buvo dainuojamas, skanduojamas panašiai kaip senamiesčio bažnyčiose, Žalgirio stadione, Kalnų parke. Taurūs jausmai netrukdė publikai, šventės dalyviams spontaniškai džiaugtis, banguoti, linguoti ir šokti. Tūkstantmečio euforija nenustelbė „Amžių sutartinės“ – lietuviško šventinio nuoširdumo, taurumo ir tautiečių iš viso pasaulio noro pabūti kartu.

Dalyvauti šventėje kur kas įspūdingiau negu stebėti ją gan pasyvaus žiūrovo akimis. Tačiau „Amžių sutartinė“ pribloškė publiką nuostabiais renginiais, patriotizmo gaidomis, rengėjų užmojais. Dainų šventės Lietuvoje ir Latvijoje jau tapusios tradicinėmis. Ne be reikalo UNESCO pripažino Baltijos šalių dainų šventes globotinu kultūros paveldu.

Šokis, daina jaudina, atskleidžia lietuvio sielą kaip muzika, – teigė viena chorų entuziastė iš Prancūzijos, pavydėdama, kad lietuvių tauta išsaugojo tiek turtų ir gali juos parodyti Europai modernėjančio pasaulio epochoje.

Žiūrovų gausa – į šventę susirinko daugiau kaip 150 tūkstančių žmonių – viršijo rengėjų lūkesčius. Tiesą sakant, tai nėra stulbinantis skaičius tūkstantmečio šventės metu. Džiugu pabūti drauge dalyvių, žiūrovų, smalsuolių būryje, didelėje šurmuliuojančioje minioje. Ne visi čia gyvenantys lietuviai, netgi pažįstami vilniečiai panoro eiti į renginius. Galbūt jiems savotiškai nusibodę tokie renginiai, kadangi jiems prieinami kone kiekvieną dieną. Nedaug ir mūsų krašto žmonių dalyvavo vienintelėje, nepakartojamoje šventėje 2009 m. liepos mėnesį Vilniuje. Tad šis straipsnis apie vienos kelionės įspūdžius tegul priartina šventės grožį ir prasmę.

Kazimieras BARANAUSKAS

KŪRYBA IR LEIDYBA

Lietuviškos knygos

Klube ant lentynų stovi eilėse sau knygos:

Vienos naujos, kitos senos, plonos, storos, ne visos lygios.

Knygos laukia svečių, kad jas imtų į delnus.

Žmonės skaito, protas veikia, tai dalykas svarbus.

Naktį tamsią klube knygos kalba, juda.

Toks yra tų knygų nuostabus jau būdas.

Ar kas girdėjo knygų kalbas, neklauskite manęs,

Vis daugiau skaitykite, sužinosite, kur tiesa, kur ne.

Istorijos knygos bylos apie buitį protėvių apsčiai,

Jų statybas, darbus, aprangą, viską, kas buvo tikrai.

Puslapiuose parašyta apie brolius Vytenį, Gediminą,

Kaip valdovai valdė kraštą ir kaip liaudis ką gamino.

Verta pažinti Kęstutį, Vytautą Didįjį ir kitus didvyrius,

Kur ir kaip kovojo, priešą nugalėję jojo namo per girias.

Sena unija Lietuvoje per keturis šimtus metų buvo,

Kai ką gero nuveikta, bet ir daug tautiškumo pražuvo.

Spalvotos geografijos knygos rodys visą Lietuvą,

Parodys senas bažnyčias ir dvarus, statytus kažkada,

Ir upes vingiuotas, ir jūrą neramią, ir kur mėlyni ežerai.

Nuostabūs vaizdai Lietuvos kiekvieną keleivį užburs tikrai.

Švinta rytas. Knygų nugarėlės skaitytojus vilioja,

Apysakų, eilių herojai apie nuotykius ir meilę svajoja.

Donelaitis, Maironis, Putinas, Brazdžionis, Salomėja Nėris...

Tik paimki jų knygas į rankas – jos daug įdomaus pasakys.

Perskaitytos lietuviškos knygos – tai bičiulės, draugės:

Romanai, legendos, apysakos ar skambios eilės.

Tų knygų nereikia mums gabenti iš Prūsijos slaptai,

Lengvai jas galime gauti ir skaityti laisvai!

Būrys knygų susirinko: ir tos jaunos, ir tos senos,

Stovi tyliai susikaupę, daug jos laiko išgyveno.

Jos norėtų pakeliauti, netupėti ant lentynų,

Laukia vaikų ir paauglių, laukia moterų ir vyrų.

Tėvynės ilgesys

Nejaugi taip sunku sugrįžti Tėvynėn?

