Božena Bobinienė

Kartų kaita Punsko krašto kaime (1 nr.)

Punsko kraštas – etninės Lietuvos žemės, kur dabar gyvena gausiausia Lenkijos lietuvių bendruomenės grupė. Jo dalelė - Pristavonys, - vienas stipriausių Punsko valsčiaus kaimų. Dauguma čia gyvenančių ūkininkų stengiasi kuo naujoviškiau ūkininkauti. Tam skatina Europos Sąjungos skiriamos lėšos žemės ūkiui. Naujovėms labiausiai atviri jauni, - punskietiškai sakant - gaspadoriai. Toks jaunatviškos energijos pavyzdys – Teresė ir Darius Radzevičiai, kurie ūkininkauja iš Dariaus tėvų paveldėtame ūkyje būtent Pristavonių kaime. Šiuo metu jie dirba 38 ha, verčiasi pieno produkcija.

Pasak Dariaus tėvų – Aldonos ir Sigito Radzevičių, - jų laikais (p. S. Radzevičius iš savo tėvų šį ūkį paveldėjo 1967 m.) buvo labai sunku ūkininkauti. Aldona ir Sigitas Radzevičiai su nostalgija prisimena, kai visi lauko darbai reikėjo atlikti rankomis: šienapjūtė, rugiapjūtė, bulviakasis, arimas... Ir kiek tas žmogus pajėgė tada padaryti! Tada gal ir žmonės buvo stipresni ir atsparesni sunkiam darbui. Aišku, viskas truko ilgiau, ir derlius buvo, palyginus su šiandiena, daug mažesnis, bet dar žmogus spėdavo ir į vakaruškas iššokti, ir su draugais, giminėmis susitikti. Viskam buvo laikas. O dabar - atrodo, visko daugiau yra, ir mašinos,  ir pastatai nepalyginamai geresni, o to laiko vis stinga.

Pastatai buvo prasti – gyvenamasis namas dar šiaudais dengtas, molinis tvartas, nedidelis kluonas... Teko viską statyti iš naujo, - tada dar nebuvo technikos, net ir elektros nebuvo. Tad vėl daugiausiai rankomis teko dirbti. Žvyrą vežė arkliais, prieš tai primetę jo į vežimą kastuvais. Paskui vėl reikėjo išversti, kauptukais maišyti skiedinį. Betoninius blokus ir netgi čerpes taipogi reikėjo pasigaminti patiems. Didžiausių darbų metais vienas po kito gimė 4 vaikai... Lengva nebuvo.

Keliasdešimt metų sunkaus darbo davė gražių rezultatų. Nuo 1993 m. ūkį valdo sūnus Darius. Jam talkina žmona Teresė, kiek dar pajėgdami – tėvai ir, retkarčiais, brolis Jonas. Šiandien ūkis jau neblogai išvystytas. Tėvai dar anais laikais augino apie 5 karves, o šiuo metu Darius turi jų jau 8 kartus daugiau. Jaunas ūkininkas šiais metais baigė statyti modernią karvidę 60-čiai gyvulių. Tvarte dabar laikoma 40 Holšteinų veislės karvių. Vidutinis vienos karvės našumas – 7000 l pieno per metus. Senajame tvarte melžimas truko apie 2 val., tuo tarpu naujajame – apie 40 min. Be to, nereikia rankomis išmesti mėšlo, plauti melžtuvų ir kitų indų, karvės vaikščioja po tvartą nepririštos, patogiau joms paduoti pašarą.

Dariaus ir Teresės pastangomis ūkis vis gražėja. Jie sumodernizavo gyvenamąjį namą, didžiulį dėmesį skiria ūkio aplinkai. Teresė ir Dariaus mama, tiesiog kiekvieną laisvą minutę skiria visame ūkyje įveistiems gėlynams. Jų dekoratyvinių augalų kolekcija jau viršija 100 įvairių rūšių.

Jaunieji ūkininkai, paklausti, ar nebuvo pagundų atsižadėti žemės ūkio ir išvykti į vakarus duonos pasipelnyti, vieningai atsako, kad jų vieta yra čia, - ūkyje, kur gyveno dar proseneliai.

„Įstojus į ES, atsivėrė daug naujų galimybių ir žemės ūkyje – sako Darius Radzevičius. – Galima pasinaudoti ES skirtomis lėšomis įvairiose srityse – įsigyjant žemės ūkio techniką, modernizuojant ūkį ar pastatus. ES direktyvų dėka, Lenkijoje įvestos pieno kvotos, - man atrodo, - tai geras sprendimas, nes reguliuoja pieno kainą rinkoje. Be to, skiriamos ir betarpiškos priemokos, kurių dėka galima vis ką nors padaryti: nusipirkti kokią žemės ūkiui naudingą mašiną ar sumodernizuoti ūkinius pastatus ir aplinką”.

Darius ir Teresė Radzevičiai augina dvi dukras: penkiametę Ingą ir dvimetę Lidą. Punsko krašte mato savo ateitį. Ar ir dukros eis savo tėvų pėdomis, laikas parodys. ■

Vida Uzdilienė

Etninė kultūra turi gyvuoti (1 nr.)

Su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos primininke Aldona Vaicekauskiene kalbasi Vida Uzdilienė 

Jau 30 metų dirbate visuomeninį kultūrinį darbą kokią jo pradžia? Kas giliai įstrigo Jūsų atmintyje?

Mano visuomeninis darbas yra glaudžiai sisijęs su mano darboviete  - Punsko liciejumi ir Lenkijos lietuvių draugijos (Lietuvių visuomeninės kultūros draugija) veikla. 1977- ųjų pavasarį su moksleiveis pastačiau vieną spektaklį, o su Vaitakiemio draugijos skyriumi, su kuriuo teko nuveikti daug organizacinių darbų, praversti mokyklos švenčių, suorganizuoti dailiojo žodžio konkursų, padėti kaimuose prenumeruoti  “Aušrą”, bendradarbiauti su mokyklos sienlaikraščiu “Akiratis” ruošti žymią  Lietuvos žmonių minėjimus, dalyvauti žmonių draugijos  skyrių  skaitiniuose, susurinkimuose su menine programa (Egline, Vaičiuliškes, Aradnykai, Krasnagruda, Vaitakiemis... ) palaikyti ryšius su mokyklos absolventais  ir buvusiais skyraiaus nariais, kviesti juos į susirinkimus, susipažinti su savo krašto istorija,   ugdyti tautinę ir patriotinę savimonę.

Sunku šiandien prisiminti ir išvardinti visas sritis, kurių teko imtis dirbant LLD baruose. Dažnai teko apipavidalinti sąskrydžius ar kitus renginius. Kaip šiandien atsimenu, kaip su Kristina Dapkevičiūte puošėme kino salę (buvusią sinagogą) raštuotom lovatiesėm draugijos 20- mečiui paminėti. Teko prisidėti ir prie Žolinės, pirmųjų mugių organizavimo ir daugelio kitų darbų.

Jau daug metų dirbate etninės kultūros srityje.  Kodėl susidomejote būtent šia sritimi?

Mano visuomeninė darbo pradžia nebuvo etninė kultūra tikrąja ta žodžio prasme. Punsko licėjuje pradėjau dirbti 1976 metais. Tada dar buvo labai populiarūs mūsų krašte vaidinimai, todėl ir mano pirmieji darbai buvo susiję su režisūra. Pirmaisiais darbo metais pastačiau du vaidinimus. Vieną su Punsko licėjaus ir Žemės ūkio mokiniais, kitą- su Vaitakiemio kaimo jaunimu. Tais pačiais metais susidūriau ir su kraštotyra. Tai buvo mintis Kristinos Dapkevičiūtės iš Žagarių kaimo, kuriai teko laimė studijuoti Vilniuje (1971- 1975), dalyvauti Lietuvos folkloro judėjime, girdėti Veronikos dzūkiškas dainas. Pačiai kilo noras bendrauti su jaunimu ir perduoti tai, ką teko girdėti Vilniuje. Tai jos mintis buvo įsteigti Punsko licėjuje etnografinį būrelį. Į pagalbą pasikvietė mokytojį J. Vainą ir mane. Būrelio tikslai buvo labai kilnūs (gal ambicingi): rinkti senienas, kaupti tautosaką, mokytis liaudies dainų ir žaidimų, ruošti kūrybinius vakarus nusipelniusiems lietuvių kultūros veikėjams, globoti kultūrinius paminklus, rinkti apie juos medžiagą. Kristinai išvykus gyventi į Varšuvą, sutikau vadovauti etnografiniam būreliui. Tai buvo pradžių pradžia, toliau sekė kiti, rimtesni darbai.

Kiek laiko gyvavo būrelis ir kokie jo svarbiausi darbai?

Punsko licėjaus etnografinis būrelis gyvavo 25 metus, tiek kiek aš dirbau licėjuje, bet greitai peraugo įprastą mokyklos būrelį. Jau pirmas viešas pasirodymas net keliose scenose su ta pačia programa ir pirmas surežisuotas spektaklis leido vadintis ansambliu, bet iš kuklumo dešimtį metų vadinome save būreliu. 1986 metais būrelis pakrikštytas „Kanapinio” vardu. Tai buvo proginis vardas, suteiktas grupei, važiuojančiai į Pšiločną su apeiginiu „Užgavėnių” spektakliu (scenarijų paruošiau pati pagal išlikusį paprotį Žemaitijoje švęsti Užgavėnes, su kaukėmis ir personažų vaidyba). Organizatoriai reikalavo būtinai turėti pavadinimą. Grįžus su laimėjimais, tas vardas keletą metų dar laikėsi prigijęs, ir tik perėjus grynai prie savo krašto repertuaro ir susikoncentravus daugiau ties koncertine veikla, pradėjome vadintis licėjaus folkloro ansambliu, kuriam davėme „Šalcinėlio” vardą. Kaip bevadintumę šią grupę: būreliu ar ansambliu, per 25- erius savo veiklos metus įsirašyta į mokyklos ir krašto kultūrinį gyvenimą įvairiapusiška veikla. Be dramos spektaklių ir apeiginių pasirodymų pradėti ruošti masiniai renginiai ne koncerto pagrindu. Tai buvo Joninės ir Užgavenės, kur mokiniai suruošdavo trumpą meninę programą ir stengdavosi įtraukti į veiksmo vyksmą visus susirinkusius. Su mokiniais pradėjome rinkti ir etnografinę medžiagą. Mokyklos bendrabutyje buvo įrengtas etnografinis kambarys.

Kaip atrodė darbas su „Šalcinėliu”? Kokios dainos Jums „patrauklios“?

Dirbant su „Šalcinėliu” pasirodė, kad trūksta savo krašto repertuaro ir dainavimo manieros. Kilo mintis suorganizuoti vyresniųjų grupę. Ne vienus metus žavėjausi kaimo dainininkais, kurie dalyvaudavo lietuvių visuomenės kultūros draugijos organizuojamose renginiuose. Turbūt 1987 metais, po koncerto pasiūliau visiems susirinkti Punsko lietuvių kultūros namuose ir pabendrauti su daina ir muzika prie stalo. Stebėjausi, kad be didelių repeticijų gražiai skamba daina. Kitų metų tokiam konkursui jau meginau žmones „paruošti”, prašiau, kad savo atmintyje paieškotų senesnių dainų, kad susiburtų keliese dar dainavę kartu jaunystės laikais. Koncertas pavyko. Visi buvo patenkinti pasirodymu. Po koncerto visiems papasakojau, kad galėtų susiburti į ansamblį ir padainuoti kartu. Pasiūliau, kad tokiu organizaciniu vadovu galiu būti aš, o dainą mokys tas, kuris ją geriausiai moka. Žinojau, kad mažiai galėsiu padėti grynai muzikinėje dainavimo plotmėje, bet buvo gaila, kad mūsų krašto senosios dainos eina užmarštin, niekas jų nevertina. 