Nebijok nei griaustinio iš aukšto dangaus,

Nei šūvių patrankų, nei verksmo graudaus.

Žiūrėk – ten, pakelėj, stovi beržas ir uosis.

Tarytum rodyklė Tėvynėn parves...

Kryžius, paliktas sodyboje, vėl laukia.

Ar girdi? Ten motina graudžiu balsu šaukia.

Nebijokit į brangią Tėvynę sugrįžti!

Kur tos dukros? Kur tie sūnūs?

Kodėl jūs taip tyliai išėjote?

Neištarėte nei sudie, nei lik sveika.

Man kasdien šlama vėjelis

Ir verkiančio gluosnio šakos moja,

Tarytum drebančios lūpos motinos kartoja...

Jau tūkstantis metų prabėgo,

O tu dar vis tikies ir lauki, ir lauki, ir lauki.

Gal sugrįš sūnūs, gal dukros parašys?

Tai bus motinos ir Tėvynės džiaugsmas!

Rodos, girdi širdyje tą šauksmą: „Pareik, sugrįžk!

Ir maldauju – nešmeižk, neniekink.

Tik prašau – neapleisk,

Tik prašau – neapleisk...“

Tai mūsų kryžių Lietuva – Tėvynė.

Teresė Jonušonienė 

 Litua, Lietuva

Šiais metais Lietuvos dailės muziejus išleido knygą „Lietuvos tūkstantmetis. Millenium Lithuaniae“. Sudarytojas ir autorius Mindaugas Šapoka. Tai 127 psl. knyga, kurios formatas 235x295 mm.

Apie leidinio tikslą antrame viršelyje rašoma: „Knyga „Lietuvos tūkstantmetis. Millenium Lithuaniae“ parengta didžiajam jubiliejui skirtos Lietuvos dailės muziejaus kilnojamosios parodos „Lietuva: kultūra ir istorija“ (anglų kalba) ekspozicijos pagrindu. Šiuo leidiniu – kaip ir Europos valstybėse, JAV ir kitose šalyse 2009 m. rodoma kilnojamąja paroda – siekiama priminti svarbiausius Lietuvos istorijos faktus, pateikti juos atskleidžiančią ikonografiją bei supažindinti su svarbiausiais Lietuvos tūkstantmečio programos projektais“.

Knygos pradžioje išspausdintas Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus žodis: „2009 metais Lietuva švenčia antrąjį savo istorijos tūkstantmetį. Iškilus Jubiliejus kviečia dar kartą atsigręžti į tautos bei valstybės praeitį ir atidžiau įsižiūrėti į jos atspindžius, į visuomenės, tautos ir jos žmonių patirtį.

Lietuva gali didžiuotis savo istorija ir kultūra. Ši knyga dar kartą patvirtina, kad mūsų šalis buvo ir lieka integrali bei neatskiriama krikščioniškosios Europos dalis, o Lietuvos istorija – susitikimų, ryšių, dialogo su kitomis Europos tautomis, valstybėmis ir kultūromis istorija. Prievarta išplėšta iš natūralaus savo raidos kelio, geležine uždanga atskirta nuo kaimynų ir partnerių, Lietuva savo tradicijomis ir savo dvasia vis tiek liko Europoje – natūralioje istorinės paskirties vietoje. Todėl, atsikovojusi nepriklausomybę, mūsų valstybė nedelsdama ėmėsi tęsti buvusias ir kurti naujas atvirumu ir bendradarbiavimu grindžiamas tradicijas, pristatyti jas Europai ir pasauliui, liudyti savo atvirumą ir geranoriškumą. Jeigu knygos skaitytojai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje taps dvasiškai artimesni ir dar kartą atras bendrą istorinę lemtį, tai reikš, kad leidinys atliko savo misiją ir tapo gražiu bei prasmingu Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo akcentu.

Tikiu, kad antrajame tūkstantmetyje Lietuva taps klestinčia Europos valstybe, puoselėjančia amžinąsias vertybes, o jos visuomenėje suklestės darna ir teisingumas.

Linkiu kuo geriausios kloties visiems, kurių valia ir pastangomis tai vyksta“.

Versdami knygos puslapius randame ilgą Viktorijos Daujotytės straipsnį „Litua, Lietuva: idėja ir kūnas“. Čia skaitytojams norėčiau pristatyti jos mintis apie Lietuvos tūkstantmetį: “Litua – prieš tūkstantį metų taip parašyta Lietuva, ne vardininkas, kilmininkas – Lituae – parašyta ir įrašyta ypatingu laiku, prasidedant antrajam mūsų eros tūkstantmečiui; riba, reikšminga visos Europos konsolidaciniams procesams, tautų ir valstybių likimams.

Anksčiausias žinomas Lietuvos pavadinimas Litua (slaviška lytis, bet lotyniškais rašmenimis). Pasauliui Lietuva buvo ir išliko kaip Litva, Lithuania, Litauen...

Tūkstantmečio istorija keitė nedidelės šalies, prigludusios prie Baltijos jūros, prie didžiųjų savo upių Nemuno ir Neries, pavadinimą (laisvi įsijungimai ir prievartiniai prijungimai trynė net vardą ir, kaip istorinę atmintį, jį deformavo), bet Kvedlinburgo analų įrašas išliko ir kaip gyvybingoji šaknis. Litua – Lietuva, lotyniškoji rašto tradicija, perimta su krikščionybe, tapatybę sustiprina ir įtvirtina.

Nėra vienos, visuotinai priimtos Lietuvos vardažodžio etimologijos. Manoma jį kilus iš hidronimo (Neries intakas Lietava, Lietauka), girdimas sąskambis su lietumi, gausiai laistančiu šią pajūrio žemę, sietas šalies vardas su artimo pavadinimo kariaunos būriu. Litovka – taip kitataučių vadintas ir lietuviškas dalgis. Dalgiu (senas baltų žodis) galima pabrėžti žemdirbiškąją Lietuvos kiltį.

Tai, kas seniesiems lietuviams ir prolietuviams būdinga kaip narsiems kariams, sietina su žirgu. Lietuvai, buvusiai ir esančiai Europos centre, ant ar prie pagrindinio kelio tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos, žirgas yra svarbiausias heraldinis žymuo, vyties ir ginties lydinys. Lietuvių pasaulėvokoje gintis, gynyba yra stipriai įsišaknijusi, persmelkusi gyvenimo būdą, kūrybą. Moderniosios kultūros požiūriu ši pasaulėvokos savybė gali būti suvokta ir kaip konservatyvumą, atsargumą kitų atžvilgiu skatinanti ypatybė.

Pirmieji įrašai, kuriais paminima Lietuva, svarbūs ir kaip ankstyviausio Lietuvos žingsnio į Vakarų civilizacinę erdvę, į krikščionybę, ženklai. Šalis atpažįstama kaip ji, kaip turinti vardą, ne bevardė. Tai seniausia ir unikali informacija. Sužinome pirmojo krikšto Lietuvoje aplinkybes, galime kalbėti apie valstybingumo užuomazgą, sužinome pirmąjį lietuvio vardą.

Tūkstantmetį įprasminantys įrašai žymi ir tuometinės Lietuvos, kad ir kaip sąlygiškai vartotume šį pavadinimą, priartėjimą prie Vakarų civilizacinių formų, neatskiriamų nuo krikščionybės, dramatišką sankirtą (praliejamas kraujas) ir atsitraukimą, lemtingai stabdžiusį ekonominius, socialinius, kultūrinius procesus. Tačiau baigiantis XII amžiui, lietuvių gentys jau pasiekia tokią savimonės pakopą, kuri leidžia susidaryti organizuojantį vaidmenį atliekančiam politiniam elitui, siekiančiam valstybingumo. Iškilo kunigaikštis Mindaugas; pasikrikštijęs 1251 m. pradžioje, 1253 m. liepos 6 d. (galbūt Vilniuje, Katedroje) kartu su žmona Morta karūnuotas. Lietuva tapo Karalyste. Tai aukščiausias Lietuvos istorijos taškas – Karalystės taškas.

Krikščionybė Lietuvoje įtvirtino ir lietuvių kalbos raštą; pirmoji Martyno Mažvydo knyga – katekizmas išleidžiama 1547 metais. Problema, kad lietuvių kalba ilgai netapo universitetine, mokslo, šviesuomenės kalba. Minėdami Lietuvos istorijos tūkstantmetį, turime neišleisti iš akių savo kalbos, jos kūrybinio ir mokslinio autoriteto problemos. Už pirmąją knygą senesni lietuviški poterių tekstai rodo galimybę lietuvių rašto pradžią ankstinti, galbūt iki Mindaugo karalystės. Galimas daiktas, kad dar Mindaugo Katedros pamatai tebeslypi Vilniaus širdyje, po dabartine Arkikatedra.

Iš baltų genčių tik lietuviai viduramžiais sugebėjo sukurti savo valstybę; kad ir trūkinėdami valstybiniai ryšiai išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. Stebuklingai atsikūrė 1918 ir 1990 metais. XX a. kiekvienas naujo, atsinaujinančio Lietuvos gyvenimo tarpsnis pažymimas kryžiais, senųjų bažnyčių restauracijomis.