Tai buvo labai sunkus ir įtemptas darbas, pareikalavęs iš manęs ir iš dalyvių labai daug energijos. Nebuvo patalpų repeticijoms, nebuvo jokios finansinės paramos iš niekur, bet buvo nuostabūs žmonės ir jų ryžtas. Jie palaikydavo vieni kitus, o kartu ir man neleido pasitraukti. Tai jų atmintis ir pasiryžimas leido kartu atkurti daug mūsų krašto primirštų dainų. Jie padėjo ruošiant „Vestuvių papročius” ir vestuvinį dainyną. Be jų atminties neapsiėjo ir mano diplominis darbas „Seinų krašto rateliai ir apranga”.

Darbas šioje srityje reikalauja papildomų žinių, specijalaus pasiruošimo. Ką Jums teko baigti ir kaip panaudoti žinių bagažą?   

Jokios studijos neparuošia žmogaus visam gyvenimui. Mano susidomėjimo sritis buvo ypatinga. Apie savo krašto kultūros pažinimą, apie folklorą prieš 30 metų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo kalbama oficialiai. Lietuvoje vyko folklorinis judėjimas studentų ir inteligentų tarpe, kuris buvo tarsi pasipriešinimas oficialiai vykdomai „dainų ir šokių” politikai. Šis judėjimas labai daug prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atgavimo. Lenkijos kultūros politika buvo švelnesnė šiuo požiūru, bet folklorui oficialiai taip pat nebuvo skiriama daug dėmesio. Aš savo mokslus pradėjau nuo lietuvių tautosakos mitologijos studijavimo. Skaičiau viską, ką suradau bibliotekose ir knygynuose.

Prie senųjų dainų “priėjau” irgi ne iš karto. Prisimenu, kada sesuo Irena studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete rinko dainas ir žavėjosi repertuariu, aš dar nejutau tų dainų grožio. Reikėjo prie jų “priaugti”, kad po keleto metų „pamesčiau” dėl jų galvą.

Darbas etnografijos srityje reikalauja daug pasišventimo o taip pat ir susidomėjimų. Kas Jus paskatino šiam darbui? Kaip suderinote darbą mokykloje su šeimos rūpesčiais ir pomėgiais?

Mano tiesioginis darbas mokykloje, kur pelniausi duoną, taip pat trukdė dažnai išvažiuoti į seminarus, į tobulinimo kursus, todėl stengiausi organizuoti tobulinimosi seminarius ar praktinius užsiėmimus vietoje. Čia daug prisidėjo Veronikos koncertai, Zitos Kelmickaitės pamokymai, bendravimas su Asta Veverskyte. Pačioje pradžioje buvo pažintis su vienu iš Lietuvos folkloro aktyvistu Albinu Vaškevičiu, kilusiu iš Kalvarijos. Jis sužavėjo mane ir visą etnografinį būrelį meile liaudies dainom ir muzikai. Jis turbūt labiausiai ir atkreopė dėmesį į mūsų protėvių ilgus dešimtmečius išsaugotą papročių, tradicijų ir švenčių prasmę, jų grožį. Jis padėjo surasti etnografines ir mitologines medžiagas, pateikė Rasos šventės scenarijų. Įtakos taip pat turėjo Arvydo Žygo atsiliepimai apie mūsų krašto dainininkus ir Irenos Aleksaitės žavėjimasis mūsų krašto senosiomis dainomis. Savo kely sutikau ir daugiau nuostabių žmonių. Tai a.a. Eugenija Venskauskaitė, kuri važiavo pati į šį kraštą ir vežė kitus, dabar žinomus specialistus. Draugiški diskusijų vakarai su Vytautu Musteikiu, Ryčiu Ambrazavičium, Gintaru Songaila tai neįkainojamos pratybos, kurių nesurasi jokiame universitete. 1989 metais teko bendrauti su ekspedicijos vad. Norberto Vėliaus dalyviais ir klausytis jų pastabų, išvadų. Čia galima ilgai vardinti mano tobulėjimą, bet supratusi etnokultūros reikšmę, stengiausi įdiegti ją įvairiais būdais kitiems.

Ar ilgus metus kaupiamos žinios pravertė praktikoje?

Mano visos įgytos teorinės ir praktinės žinios buvo skirtos panaudoti visuomeninėje veikloje, kur dirbau kaip etnografė, folkloristė. Bekurdama “Senosios klebonijos” muziejų ir ruošdama Velykinį konkursą susipažinau su mūsų krašto tautodaile ir Lietuvos meistrų darbais. Savo žinias ir 30-ies metų patirtį toliau naudoju ansamblių veikloje, kalendorinių švenčių organizavime, muziejaus plėtroje, seminaro veikloje.

Norėdama savo žinias šiek tiek susisteminti ryžausi podiplominėmis etnografijos studijoms Torūnės universitete. Studijų metu dalyvavau ekspedicijoje su žymiausia tuometine etnochoreografijos specialiste Lenkijoje Grażyna Dąbrowska. Ji besižavėdama mūsų krašto rateliais pasiūlė rašyti diplominį darbą apie šokius ir ratelius. Savo noru dar pridėjau skyrių apie aprangą, nes norėjosi pagilinti žinias reikalingas praktikoje rūpinantis folkloro ansamblių apranga. Buvo proga ne tik paieškoti senųjų drabužių pas žmones, bet ir išnagrinėti Suvalkų muziejaus archyvą. Apie 10 metų dalyvavau Lenkijos etnochoreografų draugijoje, bet darbas mokykloje neleido išvažinėti į seminarius ir susitikimus, todėl iš draugijos teko pasitraukti.

Ar lengva buvo įtraukti į etnokultūros veiklą vaikus, jaunimą, suaugusius? Kaip juos skatinote?

Sudominti kažkuo jaunimą ar suaugusius buvo lengviausia prieš 30 metų. Tada dar nebuvo nutrūkęs naturalus žmonių poreikis bendrauti, nebuvo didelės pasiūlos jaunimui ir vaikams, todėl kiekviena įdomesnė idėja susilaukdavo susidomėjimo. Sunkiausia yra dabar, kada visi vartai į visas keturias pasaulio puses atviri, kada informacija įvairiapusiai pasiekiama neperžengus namų sleksčio- daromes vis labiau uždaresni. Tai, kas labiausiai neramina, kad etnokultūra mūsų krašte vis dar pamotės vietoje. Net tie žmonės, kurie buvo lyg ir paragavę šito darbo- dalyvavę etnografinio būrelio veikloje ar “Šalcinėlio” ansamblyje dabar “užaugo”.

Kokia buvo etninės kultūros draugijos pradžia?

Su etninės kultūros draugijos idėja gyvenau apie septynerius metus. Atgimimo pradžioje buvo įsteigta Lietuvoje Etninės Kultūros Draugija. Tai ir buvo pagrindas kažką panašaus įkurti mūsų krašte. Prie idėjos finalo privedė pats gyvenimas. Veikė du folkloro ansambliai Punske ir vienas Dusnyčioje, buvo įkurta liaudiška seklyčia Punsko senojoje klebonijoje, organizuojama Rasos šventė. Atlikome daug kitų darbų, kurių niekam nereikėjo. Tais laikais buvo viena draugija, tai ir visa pirminė veikla buvo vykdoma draugijos rėmuose. Punsko ir Dusnyčios ansambliai iš pradžių buvo globojami draugijos. Net lėšų ansamblių drabužiams ir klebonijos langinėms parūpino draugijos sekretorius A. Vektorius, bet susikūrė Alnos ansamblis ir veikla taip pat išsiplėtė, kad viską daryti per LLKD pasidarė per daug sudėtinga. Kol buvo tik viena draugija, stengėmės sutilpti jos struktūrose, bet prasidėjus kurtis kitoms draugijoms- nutarėme įkurti tokį vienetą, kuris užsiimtų savo krašto senosios kultūros palaikymu. Man atrodo, kad visgi šitie dalykai mūsų kraštui reikalingi, kad tai, ką mes dar turime išlaikę savo šeimose, kraitinėse skryniose tai yra turtas, kuriuo galime didžiuotis, galime kitiems rodyti. Bet kartu ir mačiau, kad nėra tų visų vertybių kam perimti, kad su senosios kartos išėjimu, nueina užmarštin tai, kas ilgus šimtmečius buvo puoselėjama, perduodama iš kartos į kartą ir staiga atėjo laikas, kada niekam nereikia nei senųjų dainų, nei papročių. Viskas staigiai pradėjo keistis. Taigi su tokiomis mintimis ir su 22- ejų metų visuomeninio darbo kraičiu ruošiausi steigiamąjam Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos suvažiavimui, kuris įvyko 1997 metais lapkričio mėnesį. ■

Božena Bobinienė

Rinkimai į Palenkės vaivadijos seimelį (2 nr.)

Š. m. gegužės 20 d. Palenkės vaivadijoje įvyko pakartotiniai rinkimai į vaivadijos seimelį. Rinkimai pakartoti dėl to, kad 2006 m. lapkričio mėn. išrinkti vaivadijos savivaldos tarėjai nesugebėjo susitarti ir numatytu laiku (3 mėnesiai) išrinkti naujos seimelio valdybos.

Vaivadijos seimelio institucija yra labai svarbi vaivadijos gyventojams ir savivaldybėms, kadangi atlieka vaivadijos sprendžiamojo ir kontroliuojamojo organo vaidmenį. Viena svarbesnių seimelio pareigų – paskirstyti vaivadijos biudžetą ir ES lėšas visai vaivadijai, sudaryti vietinės teisės aktus, priimti nuotarmes dėl vaivadijos plėtros strategijos, vaivadijos bendradarbiavimo su kitomis šalimis, draugijų ir fondų steigimo bei likvidavimo t.t.

Lygiagrečiai su šiais rinkimais, įvyko dar referendumas dėl Via Baltikos greitkelio statybos.

Palenkės vaivadijos gyventojai turėjo atsakyti teigiamai arba neigiamai į vieną klausimą dėl Palenkės vaivados patvirtinto Augustavo aplinkkelio statybos projekto įgyvendinimo. Tai taip vadinamas Balstogės variantas, kuriame numatoma tiesti aplinkkelį per unikalų Rospudos slėnį. Buvo tai pirmasis referendumas Lenkijoje, suorganizuotas vaivadijos mastu.

Rinkimuose į Palenkės vaivadijos seimelį dalyvavo Palenkės vaivadijos visų reikšmingesnių Lenkijos partijų bei rinkimų komitetų atstovai. Lenkijos lietuviai taip pat turėjo savo kandidatus, kurie startavo iš Baltarusių rinkimų komiteto (tai Jonas Bobinas, Romas Paškevičius, Irena Gasperavičiūtė ir Petras Vitkauskas) bei Kairiųjų ir demokratų partijos (LiD) - atstovas Silvestras Nevulis.

Š. m. gegužės 21 d. Vaivadijos rinkimų komisija paskelbė oficialius rinkimų į Palenkės seimelį rezultatus. Teisę balsuoti turėjo 950 tūkst. vaivadijos gyventojų. Rinkimų frekvencija (lankomumas) buvo labai maža ir siekė 22,35 proc. Daugiausiai piliečių balsavo Balstogėje – 27,86 proc., o mažiausia Lomžoje – tik 16,46 proc. Dėl Augustavo aplinkkelio balsavo 21,56 proc. žmonių ir tokiu būdu referendumas laikomas negaliojančiu (kad referendumas galiotų, turi būti bent 30 proc. frekvencija) .