Prūsijoje krikščionių misijos pradėtos kiek anksčiau, prūsai, galbūt stipriausia ir atkakliausia baltų gentis, pirmieji išnyko iš savo žemės ir iš istorijos, palikę kelis savo kalbos paminklus, iš kurių, deja, nebegalima rekonstruoti gyvo kalbos teksto. Liko pasakojimo nuotrupos apie Herkų Mantą: su jo vardu susijusios legendos apie beviltišką ir tragiškai gražų prūsų bandymą išsilaikyti. Herkaus Manto motyvas įprasminamas ir perprasminamas lietuvių mene.

Kad tautos istorija, bent fragmentu užrašyta ir svetimšalio liudytojo, galėtų atsigaivinti, pradėti veikti, labiausiai reikia gyvos kalbos, jos išlikimo, išsilaikymo. Lietuvių kalba, archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, itin reikšminga kalbotyrai (baltistikai ir indoeuropeistikai). Kalba ir šiandien tebetelkia tautą, sudaro jos gyvybės branduolį, centrą, taip pat senosios, tūkstantmetės, pasaulėvokos modelio bent fragmentiškos rekonstrukcijos galimybę. Kūryba – ne tik konstrukcija, kūryba ir nuolatinė, nepertraukiama rekonstrukcija.

Nėra nieko, kas savo suvokiamą pradžią pasiektų neprasidėjęs. Lietuvių kalba, nepaisant globalizacijos ir universalizacijos keliamų problemų, tebėra gyvybinga, ja tebekuriama savita poezija, daranti įtaką ir kitiems menams. Lietuviai turi išskirtinę lyrinę tautosaką – poezijos pradžių pradžią. Ir laiku – dar XV a. – pradėjo versti „Giesmių giesmę”.

Esame paminėti prieš tūkstantį metų. Bet mūsų pradžia yra giliau, toliau, aukščiau. Pradžia tiesiogiai nepasiekia savo pradžios. Ir todėl žmonijai tokie svarbūs yra žodiniai-simboliniai aktai, tekstai ir kūriniai. Analai – tiesiogine ir perkeltine reikšme”.

XI a. pradžioje Kvedlinburgo šv. Servacijaus moterų vienuolyno analuose buvo užrašyta tokia žinutė: „1009 m. šv. Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais savo tapimo vienuoliu metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nužudytas su 18 saviškių kovo 9 d., nukeliavo į dangų“. Tai yra pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas žinomuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Nors rytinėje Baltijos jūros pakrantėje gyvenusias baltų gentis, iš kurių susiformavo lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė, dar Romos imperijos laikais minėjo Publijus Kornelijus Tacitas, dėl geografinės padėties Lietuva buvo Europos politinių ir kultūrinių ryšių pakraštyje. VIII a. istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą neabejotinai paminėta kita baltų gentis – prūsai. Aisčiais baltus IX a. vadinę Frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo biografas Einhardas ir vokiečių pirklys Vulfstanas. Nuo X a. jotvingiai buvo žinomi rusų ir lenkų metraštininkams, o iš pastarųjų pateko į popiežių kurijos raštus. Iš trijų baltų tautų lietuviai buvo paminėti vėliausiai.

Per šv. Brunono misiją Europa prieš tūkstantį metų atrado savo rytinę dalį – Lietuvą, panašiai kaip Kristupas Kolumbas XV a. pabaigoje atrado Ameriką.

Labai įdomias mintis šia tema išdėstė kalbininkas akademikas Zigmas Zinkevičius straipsnyje „Dar kartą apie šv. Brunono 1009 metų misiją į Lietuvos pasienį“, išspausdintame 2009 m. gegužės 23 d. “Vorutoje” Nr. 10(676). Jis pateikė tokias išvadas: „Baigiant norėtųsi suformuluoti šias svarbiausias išvadas apie pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą istorijos šaltiniuose.

Seniausias Lietuvos vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose yra tiesiogiai susijęs su Vakarų krikščionybės priartėjimu prie Lietuvos (tai neretai nutylima).

Lietuvos vardas buvo žinomas ir vartojamas (bent slavų) daug anksčiau, mažiausiai pusę tūkstantmečio iki pirmojo jo paminėjimo istorijos šaltiniuose, tik jis buvo palyginti vėlai užrašytas.

Kvedlinburgo analuose yra paminėtas Lietuvos vardas, bet ne vientisa Lietuvos valstybė, kurios tada, matyt, dar nė nebuvo. Kiek žinoma, etninės lietuvių gentys, valdomos atskirų kunigaikščių, pradėtos jungti tik maždaug po poros šimtmečių. Tai galutinai įvykdė karalius Mindaugas.

Šv. Brunonas Bonifacas žuvo ne senosiose etninėse lietuvių, bet greičiausiai jotvingių žemėse. Taigi jį nužudė ne lietuviai“.

Kalbininkas baltistas Letas Palmaitis knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ teigia, kad šv. Brunonas žuvo Dainių pelkėje, Alsos ir Mituvos santakoje, už trijų kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko. Jo išvadą paneigė akademikas Zigmas Zinkevičius, kuris „kaip įrodymą pasitelkęs vietovardžius teigia, jog tai galėję įvykti tuometinėse jotvingių žemėse, dabartinio Augustavo dekanato apylinkėse“. Apie tai rašoma 2009 m. balandžio 18 d. “Vorutoje” Nr. 8(674), Aušros Kusaitės straipsnyje „Gyvenu Lietuva ir Lietuvai“.

Kas pirmasis iš Lietuvos istorikų atrado Kvedlinburgo analus, kuriuose užrašytas Lietuvos vardas, rašoma 2009 m. „Pasaulio lietuvyje” (Nr. 06-07/474-475, 30 psl.), Audronės V. Škiudaitės straipsnyje „Kvedlinburgas, kur pirmą kartą įamžintas Lietuvos vardas“: „Lietuvoje pirmą kartą tą faktą prieš Antrąjį pasaulinį karą paminėjo pirmosios lietuviškos istorijos autorius Adolfas Šapoka, o plačiau 1983 m. aptarė prof. Edvardas Gudavičius, kas ir davė pagrindo 2009 metus skelbti Lietuvos 1000-mečio metais“.

Gražiai išleistoje knygoje yra daug įvairių nuotraukų (valdovų portretai, medalionai, istoriniai dokumentai, žymūs pastatai, meno kūriniai ir kt.), pateikti patys svarbiausi Lietuvos tūkstančio metų istorijos faktai.

Knygos 115 psl. rašoma: „2003 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos tūkstantmečio programa. Ją parengė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo valstybinė komisija, kuriai vadovauja šalies Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Seimo Pirmininkas. Programa siekiama gyvinti ir stiprinti Lietuvos visuomenės istorinę bei pilietinę savimonę, iškelti kultūros paveldo objektus, svarbius Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos savivokai, tinkamai pristatyti pasauliui Lietuvą, jos kultūrą. Programa apima įvairiausių projektų – mokslinių tyrimų ir leidybos, kultūros paveldo bei architektūros, nacionalinių, tarptautinių kultūros, meno ir visuomeninių – visumą“.

Lietuvos tūkstantmečio programos svarbiausi projektai:

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas.

Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukcija.

Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcija.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymas.

Lietuvos tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“.

Paroda „Krikščionybė Lietuvos mene“.

Tarptautinė kilnojamoji paroda „Lietuva: kultūra ir istorija“.

Kostas LEONČIKAS 

Įvairenybės

Suvalkų geležinkelio stotis pastatyta 1896 metais. Lenkijos geležinkelių valdyba nori šį pastatą išnuomoti prekybininkams ar kitiems verslininkams, nes trūksta lėšų pastatą išlaikyti ir remontuoti.

Gegužės mėnesį Balstogėje ir Hainuvkoje įvyko cerkvės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo saviveiklos ir profesionalūs chorai iš Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių. Lietuva atsiuntė į festivalį Šiaulių chorą „Polifonija“ ir Visagino šv. Jono Krikštytojo parapijos chorą.

Lietuvos vardo tūkstantmečio proga keturi Suvalkų lietuviai nuvyko į Liubavą ir prie paminklo, skirto žuvusiesiems ir nukentėjusiesiems dėl Lietuvos laisvės, minute tylos pagerbė šiuos didvyrius. Suvalkiečiai sužinojo, kas kovojo ir žuvo už laisvą Liubavą. 1922 m. rugsėjį priešų žiauriai nužudytas mokytojas Petras Černius. Žuvo taip pat valsčiaus valdybos sekretorius Petras Mikelevičius, policininkai Žvairaitis, Lenkaitis ir jo žmona, nužudytas ir Amerikos lietuvis verslininkas Jurgis Žilinskas.

Suvalkuose veikia Tarptautinis kultūros informacijos centras, kur apsilanko vis daugiau turistų iš Lietuvos, Vokietijos, Skandinavijos ir kitų kraštų. Centro vedėja – Barbara Anzulevič (Barbara Anzulewicz).