Palenkės seimelio rinkimuose daugiausia balsų surinko valdančioji partija Teisė ir Teisingumas (PiS) – 31,46 proc. ir jai teko 12 mandatų; Pilietinė platforma (PO) – 20,78 proc. ir 7 mandatai; Lenkijos liaudies partija (PSL) – 8,9 proc. ir 5 mandatai; „Savigina“ (Samoobrona) – 5,28 proc. ir 3 mandatai bei Kairieji ir demokratai (LiD) – 13,81 proc. ir 3 mandatai. Į seimelį nepateko: Lenkijos šeimų lyga (LPR) – 4,03 proc. balsų; Realiosios politikos unija (UPR) – 2,23 proc.; Rinkimų komitetas „Piast“ – 3,75 proc.; Rinkimų komitetas „Aplinkkeliai – taip, ekoteroras ne“ – 0,46 proc.; Rinkimų komitetas Slavų sąjunga – 0,32 proc.; Baltarusių rinkimų komitetas – 2,19 proc.; Lenkijos darbo partija – 0,22 proc.; Mūsų Palenkė – 3,63 proc.; Šalies pensininkų partija (KPEiR) – 2,63 proc.; XXI amžiaus Palenkė – 0,26 proc.; Žaliųjų www.zieloni.w.pl federacija – 0,08 proc.

Š. m. birželio 1 d. įvyko Palenkės vaivadijos seimelio I sesija, kurioje dalyvavo 30 naujai išrinktų deputatų. Šį kartą naujų valdžių rinkimai keturmetei kadencijai (seimelio deputatų kadencija prasideda nuo rinkimų dienos) vyko labai sklandžiai. Seimelio pirmininku išrinktas Mieczysław Bagiński (PSL), seimelio maršalka - Dariusz Piontkowski (PiS), seimelio vicemaršalkomis - Jan Kamiński (PSL) ir Marek Olbryś (PiS) ir seimelio valdybos nariais - Karol Tylenda (PiS) ir Mikołaj Janowski (PSL). ■

Eugenijus Petruškevičius

Aš suprantu darbuotoją - darbuotojas supranta mane (2 nr.)

Božena Bobinienė

Ar bus išsaugotas unikalus Rospudos slėnis? (2 nr.)

Pastaruoju metu Lenkijoje, ir net visoje Europoje garsu apie Augustavo-Suvalkų aplinkelio statybą, pažeidžiančią Rospudos upės slėnį. Via Baltica - tai tarptautinės E67 automagistralės atkarpa, dalinai jau nutiesta kaip greitkelis iš Varušvos į Helsinkį Suomijoje, einanti per Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją. Šis svarbiausias kelias, jungiantis Baltijos šalis, Lenkijoje pažadėtas dar prieš keliolika metų, vis dar pasilieka tik svajone. Šiuo metu pietinė Via Baltikos atkarpa baigiasi Suvalkuose, o į Lenkijos pietus važiuojama šalies keliais, kurie yra apgailėtinos būklės.

Vyksta aistringos diskusijos, kas kaltas, kad Via Baltikos statyba strigo. Dalis Augustavo, bei tų vietovių, kur kasdien pervažiuoja po kelis tūkstančius krovininių automobilių, gyventojų, kaltina ekologus, kad stabdo šios trasos tiesimą. Ekologai savo priešišką nusistatymą Lenkijos aplinkosaugos ministerijos priimtam projektui aiškina tuo, kad Rospudos slėnis yra ypatingas žmogaus paveldas ir negalima jo beatodairiškai naikinti. Pasak jų, tik čia sutinkami kai kurie kitur išnykę augalai ir gyvūnai. Rospudos slėnyje yra unikalūs durpynai, kurių jau neberasi visoje Europoje. Reikia pabrėžti, kad ekologinės organizacijos neprotestuoja prieš Via Baltikos tiesimą, - jų tikslas yra pakeisti pirminį kelio projektą (taip vadinamą Balstogės) nauju, alternatyviu (Lomžos), kuris, jų manymu, daug mažiau kenktų gamtai ir būtų ekonomiškesnis.

Ekologų protestai dėl Via Baltikos trasos tiesimo per Rospudos slėnį – ne naujiena

Šalies kelių ir magistralių generalinės direkcijos Balstogės skyriaus sumanymas tiesti aplinkelį kontroversine trasa ties Augustavu ir Balstoge, gimė dar 90. metais.  2001-2002 metais buvo parengta „Augustavo aplinkelio planuojamos statybos poveikio aplinkai ataskaita”, o 2003 m. kovo mėn. Augustavo miesto burmistras pasirašė sprendimą dėl Augustavo aplinkelio užstatymo ir įrengimo sąlygų. Ekologinės organizacijos dėl šio burmistro sprendimo kreipėsi į Vyriausiąjį admnistracinį teismą, tačiau jų skundas buvo atmestas.

2005-aisiais metais ekologinės organizacijos kreipėsi į Europos Komisiją. Ištisus metus į komisiją plaukė įvairūs raštai ir prašymai dėl Palenkės vaivadijos vertingiausių gamtos draustinių apsaugojimo nuo žalingų Via Baltikos trasos tiesimo ir vėlesnio eksploatavimo poveikių.

Tuo metu Lenkijoje toliau vyko visos procedūros, leidžiančios pradėti kelio statybą. 2006 m. balandžio mėn. Lenkijos aplinkosaugos ministerija išleido nutarimą, kur nurodoma, kad Augustavo aplinkelis toje vietoje, kur kirs Rospudos slėnį, turi būti tunelio formos. Tačiau gegužės mėn. Šalies kelių ir magistralių generalinės direkcijos Balstogės skyrius kreipėsi į aplinkosaugos ministrą, kad dar kartą išnagrinėtų problemą. Tų pačių metų liepos mėn. aplinkosaugos ministro nutarimu, Šalies kelių ir magistralių generalinės direkcijos Balstogės skyriui buvo leista pasirinkti būdą, kaip pertiesti kelią per Rospudos upę (ar tunelis, ar tiltas). Tada trys ekologinės organizacijos dėl šio sprendimo kreipėsi į teismą (š.m. balandžio 26 d. Vaivadijos administracinis teismas Varšuvoje įsakė dar kartą peržvelgti ir nustatyti optimaliausią aplinkelio trasą).

2006 m. gruodžio mėn. Rospudos slėnio klausimu reagavo Europos komisijos komisaras aplinkosaugos reikalams, Stavrosas Dimasas. Jis raštu kreipėsi į Lenkiją su pirmuoju perspėjimu dėl Via Baltikos trasos tiesimo Palenkės vaivadijoje. Rašte komisaras pabrėžė, kad planuojama trasa pažeidžia direktyvos numatytas ypatingai saugomas teritorijas, bei tas teritorijas, apie kurias Lenkija Europos Komisijai dar nepranešė. Tokiu būdu, Lenkija nusižengia prieš ES nustatytą teisę, varžančią naturalios aplinkos naikinimo procesą.

2007 m. vasario pradžioje Europos Komisijos spaudos atstovė Barbara Helfferich pranešė, kad Komisija yra pasiruošusi nubausti Lenkiją už neprisitaikymą Komisijos rekomendacijoms Via Baltikos klausimu. Vasario 20 d. ES komisaras Dimasas pareikalavo iš Lenkijos sustabdyti pradėtus prie greitkelio darbus. Tuo tarpu, vasario 21 d., Lenkijos aplinkosaugos ministras Jan Szyszko savo sprendimo nepakeitė ir kitą dieną buvo pradėti darbai prie aplinkelio statybos. Tokiu būdu, Europos Komisija vasario 28-ąją vykusiame posėdyje pradėjo sekantį procedūros prieš Lenkiją etapą, reikalaudama iš Varšuvos, kad sulaikytų vykstančius kelio tiesimo darbus. Kadangi ir tai liko be atgarsio, kovo 21 d. Komisija nutarė kreiptis Rospudos slėnio ir Knišino girios klausimu į Europos Teisingumo Teismą Liuksemburge.

Tuo tarpu Lenkija aiškinosi, kad nepažeidė ES galiojančių gamtos apsaugos direktyvų. Mat lenkai siūlo kompensacinius veiksmus ir tuo būdu tenkina ES saugomų teritorijų programą Natūra 2000. Aplinkelio statybą argumentuoja kelių eismo saugumu. Be to, lenkai tvirtina, kad sprendimas dėl šios investicijos buvo priimtas dar prieš Lenkijai įstojus į ES, kada dar negaliojo sąjungos direktyvos.

Beje, Europos komisijos aplinkosaugos komisaras Stavrosas Dimasas daugelį kartų teigė, kad Rospudos upės slėnis yra unikalus ir jokios kompensacijos (pvz. medžių sodinimas ties Seinų ežerynu, įeinančiu į Augustavo girios sudėtį) neatstos žalos, kurią sukels aplinkelio tiesimas šioje vietoje. Dėl to, jo manymu, reikia ieškoti alternatyvios trasos.

Jeigu Lenkija pralaimės su Europos komisija Europos Teisingumo Teisme ir neprisitaikys prie jo sprendimo, Komisija gali reikalauti aukštos piniginės baudos.

Alternatyvūs aplinkelio projektai yra įmanomi, tad kodėl spiriamasi prie pirminės versijos?

Šalies kelių ir magistralių generalinės direkcijos Balstogės skyriaus ir Augustavo valdžių rekomenduojamas Augustavo aplinkelio projektas numato 17,1 km ilgio greitkelio atkarpą, kertančią unikalų Rospudos upės pelkynų kompleksą. Abejones kelia minėtų institucijų užsispyrimas dėl savo pozicijos. Stebėtina, kad tiktai 2005 m., kada investorius jau buvo paruošęs statybos projektą ir buvo pradėta pirkti žemę, ant kurios numatoma buvo tiesti aplinkelį, pradėta analizuoti alternatyvius variantus. Tais metais priimtas alternatyvus variantas tyčia buvo paruoštas taip, kad trasoje būtų kuo daugiausiai gyvenamųjų pastatų ir galima būtų aiškintis visuomeninio pobūdžio problemomis.

Tuo tarpu galima buvo išeities ieškoti ir kitaip. Nuodugniai analizuojant visą Augustavo-Suvalkų trasą ir nedalijant jos į kelias atkarpas, galima ją nustatyti taip, kad aplenktų įtrauktas į Natūra 2000 teritorijas. Nevyriausybinių organizacijų prašymu, Sostinės integruotos komunikacijos draugija SISKOM parengė alternatyvų Via Baltikos fragmento Augustavas-Suvalkai variantą, kuris yra trumpesnis ir pigesnis nuo pirminio projekto ir aplenkia teritorijas vertingas gamtosaugai ir gausiai apgyvendintas. Deja, siūlomo projekto niekad nesvarstė Šalies kelių ir magistralių generalinė direkcija. Pagal SISKOM-o versiją, aplinkelis būtų 40 km ilgio (kartu Augustavo ir Suvalkų), trasa eitų ties aukštos įtampos laidais, kur nėra gyvenamųjų pastatų. Rospudos upę kelias kirstų Chodorki kaime, ten, kur dabar esama vietinio kelio ir tilto. Toje vietoje nėra jokių durpynų. Projektas nesudarys kliūčių ir ūkininkams, norintiems persikelti į savo laukus kitoje kelio pusėje, ar migruojantiems gyvūnams. Numatoma yra daug įvairių perėjimų tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Investiciją planuojama užbaigti po 5-6 metų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad didesnę dalį investicijos galima būtų finansuoti ES fondų lėšomis, statyba turėtų būti baigta po 24 mėnesių. Tokį laikotarpį nesunku pasiekti, jei palyginsime laikotarpį (ne visai 2 metus), per kurį Lenkijoje buvo nutiesta automagistralė A2. Jeigu Šalies kelių ir magistralių generalinė direkcija š.m. pavasarį būtų atsisakius savo pirminio projekto ir vykdytų alternatyvų projektą, tai apie 2011 vidurį visa trasa su Augustavo ir Suvalkų aplinkeliais būtų baigta. Be to, gražiuoju susitarius su ES, galima būtų pasinaudoti jos fondų lėšomis iki 85% savikainos.