Šveicarijos kaime prie jotvingių kapų liepos 11 ir 12 dienomis Suvalkų miesto muziejus surengė archeologijos šventę. Buvo vaizduojamas jotvingių gyvenimas viduramžiais. Žiūrovai pamatė jotvingių aprangą, stebėjo, kaip jie gamino maistą, žvakes, įrankius, tinklus. Kovėsi jotvingių kariai, grota ir dainuota senas dainas.

Liepos 27 dieną Aradnykų valstybinę sieną kirto per 40 Lietuvos dviratininkų. Jie atvyko į mūsų kraštą. Tarp dviratininkų buvo garbingi svečiai – Lietuvos ministras pirmininkas A. Kubilius ir jo žmona Rasa. Atvykusieji aplankė lietuvių karių kapus Berznyke, Seinuose, „Žiburio“ mokyklą, „Lietuvių namus“. Vėliau trumpai susitiko su lietuviais Kampuočiuose, Pristavonyse. Aplankė ir Punsko gyventojus – vakarą prie ežero įvyko lietuviška vakaronė. Dalis Suvalkų lietuvių stebėjo šią įdomią svečių iš Lietuvos kelionę. Kitą dieną dviratininkai per Beceilus, Vižainį keliavo į Vištytį Lietuvoje.

Rugpjūčio 1-2 dienomis Suvalkų miesto parke surengtos Suvalkų folkloro dienos. Prekybininkai iš Lenkijos ir Lietuvos pardavinėjo maistą ir suvenyrus. Lentynos buvo pilnos mėsos gaminių ir duonos. Deja, niekur nebuvo matyti tikros lietuviškos juodos duonos.

Parko scenoje grojo ir dainavo liaudies ansambliai. Rugpjūčio 2 d. 13 val. pasirodė lietuvių kapela iš Trakų ir kapela „Giminės“ iš Kalvarijos.

Liepos mėnesį Suvalkuose viešėjo Latvijos miesto Cesis vadovas Maris Naklas. Jis su Suvalkų miesto prezidentu Juzefu Gajevskiu (Józef Gajewski) pasirašė susitarimą dėl miestų bendradarbiavimo. Reikia priminti, kad Suvalkų miestas jau seniai bendradarbiauja su Lietuvos miestais Marijampole ir Alytumi, su Vokietijos Waren, Estijos Voru, Norvegijos Nottoden ir Prancūzijos Grande-Synthe.

Balandį Suvalkuose pradėta statyti vandens parką. Numatoma, jog jis pradės veikti 2011 metų pabaigoje. Druskininkuose pradėtas statyti aukštas tramplynas, kur veiks du slidinėjimo ruožai. Ilgiausias slidinėjimo ruožas bus 900 m ilgumo. Druskininkai žinomi Europoje kaip kurortas. Čia apsilanko vis daugiau žmonių iš kitų šalių. Suvalkiečiams Druskininkai visada bus patrauklus miestas. Čia daug sanatorijų ir pramogų vietų. Švarus oras ir puiki gamta vilioja poilsiautojus.

Rugpjūtį 40 jaunųjų gamtos bičiulių iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Portugalijos dalyvavo Tarptautinėje ekologijos stovykloje. Jie daugiausia bendravo angliškai. Dalyviai papasakojo apie savo šalių gamtą ir jos apsaugą, gamino nacionalinius patiekalus, aplankė Suvalkų ir Vygrių parkus.

Vasarą į Šiurpilio kaimą atvyko Varšuvos universiteto Archeologijos instituto darbuotojai ir studentai. Jiems talkino Valstybinio archeologijos muziejaus pareigūnai. Šiurpilio piliakalnio papėdėje mokslininkai tyrinėjo archeologines iškasenas, kurios byloja čia buvus aisčių/jotvingių (sūduvių) gyvenvietę ir kapus.

Europoje yra daug kalbų. Vienos jau seniai tapusios tam tikrose šalyse valstybinėmis. Lietuvoje lietuvių kalba buvo išstumta iš mokyklų, bažnyčių ir įstaigų. Dabar toji kalba atgimusi, bet jai gresia kiti pavojai. Mūsų artimi kaimynai marijampoliečiai supranta lietuvių kalbos reikšmę viešajame gyvenime. Norėdami šią kalbą pagerbti rugsėjo 6 dieną savo mieste pastatė ypatingą paminklą „TAUTAI IR KALBAI“.

Pranas SOVULIS

LLD Suvalkų skyriaus kronika

2009 m. birželio 2 d.

„Vienybės“ klube vyksta Suvalkų skyriaus valdybos pasitarimas. Aptariami finansų, buitiniai, saviveiklos ir lietuvių kalbos mokymo reikalai. Apmokamas klubo patalpų draudimas (324 zl metams), kadangi mūsų būstas nesaugus – aplink gyvena daug neramaus, aplinką naikinančio jaunimo.

Birželio 3 d.

Klube renkasi repetuoti „Sūduvio“ saviveiklininkai, besimokantys vaidinimo „Byla dėl tvoros“.

Birželio 5 d.

Suvalkų miesto valdyboje K. Baranauskas ir K. Leončikas susitiko su prezidentu J. Gajevski (J. Gajewski) ir jo pavaduotoju M. Bučynski (M. Buczyński) aptarti naujos gatvės pavadinimo. Prezidentas siūlo pavadinti gatvę vyskupo A. Baranausko (Antoniego Baranowskiego) vardu.

Birželio 7 d.

Suvalkiečiai gausiai dalyvauja ir gražiai gieda sekmadienio lietuviškose šv. Mišiose Švč. Jėzaus Širdies bažnytėlėje. Mišias atnašauja kunigas A. Opanovski (A. Opanowski), skaitinius skaito K. Leončikas, patarnauja klierikas Ramūnas Sutkus, vargonais pagroja vargonininkas Jonas Šliaužys iš Augustavo.

Birželio 9 d.

„Sūduvio“ repeticijai vadovauja A. Kavaliauskienė, talkina J. Vaznelis.

Suvalkų kapinėse aplankome lietuvių kapus. Vakarop susirinkę klube planuojame kultūrinius renginius, pasidalijam nauja „Aušra“ ir „Pasaulio lietuviu“.

Birželio 11 d.

Devintinėse – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje suvalkiečiai dalyvauja ir Punsko, Seinų bei Smalėnų parapijose.

Birželio 13 d.

Suvalkų giesmininkai gieda ir meldžiasi O. Cirušienės motinos šermenyse, o vėliau visi renkasi pagiedoti ir padainuoti klube kartu su vargonininku iš Augustavo Jonu Šliaužiu.

Birželio 16 d.

LLD Suvalkų skyriaus valdybos pasitarimas, klubo patalpų tvarkymas, o vėliau „Sūduvio“ vaidintojų generalinė repeticija.

Birželio 19 d.

„Vienybės“ klube suvalkiečius aplankė garbingi svečiai iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės, LR ambasadorius Lenkijoje E. Meilūnas, LR konsulas Seinuose L. Milašius, LTV žurnalistė su operatoriumi. Vėliau Lietuvos ir Lenkijos delegacijos padėjo gėlių prie Jono Pauliaus II paminklo ir dalyvavo koncerte bei vakaronėje, skirtuose Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti.

Birželio 21 d.

Po lietuviškų šv. Mišių Suvalkų lietuviai rinkosi Jaunimo kultūros namuose, kur vyko kultūrinis renginys: „Sūduvio“ saviveiklininkai suvaidino Simo Vaznelio pjesę „Byla dėl tvoros“, Jonas Nevulis pasakė monologą, Veronika Vasilčik padainavo, smuiku griežė Alytė Birgelytė ir Živilė Kraužlytė. Paskui „Vienybės“ klube vyko vakaronė su dainomis.

Birželio 23 d.

Tradicinis antradienio susitikimas klube: ataskaita, pasidalijama įspūdžiais, planuojama išvyką į sąskrydį Burbiškiuose.

Birželio 27 d.

Suvalkų saviveiklininkai, gausiai susirinkę klube, sveikino varduvininkus: Danutę, Jonus, Petrus. Sudainuota daug dainų, vadovaujant vargonininkui Jonui Šliaužiui.

Birželio 28 d.

Sekmadienio popietę renkamės klube ir važiuojam į Burbiškius, pakeliui aplankydami Seinų kapines bei „Lietuvių namus“. Sąskrydyje Suvalkams atstovauja: „Impulsas“ (Donatas Gudaitis su Vitu Nevuliu), „Aidas“ (Arvydas Kubilius su Vojteku Žukovskiu – Wojtek Żukowski). Dėkojame jauniems muzikantams ir kviečiame dalyvauti suvalkiečių visuomeninėje veikloje.

Birželio 30 d.

„Suvalkiečio“ redakcinės tarybos posėdis. Redaktorius K. Baranauskas išmoka honorarus už straipsnius, surenkame aukas klubui išlaikyti, aptariame, ką veiksime per atostogas.

Liepos 4 d.

Suvalkiečiams lietuviškas šv. Mišias atnašauja Punsko klebonas kunigas Česlovas Baganas. Praneša apie atostogas iki rugsėjo 6 d.