Dabartinis kelias nuo Suvalkų iki Varšuvos yra labai blogos būklės. Didesnė dalis iš Lietuvos važiuojančių krovininių automobilių jau dabar pakrypsta Lomžos link, kur kelias taip pat ne per geriausias, tačiau daug trumpesnis. Čia ir yra alternatyvi ekologinių organizacijų trasa. Iš tiesų, Augustavo ir Balstogės forsuojamas Via Baltikos atkarpos projektas gali reikšti tik politinius ir galbūt, asmeninius siekius, o ne deklaruojamą rūpestį dėl vietos gyventojų gerbuvio. Užtat Rospudos klausimas atitinkamai pristatytas viešosios informacijos šaltinių kovingai nuteikia čiabuvius ypač prieš ekologus. Naujas kelias yra reikalingas – šito niekas neneigia, nei Augustave besilankę Europos komisijos komisarai, nei ekologinės ir nevyriausybinės organizacijos. Tačiau tokia investicija ne vieniems metams, ir ne vienai kartai. Gal verta būtų nuodugniai apmąstyti, kas žmogui bus naudingiausia ne tik dabar, bet ir ateityje. ■

(naudotasi įvairių Lenkijos informacijos šaltinių medžiaga

Vida Uzdilienė

Juozas Vaina (2 nr.)

Vienas iš garsiausių šio krašto saviveiklininkų, surinko ir sutvarkė eksponatus materialinės kultūros etnografiniam muziejui, dirbo mokytoju. Prieš metus šventė garbingą 90 metų jubiliejų. Jo gyvenimas vingiuotas, kupinas įvairių nuotykių.

Juozas Vaina gimė jis 1916 metais ūkininko šeimoje. Vilniaus mokytojų seminarijos auklėtiniai Bronius Leskevičius ir Petras Vaitulionis prikalbina Juozo tėvą leisti į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje.  Vidurinę mokyklą baigė Vilniuje, ten pradėjo studijuoti Stepono Batoro universitete Matematikos-gamtos fakultete. 1937 m. persikėlė į Gdansko politechnikos instituto Architektūros fakultetą.

Karui prasidėjus, matydamas kas darosi tėviškėje, Juozas po savaitės dviračiu pasiekė Vilnių. Po universiteto uždarymo Juozas Vaina pradeda galvoti apie vedybas. „ Studijų kolegė būtų sutikusi tekėti, bet dar nesibaigęs karas. Vieną saulėtą sekmadienį aš su nedideliu akordeonėliu nuplaukiu į Valakampius pasižvalgyti (..) Kitą savaitę su tuo pačiu akordeonėliu aš jau Trakuose. Po mišių iš bažnyčios išeina ir jaunimas. Viena merginų grupė tariasi plaukti į pilies salą. Tarp jų ir Elena Tumėnaitė, nuo Dusėtų kilusi Trakų mokytojų seminarijos fizikos mokytoja. Atrodo žvali, gyva, bet, kitoms šešioms susiėmus už parankių, jai nebelieka poros. Aš, su maršu žygiuodamas per parką už to šešetuko , sakau Elenai: „kibk už rankos“ Elena, kad ir nenoro, bet užkibo..... ir ilgam laikui. Saloje, pašnekėję apie šeimos gyvenimą, nusprendėme tuoktis ir metrikuotis Vilniaus civilinės metrikacijos biure ateinantį ketvirtadienį, atsivesdami kiekvienas po liudininką“.

Po audringų karo metų su šeima 1956m. apsigyveno Punske. Nesiribojo tik pamokomis mokykloje. Rengė vaidinimus, mokė juostas austi, aktyviai įsijungė į visuomeninį kultūrinį gyvenimą. Žavėjo moksleivius ir bendradarbius savo sąmoju ir noru darbui.

1968 metais ėmė rinkti „senienas”. Keliavo po aplinkinius kaimus ir ieškojo niekam nereikalingų daiktų. Šie daiktai eksponuojami dabar muziejuje. Dėmesį patraukia seni žemdirbio padargai, liaudies meno pavyzdžiai, mediniai rūpintojėliai, kalti metaliniai kryžiai, apeiginė plastika, puikus lietuviškų maldaknygių rinkinys. Muziejuje saugomos nuotraukos jau seniai nesančių  Punsko, Smalėnų ir Seinų parapijų statinių. Jis išsaugojo nuo užmaršties ardymui skirtus valstiečių namus ir sodybas, įamžindamas jas fotojuostoje. Įrašinėdavo nykstančias liaudies dainas. Kruopštus rinkėjo darbas davė laukiamą vaisių. Didelę vertę turi per penkis tūkstančius Juozo Vainos surinktų liaudies dainų, dainuškų, šmaikštų ir poringių tekstų.

Juozo Vainos atliktas nepaprastas darbas palieka atminimą praėjusių laikų ir rodo pagarbą žmonėms, kurie primityviais įrankiais gebėjo pasigaminti visa, ko jų buičiai reikėjo. ■

Šaltiniai: Lilija Kudrikienė „Nuo Punsko iki Seinų“

Daiva Valinčienė

Mano senelis (2 nr.)

Mano senelis, Juozas Vaina, tai labai ryškus asmuo mano gyvenime. Prisiminimai su juo susiję siekia pačių ankstyviausių mano vaikystės dienų. Vaikystėje senelis buvo mano globėjas, draugas, mokytojas. Tėvams dirbant, jis mane prižiūrėjo. Mes abu žaidėm, smagiai, įdomiai ir prasmingai leidom laiką. Senelis dažnai skaitydavo man pasakas – vis prašydavau dar ir dar...  Neatsiejamu mūsų bendravimo elementu buvo senelio muziejus – “muziejukas”, kaip jis sakydavo. Man, mažai mergaitei, tai buvo tarsi užburtas pasaulis, tikras rojus. Senelis daug pasakojo apie jo paties sukauptus rekvizitus, o svarbiausia – leido jais “naudotis”. Ilgas valandas praleisdavau muziejaus patalpose “virdama”, “kepdama”ir kitus namų ruošos darbus “dirbdama”. Senelis niekad nedrausdavo tų žaidimų, o muziejaus lankytojus tiesiog pravesdavo pro šalį ir lyg niekur nieko pasakodavo tų daiktų istoriją.

Kiekvienas žaidimas būdavo praturtintas senelio komentarais. Jis stengėsi patarti, bet kartu palikdavo laisvą kelią savo sprendimams – “tegul mokosi gyventi”, sakydavo. Muziejus seneliui, tai labia svarbi jo gyvenimo dalis. Neatsimenu nei vieno atvejo, kada senelis  dėl savo nenoro neitų į muziejų, neatskleistų kitiems ten sukauptų daiktų paslapčių.

Daug darbų, daug nuotykių lydėjo mano ir senelio draugystę. Mes ne tik žaidėm, bet drauge tvarkydavom muziejuką, sodinom bulves, ravėjom daržą. Laikas greitai bėgo. Netgi paauglystėje ir vėliau vis su seneliu buvom ir esam vienas kitam artimi. Tačiau tai jau nėra tas pats bendravimas kaip anksčiau. Paprastai tai man ėmė stigti laiko ilgiau prisėst, pasikalbėti.

Kai šiandien grįžtu mintimis prie anų dienų, pradedu visai kitokiom akimis žiūrėt į mūsų bendravimo esmę. Aš tik dabar sugebu suvokti, kokį lobį senelis man stengėsi perduoti mane saugodamas, globodamas, mokydamas. Jis stengėsi manęs išmokyti gudraus, prasmingo ir pilno gyvenimo. Juozas Vaina savo gyvenime matė visko – laimės, skausmo, smurto, mirties. Jo biografijos pakaktų keleto žmonių gyvenimams. Jis atliko didelį visuomeninį ir patriotinį darbą savo krašto labui. Bet vis dėlto man atrodo, kad didžiausias jo pasiekimas, tai šeima, kokią senelis sukūrė kartu su savo žmona a.a. Elena Vainiene. Nors likimas gerokai jau praretino mūsų gretas, mes vis dar esam. Mes tarsi pasaka, kurią pradėjo sekti Juozas Vaina, kuorios norėtųsi dar ir dar... ■

Eugenijus Petruškevičius

Forumas, skirtas atsilikimui įveikti (3 nr.)

Božena Bobinienė

Augustavo-Palenkės ekoūkininkų draugija remia ekologinius ūkius (3 nr.)

Šiuo metu labai išpopuliarėjo ekologinis ūkininkavimas. Lenkijoje ekologinių ūkių skaičius išaugo virš 9000. Europos Sąjungos direktyva 2092/91 apibrežia ūkininkavimo taisykles ir reikalavimus ūkininkams, kurie nori savo ūkį perkvalifikuoti iš tradicinio į ekologinį. Nors nusistovėjo stereotipas, kad ekologinis ūkis yra atsilikęs, neefektyvus, tai visgi šiuo metu šie ūkiai turi ateitį, - kai kurie iš jų yra pažangūs ir modernūs. Ūkininkui besiverčiančiam ekologija dažnai prireikia daugiau žinių apie žemės ūkio produkciją negu konvencionaliam ūkininkui. Dėl to dažnai tenka naudotis žemės ūkio konsultavimo tarnybų paslaugomis.

Lenkijoje pastebimas ir ekologinių produktų perdirbimo įmonių progresas. Aišku, yra ir neigiamų dalykų: nemažai ūkininkų yra nusistatę ne į ekologinę produkciją, o į papildomas priemokas. Dėl to, galbūt dalinai ir trūksta tikros ekologinės produkcijos bei skatinimo imtis ekologinės prekinės produkcijos Lenkijoje.

Dėmesys ekologiškam ūkininkavimui vis didėja. Tačiau ir čia problemų netrūksta, mat nepakanka vien gaminti – reikia visa tai kažkur parduoti. Be to individualiai užsisakius, sunkiau gauti ekologiniame ūkyje leistinų trąšų ar pašaro. Yra bėdų, kurias individualus ūkininkas ne visada sugeba išspręsti. Būtent dėl to ir susikūrė Augustavo-Palenkės Eko-ūkininkų draugija (Augustowsko-Podlaskie Stowarzyszenie Eko-rolników). 

Pasak Eko-ūkininkų draugijos steigėjo, draugijos valdybos prezidento Andrzej Chilicki, Augustavo, Suvalkų, Seinų, Grajevo ir Sokulkos apskritys įeina į vieno gražiausių ir švariausių Lenkijos regionų sudėtį. Čia yra daug nacionalinių draustinių, gamtos rezervatų, nuostabiai gražių miškų, švarių ežerų ir puikių kraštovaizdžių. Šią teritoriją apima Natūra 2000 - europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas, skirtas visos Europos mastu retų ar nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių bei gamtinių buveinių apsaugai; svarbiausia jos direktyva – Paukščių direktyva. Todėl tam, kad nekenkti tokiai nepakartojamai aplinkai, reikia kreipti ypatingą dėmesį į ekologiško ūkininkavimo vystymą šiame krašte. Andrzej Chilicki mano, kad tai vienintelis kelias išvystyti šį regioną.

Nuo to laiko, kai Lenkija įstojo į Europos Sąjungos gretas, ekologiniai ūkiai taip pat turėjo atsirasti naujoje santvarkoje. Reikia prisitaikyti naujoms ekologinio ūkininkavimo bei pagamintais produktais prekiavimo sąlygoms. Čia ir yra Eko-ūkininkų draugijos pagrindinis uždavinys. Draugijos veikėjai nori atstovauti savo narių - ekologiškų produktų gamintojų, perdirbimo įmonių ir prekiautojų interesams. Didžiulę reikšmę ekologijos vystyme turi atitinkamas ekologiškų produktų ir gaminių producentų lavinimas, apmokymai. Andrzej Chilicki tikina, kad Augustavo-Palenkės Eko-ūkininkų draugija stengsis ieškoti bendradarbių, ekologiškų gaminių pirkėjų, norinčių užmegzti ryšius su draugijos nariais.

Eko-ūkininkų draugijos veikėjai nori integruoti šio krašto žmones, skatinti bendrai veiklai, nes maži, pavieniai ūkiai, - tik susibūrę gali daug pasiekti. Pastebėta, kad trūksta atitinkamos specialistinės informacijos apie ekologinį ūkininkavimą, pvz. apie naturalius ūkininkavimo metodus, ar ekologinių produktų pardavimo galimybes.

Nuo 2005 m. Augustave įkurta draugija imasi visokios veiklos, rašo projektus įvairioms institucijoms, rengia apmokymus, ieško ryšių su ekologiškomis organizacijomis ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje.

Šiuo metu draugija vykdo projektą „Biebžos bioįvairumas – Saugokime senuosius sodus“ („Bioróżnorodność Biebrzańska – Chrońmy Stare Sady“ ). Projektą remia Biebžos Fondas. Akcijos tikslas yra apsaugoti dar esančias senųjų vaismedžių atmainas ir genotipus, kurie gerai auga mūsų klimato sąlygomis. Tokie vaismedžiai yra atsparūs ligoms ir atšiauriam klimatui, tad nereikalingos jiems trąšos ir pesticidai. Projekto mokslinis globėjas yra Skiernevicų Sodininkystės ir gėlininkystės instituto vaismedžių kolekcijos kuratorius. Obelių, kriaušių, trešnių, slyvų ir vyšnių kilusių iš tradicinių senųjų sodų genetinė medžiaga bus saugoma Lenkijos mokslo akademijos Botanikos sode bei Sodininkystės ir gėlininkystės institute. Be to, medeliai bus platinami ir šiame krašte tam, kad apsaugoti būdingus regionui vaismedžius ir palikti juos ateinančioms kartoms.

Augustavo-Palenkės Eko-ūkininkų draugija leidžia informacinius bukletus apie ekologišką ūkininkavimą. Turi taip pat savo internetinį puslapį, kuriame pateikia informaciją apie savo veiklą, o ateityje žada jame įrengti internetinę šiaurės Palenkės ekoūkininkų produktų biržą. ■

Kontaktas: Draugijos valdybos prezidentas Anrzej Chilicki, Augustavo-Palenkės Eko-ūkininkų draugija, (Augustowsko-Podlaskie Stowarzyszenie Eko-rolników im. Ludwika Paca i Karola Brzostowskiego), ul. Wojska Polskiego 51, 16-300 Augustów

Korespondencijos adresas: ul. Augustowska 13, 16-310 Sztabin, Tel./fax 0048 087 6412076, el. paštas: au_gust@op.pl, www.aser.ekorolnik.prv.pl

Eugenijus Petruškevičius

Kaimo turizmas - geras verslas (3 nr.)

Eugenijus Petruškevičius

Rapos piramidė (3 nr.)

Norint pamatyti  autentišką piramidę  nebūtina  brangiai mokėti ir  keliauti į Egiptą.

Jei iš Galdapės miesto pasuksime   link Unguros miesto, greit privažiuosime  valsčiaus centrą Banie Mazurskie. Pravartu prisiminti, kad  vokiškai šis miestelis  buvo vadinamas Bankehmen, o lietuviškai tiesiog Benkiemis.

Vietinės bažnyčios dokomentuose rasime informaciją, kad dar XIX šimtmetyje Bankiemio parapijoje pirmai komunijai lietuviškai ruošėsi triskart tiek vaikų, kiek vokiškai.

Miestelio centre pasukus į dešinę ir  sukorus apie 10 kilometrų privažiuosime  pirmuosius  Rapos kaimo pastatus. Dešinėje kelio pusėje,  proskynos  gale, stovi didžiulė iš akmens ir plytų pastatyta piramidė. Virš užmūryto įėjimo geležinis kryžius.

Priėję arčiau pamatysime, kad ši daugiau kaip dešimties metrų aukščio piramidė  ne kas kita kaip mauzoliejus. Pasižiūrėję pro geležinėmis grotomis užstatytus  langus,  pamatysime septynis karstus, o juose žmonių griaučius: šeši suaugusių ir vienas vaiko.

Šį mauzoliejų pastatė 1811 metais grafas Fricas von Farenheitas ir palaidojo joje numylėtą, trijų metukų amžiuje mirusią dukrytę Ninette.

Vėliau čia buvo laidojami kitų von Farenheitų giminės narių palaikai. Ir pagaliau, 1849 metais čia buvo palaidodas pats grafas Fricas von Farenheitas.

Kodėl Farenheitas nutarė savo dukrą palaidoti keturkampėje piramidėje?

Grafas buvo gerai išsilavinęs ir nepaprastai apsiskaitęs žmogus. Ypač domėjosi istorija ir menotyra. Savo rūmuose Beiniūnuose (vok.Beynuhnen) (dabartinė Karaliaučiaus sritis) buvo sukaupęs didžiulę meno kūrinių kolekciją, kuri, deja, gaisro metu sudegė, o jos likučius išgrobstė ir sunaikino raudonarmiečiai 1945 metais.

Grafas von Farenheitas ypač daug dėmesio skyrė senovės Egiptui ir faraonų piramidėms. Pats kelis kartus ten lankėsi.

Galbūt susižavėjęs Egipto piramidžių didingumu norėjo nors kiek panašią skirti savo numylėtai dukrytei Ninette.

O gal tikėjo, kad piramidė, pastatyta besilaikant  tikslių proporcijų, apsaugos lavoną nuo irimo?

Iki šiandien yra manoma, kad tam tikrų proporcijų piramidės pavidalo pastatas turi ypatingų savybių. 

O gal tiesiog grafas pats save laikė lyg ir šio krašto valdovu - faraonu ir, kaip ir tie faraonai, pasistatė piramidę.

Šis variantas pats patikimiausias. Ypač jei prisiminsime, kad XIX- tojo šimtmečio pradžia tai vokiško romantizmo epocha.

Bet štai, atėjo XX-tojo šimtmečio aštuntasis  dešimtmetis ir septynių žmonių palaikų ramybės neapsaugojo net paslaptingoji piramidė.

Vietiniai vandalai išlaužė grotas,  įsiveržė į vidų ir išniekino palaikus.

Vandalų būta penkių.

O tada prasideda niekam nesuprantami ir nepaaiškinami įvykiai.

Vienas po kito pradeda mirti susirgę niekam nežinoma paslaptinga liga plėšikai. Pirmas mirė jau po trijų mėnesiu, o paskutinis pusmečiu vėliau. Mirė visi penki.

Tiktai tada labiau susidomėta Rapos kaimo piramide ir jos savybėmis.

Pačią piramidę  ir jos apylinkes pradėjo tyrinėti radiacijos specialistai.

Leszekas Matela tiksliai išmatavęs radiacinį foną nustatė, kad toje vietoje, kur stovi piramidė, tas fonas  daug kartų stipresnis negu kitur.

Čia, pasak Leszeko Matelos, yra totalinės jėgos  taškas, šioje vietoje  kaupiasi  pozityvi žemės ir Kosmoso energija.

Tai leidžia lavono kūnui ilgai išlikti sveikam.

Tuo paaiškinama ir  plėšikų - vandalų paslaptinga liga ir mirtis.

Priminkime, kad ir apie Egipto faraonų piramides - kapus kalbama, jog tas, kas į jų vidų patenka, greit suserga ir miršta.

Ir dar viena įdomi informacija: piramidė pastatyta miške,  pelkėje. čia pilna uodų.  Bet, nors  langai be stiklų, o tiktai grotomis saugojami, piramidės viduje nė vieno uodo nerasi.Kodėl uodai vengia piramidės? Ar instinktas leidžia jiems suvokti, kad čia pavojinga?

Šios hipotezės yra tiek fantastiškos, kad sveikai galvojančiam žmogui labai sunku jomis patikėti. Tačiau, ar  tikrai viską žinome apie mus supantį pasaulį? Ar mūsų protas leidžia viską suvokti?

Mozūrų krašte tokių paslaptingų jėgų sankaupų yra ir daugiau. Devynioliktame šimtmetyje panašios piramidės stovėta Maurų ežere esančioje saloje, tačiau ši piramidė sugriuvo.

Manoma, kad netoli nuo čia esantis Hitlerio vadovavimo centras Gierložėje, ties Kentrzyno miestu taip pat stovi tokiame kosminių jėgų susikaupimo centre.

Ir šios  hipotezės negalima vienu rankos mostu atmesti, nes iš kitų šaltinių žinome, kad   fiureris labai tikėjo kosminėmis jėgomis. Savo štabe buvo net  horoskopų tyrinėtoją įdarbinęs, kad tasai ateitį burtų. ■

Su Petru Lukoševičiumi kalbasi Vida Baranauskaitė

Jotvingių-prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (Šilainėje) (3 nr.)

Ar investavimas į istorijos paveldą gali būti pelningas?

Kas Jus paskatino arčiau susipažinti su mūsų krašto tolima praeitimi? 

Petras Lukoševičius: Susidomėjimas praeitimi gimė šeimoje. Mūsų šeimoje iš kartos į kartą buvo perduodamos tam tikros žinios apie senovę. Aišku, jos nebūdavo tikslios, kadangi žmonių atmintis nėra tobula. Tai buvo ir man perduota, kadangi būtent mane pasirinko tėvas. Kartu su atminimais, buvo perduoti ir kuklūs materialiniai pavyzdžiai, atėję iš gilios praeities kaip mūsų tragedijos liudininkai. Aš ateityje pasielgsiu taip, kaip pasielgta su manim: mano tėvas man pasakė, kas mes iš tikrųjų esame, o aš tai persakau savo vaikams. 

Prašom supažindinti skaitytojus su Jūsų jotvingių-prūsų gyvenviete. 

P. L.: Ji užima 7,5 hektaro plotą. Laisvesnis plotas, kuriame nebus nieko projektuojama, yra apsodintas mišku, mat einama ekoturizmo kryptimi. Čia yra ir bus statomi pastatai, susiję su XIII amžiaus dvasia. Jie bus reikalingi šiai gyvenvietei ir ją puoš. Numatoma pastatyti dvi pilis. Viena – XIII-ojo amžiaus, suprojektuota pagal iškasenas ir maketus, kuriuos lenkų archeologai, mokslininkai, istorikai atkūrė šalia Elbingo. Elbingo aplylinkėse yra labai daug pelkių ir gerai išsilaikiusios kai kurios prūsų gyvenvietės. Man, pagal iškasenas, labiausiai patiko XIII a. pilis, tad bandau ją atkurti. Antra pilis - tai daugiau komercinio pobūdžio, kurioje bus restoranas, nakvynių kambariai ir kita infrastruktūra. Pastatas su kiemu užims apie 28 arus. Visa tai bus statoma iš medžio, raudonos plytos, bei lauko akmenų.  

Ar sunku dabar sudominti turistą tokiu projektu? 