19.45 val. „Vienybės“ klube kartu su viso pasaulio lietuviais vieningai giedame „Tautišką giesmę“. Vėliau pasveikinę varduvininką Pijų dar ilgai bendraujame ir dainuojam.

Liepos 6 d.

Mindaugo karūnavimo dieną Suvalkų lietuvių atstovai dalyvauja Vilniuje jubiliejinėse iškilmėse. Dėl finansų stokos nepavyko suorganizuoti ekskursijos į Lietuvą nei moksleiviams, nei saviveiklininkams.

Liepos 7 d.

Į „Vienybės“ klubą parvežėme pataisytą televizorių, kad galėtume matyti lietuvišką LTV World programą.

Elektroniniu paštu nusiuntėm Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie LR Vyriausybės raštą dėl finansinės paramos knygai ir ekskursijai.

Liepos 8 d.

Suvalkų lietuvių atstovai dalyvauja Dalios Grigutienės tėčio a. a. J. Nevulio laidotuvėse Punske.

Liepos 14 d.

„Sūduvio“ vaidintojų repeticija klube prieš teatrų šventę Punske.

Liepos 19 d.

Suvalkijos lietuvių atstovai dalyvauja palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaiduose ir Lietuvos 1000-mečio šventėje Marijampolėje.

Liepos 23 d.

„Vienybės“ klubą aplanko Stefanija, kuri padeda Varšuvoje gyvenančiam sūnui auginti dukrelę.

Liepos 25 d.

Klube dainuoti mokosi suvalkietės dainininkės. Joms vadovauja vargonininkas Jonas Šliaužys.

Liepos 27-28 d.

Seinijoje lankėsi „Suk į dešinę“ dviračių žygio dalyviai su LR premjeru A. Kubiliumi. Į Suvalkus jie neužsuko, bet galėjome juos stebėti keliaujančius nuo Aradnykų iki Budzisko.

Liepos 31 d.

Ligoninėje aplankome sunkiai sergantį mūsų ilgametį giesmininką ir dainininką Vitalių Tumelį.

Rugpjūčio 1-2 d.

Suvalkiečiai galėjo pasiklausyti lietuviškų dainų, paskanauti lietuviškų valgių Suvalkų Gegužės 3-iosios konstitucijos parke vykstančioje šventėje.

Rugpjūčio 2 d.

„Vienybės“ klube vyksta dainavimo repeticija. Vadovauja Jonas Šliaužys.

Rugpjūčio 4 d.

Pasidalijome nauja „Aušra“ bei „Šaltiniu“. Vakarą galėjome pasiklausyti X vasaros filharmonijos AUKSO koncerto.

Rugpjūčio 11 d.

Antradienio susitikime klube pasidalijome nauja „Aušra“.

Rugpjūčio 15 d.

Žolinių atlaiduose Punske ir Lietuvos 1000-mečiui paminėti koncertuose dalyvavo daugelis Suvalkų lietuvių. Sveikinome prelatą A. Jurkevičių su garbingu kunigystės 50-mečiu ir 75-uoju gimtadieniu.

Rugpjūčio 16 d.

Pas Albiną Šilainėje daugelis suvalkiečių ragavo medaus, duonos ir kitų skanėstų bei klausėsi folkloro ansamblių dainų.

Rugpjūčio 18 d.

„Suvalkiečio“ redaktorius rinko medžiagą trečiam numeriui, o susirinkusieji klube pasikalbėjo istorijos ir politikos temomis.

Rugpjūčio 23-24 d.

Suvalkų lietuviai dalyvauja a. a. Vitaliaus Tumelio šermenyse ir laidotuvėse. Suvalkų kapinėse aplanko lietuvių kapus.

Rugpjūčio 25 d.

„Suvalkiečio“ redakcinės tarybos posėdžiui vadovauja Kazimieras Baranauskas. Pasidalijame nauja „Aušra“.

Rugpjūčio 27 d.

Apsilankome mokyklose, kur vyksta lietuvių kalbos pamokos, patiksliname mokinių sąrašus. Kviečiame pagrindinių, gimnazijų ir vidurinių mokyklų moksleivius užsirašyti ir lankyti lietuvių kalbos pamokas.

Nuoširdžiai kviečiame visus Suvalkų lietuvius aktyviau dalyvauti lietuvių visuomeninėje veikloje, prenumeruoti ir skaityti lietuvišką spaudą bei knygas, ateiti į klubą, dalyvauti lietuviškose šv. Mišiose.

LLD Suvalkų skyriaus pirmininkė

Teresė UZDILAITĖ