P. L.: Žmonės labai domisi savo praeitimi ir istorija. Nėra sunku juos sudominti. Žmonės, kurie atvažiuoja, daug dalykų pamato. Pradėjus su jais kalbėti, pasirodo, kad daug dalykų jie jau žino, ypač apie baltų, vakarų baltų, prūsų, jotvingių ir, - aišku, - lietuvių praeitį. Ypač šiais laikais yra labai daug žmonių, kurie labai noriai ieško savo šaknų ir daugiausia baltų gentyse atranda savo protėvių, prosenelių istoriją. Jų pobūvis čia, jiems lyg antras atgimimas, surastas ryšys su protėviais baltais ir žemėmis.  

Ar būtina pritaikyti gyvenvietę turistų poreikiams (kad būtų visi patogumai, pvz., viešbutis, kavinė, sanitarinė bazė)?

P. L.: Taip, tai yra būtina. Prūsų ir jotvingių gyvenvietė yra suskirstyta į dvi dalis. Viena pusė yra susijusi su XIII amžiumi. Šioje pusėje yra labai daug medžio dirbinių, statybai naudojami: medis, akmuo, rečiau plyta. Čia yra labai daug medžių, tvenkiniai. Visa eina viena kryptimi. Čia būsią ir archeologiniai radiniai. Netyčia yra rastas prūsų stabas, datuojamas apie 2500-3000 m. senumo. Dėl to reikia tikėtis, kad čia gyveno ne jotvingiai, o gal daugiau prūsai, nes būtent Prūsijoje, yra randami akmens stabai. Kita sodybos pusė bus labiau šiuolaikiška, bet, aišku, statybinės medžiagos būsią ekologiškos. Visi patogumai turi būti, nes turistas pailsės kelias dienas toje pirmoje pusėje, o kai norės turėti ryšį ir su išoriniu pasauliu, tada galės pereiti į kitą pusę. Ten bus nakvynės, virtuvės, restoranas. Visa infrastruktūra turi būti, nes kitaip išeis tik istorinis paminklas, daugiau naudojamas kultūriniams reginiams. Tikslas yra platesnis, būtent kad visa tai būtų perduota kartoms, gyva, gyventų savo senu gyvenimu, ypač jaunimas galėtų čia semtis stiprybės iš praeities.  

Ar investavimas į istorijos paveldą gali būti pelningas? Ar išvis verta į tai investuoti? 

P. L.: Man atrodo, kad tikriausiai yra pelningas. Kol kas mes to nejaučiam, kadangi reikia labai daug investuoti, reikia nemažai pinigų, nes daug dalykų yra daroma, o šiais laikais, aišku, niekas nieko dovanai neduoda. Tai byloja jau atkurtų gyvenviečių patirtis. Ir tų, kurios veikia Latvijoje, ir Lietuvoje. Tarkim, jau pradedama statyti senoji Mindaugo pilis Vorutoje. Netoli mūsų, už 200 km, yra galindų gyvenvietė. Labai daug čia atvyksta turistų iš Varšuvos ir smagiai praleidžia laiką. Čia jiems yra organizuojami įvairaus pobūdžio renginiai, kurie kartais ir padidina kraujospūdį. Šioje sodyboje, kiek aš žinau, viskas buvo daroma su lietuvių pagalba. Ten dirbo meistrai iš Vilniaus. Aš tuos žmones pažįstu. Ateityje planuojama pasirašyti sutartį, pagal kurią vieni pas kitus galėtume siųsti turistus prūsų keliais, mūsų kovų su kryžiuočiais keliais.  

Kokie elementai (pvz., vieta, krašto praeitis, infrastruktūra, finansai) yra svarbiausi investuojant į istorijos paveldą? 

P. L.: Krašto praeitis byloja apie tai, kad čia labai seniai iš tikrųjų gyvenę žmonės. Apie tai liudija aptikti radiniai. Neseniai sodindamas medelį radau verpstuko molinį svarelį. Aš jį parodžiau archeologams iš Vilniaus. Jie pasakė, kad jis yra mažiausiai 2000 metų amžiaus. Toks įdomus daiktas. Aš jį turiu ir planuoju atkurti visas audimo stakles, kaip jos atrodė prieš 2000 m. mūsų krašte. Randame taip pat šukių, geležinių antgalių. Kaip anksčiau minėjau, radau prūsų stabą, kuris buvo jau visiškai pasmerktas, matyt, daužytas. Aiškiai matosi ragas ir kiti elementai, kurių archeologai nesugebėjo atspėti.

Vieta yra taip pat labai svarbi. Aš pats nelabai žinau, kodėl susiklostė būtent taip, kad pradėjau šį didžiulį darbą šioje vietoje, Šilainėje. Planavau tai daryti mano močiutės buvusioje sodyboje. Nepavyko man tos žemės atgauti, o ten taip pat istoriškai labai įdomios vietos. Ten radau daug įdomių archeologinių radinių. Tarp kitko, medinio kastuvo, apkaustyto metalu, gerai užsilaikiusį metalinį antgalį. To kastuvo antgalis labai panašus į tą, kuris buvo rastas XII amžiaus pily, prie Vilniaus, Nemenčinės vietovėje.

Labai svarbu taip pat, kad būtų geras privažiavimas, geri keliai. 

Jūsų gyvenvietė kiekvienais metais gražėja. Atsiranda vis naujų elementų. Tai yra susiję ne tik su sunkiu darbu, bet ir su finansais. Ar gyvenvietės plėtra reikalauja didelių finansinių išteklių? 

P. L.: Taip. Tai, kas yra numatyta padaryti ateityje, be pagalbos iš išorės gali būti neįmanoma. Šiuo metu turiu didelių trukdymų, kurie mano užplanuotus darbus suvėlino beveik metams laiko. Man atrodo, kad tai yra piktų žmonių aklas pavydas - kad kitas daugiau neturėtų, negu aš turiu. Šie trukdymai kartais paveikia mąstyseną. Mat kartais pagalvoju, kam išvis aš tai darau ir dėl ko tiek kančių. Aš čia turiu omeny kai kuriuos privačius asmenis, teismus ir kitas valstybines įstaigas priešiškai nusistačusias. Nėra lengva pralaužti šiuos trukdymus. Reikalauja tai daug laiko, išmetami pinigai, luošinama asmenybė, naikinamas pradėtas titaniškas darbas.  

Europos Sąjunga kultūros, turizmo projektams suteikia galimybę pasinaudoti jos fondų lėšomis. Ar Jūs taip pat naudojatės arba gal planuojate pasinaudoti šiomis lėšomis? 

P. L.: Aš taip pat domiuosi šiuo klausimu. Man, kaip fiziniam asmeniui, iki šių metų, Palenkės vaivadijoje neįmanoma buvo gauti lėšų. Rudenį tikimasi gauti direktyvas, pagal kurias bus skirstomos lėšos. Aš taip pat galiu gauti lėšų pagal vieną iš šių programų, netgi 50% vertės. Manau, kad tai didelė parama, kurios dėka galėsiu toliau vykdyti darbus. 

Ar planuojate bendradarbiauti su partneriais, pvz., iš Lietuvos? 

P. L.: Aš jau bendradarbiauju su partneriais iš Lietuvos. Tai žmonės, kurie yra nusipelnę mano pagarbos. Bendradarbiauju ir su senuoju Karaliaučiumi. Ten yra muziejus prie Kanto, kur pernai buvau nuvažiavęs. Jie yra labai susidomėję darbais, kurie vyksta Šilainėje. Mielai pasirašytų bendradarbiavimo sutartį, atvažiuotų čia, iš prūsų ir jotvingių gyvenvietės būtų važiuojama pas juos. Ypač buvę kalbų apie baltų karius, bet ne tik. Pas juos yra grupė muzikuojančių įvairiais senoviniais instrumentais, ir jie yra labai susidomėję krašto praeitimi, ypač prūsų laikais. Turi sukaupę nemažai archeologinės medžiagos. Ten esąs toks vienas muziejaus kambarys, į kurį negalima leisti lankytojų, bet mane trumpam įleido. Jame gausybė archeologinių iškasenų, susijusių su prūsais, nors oficialiai kalbama, kad jos susiję su vikingais.

Bendradarbiauju taip pat su vienu profesoriumi iš Latvijos, kuris labai gražiai kalba lietuviškai ir yra labai didelis baltų istorijos, tikėjimo žinovas. Labai daug dalykų papasakojo iš tos žilos, žilos senovės, apie prūsų padavimus, pranašystes. Užrašytos yra prūsų pranašystės. Pasirodo, kad seniau Sambija buvo sala, o dabar yra pusiasalis. Tas profesorius -  labai įdomus žmogus.

Vilniuje susipažinau su prūsų organizacija, kuriai aš priklausau ir esu kviečiamas į suvažiavimus. Jie užsiima daugiau dvasiniais dalykais. Atkurtas yra prūsų žodynas. Anksčiau buvo parengtas prūsų-lietuvių, lietuvių-prūsų, prūsų-latvių, latvių-prūsų, o dabar jau ir prūsų-lenkų, lenkų-prūsų.

Taip pat turiu pažįstamų Baltarusijoje, bet su jais sunku bendrauti, turbūt dėl techninių ir gal politinių priežasčių. Visi dalykai, susiję su senove, yra slopinami. Ta grupė, su kuria bendrauju, laiko save krivičiais arba sako, kad jie yra gudai. Įdomu, kad jie pripažįsta baltų dvasią.

Lenkijoje taip pat turiu pažįstamų, kuriems įdomus šis projektas.

Šis ratas yra didelis ir vis didėja. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavusieji į Šilainę atranda dalį savo praeities. Labai gražūs ir įspūdingi atsiliepimai. 

Kokie Jūsų ateities planai? 

P. L.: Ateityje planuoju suburti dvi grupes senovės karių – vieną jotvinigių, kitą prūsų. Taip pat norėčiau suburti muzikuojančių žmonių ansamblį. Man šiuo klausimu pažadėjo padėti Vilnius. Norėčiau, kad galima būtų atkurti ir puoselėti įvairias apeigas ir jas parodyti žmonėms. Reiks įdarbinti nemažai žmonių. Šiandien daugiausia darbo yra prie statybos. Svarbiausia, kad nebūtų jokių pašalinių trukdymų. Šis objektas, Jotvingių-prūsų gyvenvietė tai dalelė įnašo įamžinant Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimą. Manau jinai papuoš Punsko valsčių, Punsko parapiją, Seinų apskritį – Jotvingių kraštą. Susikurs nemažai darbo vietų, ypač jaunimui. Lankytojų dėka pagerės mūsų krašto ekonomika.  

Linkime Jums ištvermės ■

Božena Bobinienė

Suvalkų bendrovės "Mispol" sėkmė (4 nr.)

Suvalkų įmonė “Mispol” savo veiklą pradėjo 1997 m. Balstogėje (Białystok). Įmonė vertėsi mėsos konservų, paštetų ir valgomųjų taukų gaminimu ir pardavimu. 2001-aisiais metais pradėjo statyti naują mėsos perdirbimo kombinatą Suvalkų Specialiosios ekonominės erdvės teritorijoje. Tuo pat metu įkūrė Kapitalo grupę – įsigijo ir perėmė „Mispol-Dystrybucja“ (paskirstymas) bendrovės pajus. Šios bendrovės patalpose veikia „Mispol“ Balstogės kombinatas. Pagrindinis „Mispol-Dystrybucja“ bendrovės uždavinys – Balstogės ir Suvalkų kombinatuose pagamintų produktų pardavimas ir pristatymas gavėjams.

2001-aisiais metais „Mispol“ įmonė savo gaminius pradėjo teikti Baltarusijos rinkai. Pasiekus labai gerus pardavimo rezultatus ir pastebėjus geras šios rinkos perspektyvas, bendrovė nutarė Baltarusijoje pastatyti naują mėsos perdirbimo kombinatą. „Mispol“ fabrikas šioje šalyje buvo atidarytas 2005 metais Specialiojoje ekonominėje erdvėje Gardine. Čia gaminami mėsos konservai bei paštetai yra parduodami vietos rinkoje, Rusijoje bei kitose buvusios Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalyse.

2006 m. birželio mėnesį „Mispol“ bendrovė debiutavo Lenkijos Vertybinių popierių biržoje. Paskelbus pirmą kartą viešąją pasiūlą, akcijos buvo parduodamos po 8 zlotus už vienetą.

2007 metais Akcinė bendrovė „Mispol“ (S.A.) perėmė Uždarosios akcinės bendrovės „Agrovita“ 100 % pajų. Tais pačiais metais buvo pasirašyta taip pat išankstinė sutartis su AB PMB dėl 85% pajų perėmimo. Rugpjūčio mėnesį Akcinė bendrovė „Mispol“ ir priklausoma nuo jos bendrovė „Mispol-Dystrybucja“ nupirko po 100% čekų bendrovių KSK „Bono“, „Bono Servis“ bei „Bono Polska“ pajų (įnašų).

Dabar „Mispol“ kapitalo grupę sudaro 10 bendrovių.

Akcinė bendrovė „Mispol“ yra dominuojantis subjektas. Jos būstinė yra Suvalkuose, Specialiojoje ekonominėje erdvėje. Šis mėsos perdirbimo kombinatas techniniu ir technologiniu atžvilgiu yra viena moderniškiausių įmonių, gaminančių mėsos konservus ir paštetus.

Uždaroji akcinė bendrovė „Mispol-Dystrybucja“ įsikūrusi Balstogėje. Jos kombinatai gamina mėsos konservus ir paštetus, gatavus patiekalus. Šios bendrovės veikla susijusi taip pat su visų gaminių (tame ir AB „Mispol“) paskirstymu, kuris vyksta per visoje Lenkijoje plačiai išvystytą komercinių atstovų grupę.

Uždaroji akcinė bendrovė „Agrovita“ veikia Balstogėje (www.agrovita.pl). Gamina gatavus patiekalus, sriubas kartonėliuose, burokėlių koncentratą, įvairių rūšių pomidorų padažus bei majonezus ir garstyčias, agurkus, uogienes, marmeladus.

Akcinė bendrovė PMB (www.pmb.com.pl) yra vienas didžiausių mėsos perdirbimo kombinatų Lenkijoje. Bendrovės atstovybė yra Balstogėje. Ši įmonė gamina kokybiškas dešras ir rūkytą mėsą iš kiaulienos ir jautienos. Be to AB PMB gamina produktus iš žvėrienos.

Uždaroji akcinė bendrovė „Grodex“ taip pat veikia Balstogėje. Verčiasi žaliavų, vartojamų mėsos perdirbimui, didmenine prekyba.

Baltarusijos bendrovės „Grodfood“ ir „Quinfood“ (www.grodfood.by) yra priklausomos nuo UAB „Grodex“. „Quinfood“ veikia Specialiosios ekonominės erdvės teritorijoje Gardine, o „Grodfood“ – Sloninine. Pagrindinė bendrovių veikla – mėsos produktų gamyba ir pardavimas vietos rinkoje.

Čekų bendrovė KSK „Bono“ (www.kskbono.cz)  yra didžiausia šunų ir kačių ėdalo gamintoja šioje šalyje. Jos asmeninės markės: Bono ir Impuls (šunims ir katėms), Joly (šunims) bei Petty (katėms)

„Bono Serwis“ užsiima „Van selling” paskirstymu Čekijoje.

UAB “Bono Polska” (www.bono-polska.pl) užsiima gaminių paskirstymu ir sandėliavimu Lenkijoje.

Šiuo metu kapitalo grupė „Mispol“ turi penkis mėsos perdirbimo kombinatus Lenkijoje (du Suvalkuose – Specialiojoje ekonominėje erdvėje bei tris Balstogėje), vieną Baltarusijoje (Gardino Specialiojoje ekonominėje erdvėje) bei tris modernius kombinatus Čekijoje. „Mispol“ yra vienas svarbiausių mėsos ir paštetų konservų gamintojų Lenkijoje. Šiuo metu savo produktus siūlo Lenkijos vartotojams, daugeliui ES šalių, buvusioms NVS šalims, Balkanų šalims bei Izraeliui.

Akcinė bendrovė „Mispol“ yra daugelio įvairių prestižinių premijų laureatė, pvz.: Gazele Biznesu  (biznio gazelė (antilopė), Kapelusz Merkurego (merkurijos skrybėlė).

Neseniai (š.m. lapkričio 22 d.) AB „Mispol“ tapo „Forbes“ mėnraščio premijos laureate. Balstogėje vykusiame Regional Forbes Executive Meeting metu įmonei buvo įteikta “Forbes” kregždutės statulėlė ir diplomas („Metų ekonominis įvykis“ kategorija) už labai vykusį bendrovės debiutavimą Varšuvos Vertybinių popierių biržoje. O AB „Mispol“ valdybos pirmininkas Marek Piątkowski buvo pakviestas interviu ant „Forbes‘o“ sofos su žurnalo vyr. redaktorium.

Kontaktas: Mispol S.A., ul. Szafirowa 17, 16-400 Suwałki, Tel.:  (087) 565 42 10, Faks:  (087) 565 42 11, www.mispol.com.pl ■

Valdas Bobinas

Daina apie sakalininką (4 nr.)

Medžiojimą sakalais išgarsino Lenkijos bajorija X-XI amžiuje. Jogailaičių valdymo metais teisę medžioti šių paukščių pagalba gavo ir riterių luomas. XVI-XVII a. už brangų porcelianą, persiškus kilimus ar net arabiško kraujo žirgus galima buvo įsigyti medžioklei paruoštus sakalus pargabentus iš užsienio. XVIII-XIX a. Lenkijoje medžiojimas sakalais palaipsniui prarado prasmę, mat vis dažniau pradėta vartoti šautuvus. Be to Lenkijos padalijimas taip pat turėjo neigiamą poveikį šiam amatui.

Medžiojimo sakalais idėja buvo atgaivinta 1972 metais, kada įsisteigė Lenkijos Medžiotojų Sąjungos (Polski Związek Łowiecki) skyrius “Sakalininkų lizdas” („Gniazdo Sokolników”). Šiuolaikinių sakalininkų pagrindinė užduotis – plėšrųjų paukščių apsauga, šio medžiojimo būdo tradicijų išlaikymas ir gamtosaugos mokymas.

Medžiojimo sakalais tradiciją puoselėja ir Krasnopolio valsčiaus (Seinų apskr.), Naujųjų Bokšių (Nowe Boksze) gyventojas – Jan Zdancewicz. Plėšruosius paukščius medžioklės moko jau 25. metus. Šis jo žygis prasidėjo nuo tada, kai žmonės jam atnešė kluone sugautą vanagą. Janas jį prižiūrinėjo, prisijaukino ir augino. Tokia ir buvo bendravimo su plėšraisiais paukščiais pradžia. Iš tiesų - tikru sakalininku, - kaip sako pats Janas, - tapo tik po dviejų savaičių trukusio apmokymo, kurį baigė 1980 metais Gdanske.

Sakalų ir vanagų augintojas virš 25. metus yra aktyvus Šalies sakalininkų ir plėšrųjų paukščių apsaugos klubo prie Lenkijos Medžiotojų Sąjungos (PZŁ) “Sakalninkų lizdas” narys. Per tą laikotarpį Janas dalyvavo įvairiuse šalies ir tarptautiniuose turnyruose, kur pasiekė nemažai laimėjimų. 1984 m. tapo XII-osios medžioklės su sakalais karaliumi, laimėjo ir kitas varžybas: 1983 m. – Ciechocinke, 1988 m. – Sieradz-Wieluń, 1989 m. – Rokosowo. „Sakalininkų lizdas” klubo valdyba Janui Zdancewicziui 20. ir 25. jubiliejų proga įteikė pripažinimo diplomus. Deja, kaip sako pats sakalininkas, išskyrus įvairias smulkias dovanas ir padėkos raštus, - piniginių premijų negavo.

Seinų krašto sakalininkas bendradarbiavo su filmų režisieriais („Tajemnica Puszczy” – „Girios paslaptis” ir „Żelazny Wilk” – „Geležinis vilkas”). Filmuose aktoriais buvo jo dresiruoti: vanagas ir šuo (vilko vaidmuo).

Jan Zdancewicz savo veiklą yra priregistravęs Seinų apskrities storastos bei Vaivadijos gamtosaugininko įstaigose, kadangi privalo šitai padaryti visi, kas augina medžioklinius ir saugomus paukščius.

Gamtos mylėtojas po savo stogu priglaudžia visus sužalotus, nesveikus paukščius ir gyvūnus, bei jų jauniklius, kurie naturalioje aplinkoje negalėtų patys išgyventi. Apie tai praneša ir Vaivadijos gamtosaugininkas: “ponas Janas Zdancewiczius daugeliu atvejų gydė ir reabilitavo Suvalkijos krašto saugomus gyvūnus, be to - toliau su pasiaukojimu, savomis lėšomis priglaudžia juos savo ūkyje. Būtent dėl to pravartu yra įsteigti ir vesti čia dalykinį prieglobstį.” Vienintelis šio krašto sakalininkas veikia ne dėl pelno, bet iš meilės paukščiams ir gyvūnams.

Nuo 2005 m. Jano Zdancewiczio ūkis yra įsijungęs į agrarinės aplinkosaugos programą. Ūkininkas pabrėžia, kad nuo daugelio metų nevartoja cheminių trąšų ir kitų apsauginių priemonių. Savo ekologiniame ūkyje augina arklius bei galvijus. Nepakartojamą įspūdį lankantis sakalininko ūkyje kelia vaikštinėjanti po kiemą gervė “Garus”, šernas “Pigwa”, laukinės antys ir daugybė įvairių naminių paukščių. ■

Vida Baranauskaitė

Lietuvių liaudies kultūros centras Punske (4 nr.)

Europos Sąjunga suteikia galimybę pasinaudoti jos programų, fondų finansinėmis lėšomis. Kiekvienais metais, visi kas tik turi progą ir atitinkamą kiekį savo lėšų, gali teikti paraiškas į ES paskiras programas. Punsko valsčius aktyviai ieško lėšių, kurių deka galėtų ne tik pagerinti kelių infrastruktūra, diegti aplinkosaugos projektus, bet ir vykdyti projektus susijusius su kultūrinę veikla. Daugelis jau žino, kad nėra tokio kito valsčiaus, kuriame beveik visi šoktų, dainuotų, grotų, vaidintų ar dalyvautų kitoje, kultrūrinėje veikloje. Šiais metais sukurtas dar vienas kultūros centras Punske. Šis centras ypatingą dėmėsį skirs etninės kultūros veiklai. Tai bus dar vienas centras, kuris stengsis pritraukti dar gausenį būrį turistų į Punsko valsčių. Šio centro direktoriaus pareigos patikėtos jaunam žmogui - Robertui Vektoriui. Nusprendžiau jį pakalbinti.  

V.B. Prieš Žolinių šventę, Punske buvo atidarytas Lietuvių liaudies kultūros centras. Prašau, pristatyk mums šio centro veiklos gaires. 

R.V. Punsko valsčiaus tarybos sprendimu Punske buvo įkurtas antras kultūros vienetas – būtent Lietuvių liaudies kultūros centras. Tai įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra rūpintis mūsų krašto etno ir liaudies kultūra, rinkti ir kaupti materialinį ir nematerialinį paveldą, puoselėti mūsų papročius ir tradicijas bei perduoti visą tai ateinančioms kartoms. Centre savo namus suras iki šiol labai aktyviai veikiantys etnografiniai ansambliai “Gimtinė”, “Alna” ir “Šalcinukas”, centras globos mūsų krašto muziejus: Skanseną ir Senąją Kleboniją, vykdys su folkloru ir senoviniais amatais susijusias stovyklas, seminarus, konferencijas, apmokymus. Nemažas dėmesys skiriamas ir mūsų krašto kulinariniam paveldui, kuris bus atkuriamas čia pat, Punsko Užeigoje. 

 V.B. Pastatyti du nauji, gražūs pastatai. Vienas iš jų tai muziejaus patalpos, o kitas – užeiga. Kas padengė šių pasatatų statymo išlaidas?  

R.V. Šie pastatai tai rezultatas projekto “Kultūros objektu pritaikymas turizmui Lazdijų rajone ir Punsko valsčiuje”, kurį vykdė Punsko valsčius savivaldybė kartu su Lazdijų rajono savivaldybe. Projektas iš dalies finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų pagal kaiminystės programa Lietuva, Lenkija, Kaliningrado Sritis INTERREG III A. Lazdijų rajone atnaujinama vienuolikos objektu infrastruktūra, o Punske dviems pastatais padidėjo iki šiol čia veikintis Buities muziejus – Skansenas. Tačiau pastatai pastatyti ne vien tik už Europos Sąjungos lėšas. Labai didelę dalį finansavo Lietuvos Respublikos vyriausybė, bei Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija.  

V.B. Centras veikia vos kelis mėnesius. Kokie pirmi nuveikti darbai?  

R.V. Pradžioje vykdomi būtiniausi organizaciniai darbai. Įstaiga yra visiškai nauja, viską reikėjo pradėti nuo nulio, sukurti reglamentą, darbo vietas. Daugiausiai demėsio buvo skirta Punsko Užeigos įrengimui ir atidarymui. 

V.B. Kokius projektus planuojate vykdyti ateityje?  

R.V. Viską kas susiję su kultūra, folkloru, tradicijomis, senaisiais amatais. Tiesiog ieškosime visų galimų programų, kur bus galima sudalyvaut. Mūsų ansambliai jau turi nemažą patirtį dalyvaujant įvairiuose projektuose, aš dirbdamas valsčiuje susipažinau su Europos Sąjungos fondais, dalyvavau įvairiuose apmokymuose, tad tikiuosi, kad tos žinios pravers ruošiant įdomius ir gerus projektus. 

V.B. Kas rems šio centro veiklą? 

R.V. Centro veikla bus finansuojama iš keturių šaltinių. Pirmas tai steigėjo – Punsko valsčiaus dotacija kultūrinei veiklai. Antras - tai parama iš Lietuvos Respublikos vyriausybės, kuri nuo ateinančių metų centro veiklai skirs po aštuoniasdešimt tūkstančių litų per metus. Trečias tai įplaukos iš mūsų ūkinės veiklos, visi pinigai už apmokymų, konferencijų paruošimą, maitinimą, bus naudojami centro statutinei veiklai vykdyti. Ir ketvirtas šaltinis tai projektai. Čia, kaip ir daugelis mūsų krašto lietuviškų įstaigų daugiausiai remsimės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Tautinių mažumų ir išeivijos departamento bei Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos lėšomis. Visą laiką seksim šaukimus Lietuvos ir Lenkijos kultūros ministerijų ir įvairių Europos Sąjungos finansuojamų programų.

Šalia centro veikia taip pat naujai atidaryta Užeiga. Čia jau vyko pirmi renginiai: Šachmatų turnyras, Andrinių vakaras. Pasak direktoriaus, tai tikrai dar ne viskas.  

V.B. Kuo ši vieta išsiskirs iš kitų? 

R.V. Mūsų lankytojams norime čia sukurti tokias sąlygas, kad jiems malonu būtu čia ateiti, organizuosime įvairius renginius, susitikimus, teminius vakarus. Lankytojų demėsį turėtų patraukti jau pats pastatas – medinis, pastatytas pagal XIX amžiaus architektūrą, pečius kuriame bus kepiama duona, kugelis ir vederai, tradicinis interieras, padavėjų rūbai, gera nuotaika ir svarbiausiai skanus maistas.  

V.B. Kokiu būdu norite pritraukti turistus, kurie gausiai lanko mūsų kraštą? 

R.V. Turistų pritraukimui bus naudojamos įvairios marketingo priemonės, bandysime bendradarbiaut su visomis turizmo agentūromis veikiančiomis mūsų krašte ir Lietuvoje, kai tik prisijungsime prie interneto būtinai pasinaudosime visomis jo galimybėmis reklamuojant mūsų pasiūlą. Iki turistinio sezono pradžios norėtume sutvarkyti ekspozicijas Skanseno pastatuose, o sezono metu aktyvinti visą sodybą, kad apsilanke turistai ne tik pamatytų pastatus ir rekvizitus, bet ir senovinius darbus, apeigas, išgirstų šiek tiek pasakojimų apie lietuvių buitį. Viską sužinoję ir pamatę turistai Užeigoje dar gali ir paragauti senovinių lietuviškų patiekalų. Tikiu, kad jeigu žmogui pas mus patiks, tai atvyks dar kartą, ir atsiveš ir savo draugus.                                   

V.B. Kokie didžiausi sunkumai, kuriuos tenka patirti organizuojant Užeigos veiklą? 

R.V. Tai yra pradžia, o pradžia niekad nebūna lengva. Daugiausiai darbo reikalauja visi organizaciniai reikalai: naujų žmonių įvedimas į darbą, komandos formavimas, maisto kokybės užtikrinimas, įrangos tvarkymas ir panašiai. Kai jau tie dalykas nusistovės, renginius organizuot bus pats malonumas. Didžiausias sunkumas tai mano manymu žmonių užsisedėjimas prie televizorių ekranų, reikės įdėti labai daug pastangų, kad mūsų veikla būtų tiek įdomi, kad priverstų žmogų užgesinti televizorių ir atvykti pas mus.  

Tikėkimės, kad visus planus pavyks įvygdyti ir greit galėsime pasidžiaugti pirmais šios centro bei Užeigos laimėjimais. ■

Vida Baranauskaitė

Kalėdos Suvalkų krašte ir Palenkėje (4 nr.)

Artėja gražaus metų laikotarpis – Kalėdų šventės. Šias šventes gaubia magija, paslaptis ir nepaprasta šiluma. Šios šilumos vedami visi skuba į savo namus, pas artimuosius, kad kartu praleisti patį magiškiausią metų vakarą – Kūčias. Kalėdų šventėms daugelis iš mūsų pradeda ruoštis iš anksto. Iš dalies mus tai daryti priverčia išankstinės kalėdinės akcijos parduotuvėse, kurios jau lapkričio mėnesio vidury pradeda skelbti, kad Kalėdos ne už kalnų. Nors ir kaip gražios būtų parduotuvių vitrinos, žibančių žvakučių spindesys, bet visgi nėra nieko gražesnio ir įspūdingesnio už Kūčių vakarą, kai visa šeima susėda prie stalo ir dalijasi trapiu paplotėliu... Gražiausi vaikystės prisiminimai yra susiję būtent su šiuo vakaru, su magija, kuri jį gaubia, su kvepančiu mamos pyragu ir džovintų vaisių kompoto aromatu.

Punsko-Seinų krašte, kiekviena šeima turi savas tradicijas, kurias stengiasi perteikti iš kartos į kartą. Visi stengiamės kuo geriausiai pasiruošti šventėmis. Taip kaip ir mūsų seneliai, tvarkome namus, puošiame juos, gal labiausiai šeimyniškoms metų šventėms. Truputį skirtingas namų papuošimas. Seniau eglutę žmonės puošdavo tuo, kuo turėdavo: spalvotais popierėliais, žaisliukais, padarytais iš šaudelių, obuoliais. Namus papuošdavo tai pat sodai. Dabar eglutes galima papuošti tuo, kuo tik širdis geidžia, nors gražiausi žaisliukai tai tie, kuriuos galime paruošti patys.

Patiekalai Kūčių vakarienei ruošiami tie patys, kuriuos ruošdavo mūsų seneliai. Nors vis dažniau juos šeiminikės pagerina, vis pridėdamos ką nors nuo savęs. Kūčių vakarienei ruošiame džiovintus grybus, virtus su kopūstais, žuvis, šližikus su aguonomis, spanguolių kisielių, džiovintų vaisių kompotą, grybų arba burokėlių sriubą. Seniau dar šeiminikės ruošdavo, pvz., avižių kisielių, aguonpienį. Stalas padengiamas balta staltiese, po kuria dedamas šienas. Neužmirštama taip pat apie tai, kad paruošti papildomą lėkštę pakeleviui. Simboliškai šeima susėda valgyti vakarienės, kai danguje suspindi pirma žvaigždė. Prie Kūčių stalo prisimename artimuosius, kurie toli nuo mūsų ir tuos, kurie iškelvio anapilin. Sukalbėjus maldą, šeima pasidalija paplotėliu, sveikina vieni kitus, džiaugiasi, kad vėl visi kartu galėjo sulaukti Kalėdų švenčių. Labai gražus paprotys, kai visa šeima susėda ir gieda kalėdines giesmes ir kartu vidurnaktį eina į Piemenėlių mišias. Kai kur yra dar išlikęs paprotys palikti maistą ant Kūčių stalo, kad atėję angelėliai (kai kur sakoma, kad mirusiųjų vėlės) galėtų pasivaišinti. Mažiausiems šeimos nariams, šis vakaras - tai nekantrus dar vieno svečio – Kalėdų Senelio, laukimas. Jie stengiasi būti geri per visus metus, kad šį vakarą ilgai lauktas Kalėdų Senelis atneštų išsvajotą dovaną, o ne rykštę.

Kūčių vakaras, bei Kalėdų šventės, tai taip pat burtų laikotarpis. Daugelis šio vakaro burtų buvo susiję su vedybomis, orų ir derliaus spėjimu. Sakoma, kad Kūčių dieną negalimą nieko skolinti, nes skolingas būsi visus metus. Suvalgę vakarienę, visi traukia šaudą iš po staltiesės, kad sužinoti koks ilgas bus jų gyvenimas. Močiutė sako, kad po vakarienės reikia išeiti į lauką, kad paklausyti, iš kurios pusės šunys loja, - tada galima sužinoti iš kur piršliai atvažiuos. Kai kur dar ir dabar tikima tuo, kad jeigu Kūčių dieną pirmas namus aplanko vyras, tai atnešia jis sodybai sėkmę ir laimę.

Palenkės vaivadija - tai daugelio tautų ir tikėjimų regionas. Gausiai jam atstovauja pravoslavai, kurių dauguma gyvena Sokółka, Hajnówka, Białystok apskrityse. Jie Kalėdų šventes švenčia pagal Julijaus kalendorių, trylika dienų vėliau, negu katalikai. Keturiasdešimt dienų prieš šventes prasideda pasninkas. Jis pasibaigia per Kūčių vakarienę. Skirtingai, negu katalikai, pravoslavai vakarienės metu dalijasi ne paplotėliu, o prosfora – duona kepta iš kvietinių miltų su mielėmis, pašventinta cerkvėje. Nakčia jie dalyvauja pamaldose cerkvėje, kurios trunka keturias valandas. Jie visi kartu meldžiasi, gieda kalėdines giesmes. Cerkvėje nepamatysime prakartėlių, kurios ruošiamos katalikų bažnyčiose.

Pravoslavų bendruomenėje labai paplitęs kalėdinių giesmių giedojimo paprotys. Jaunimas keliauja su žvaigžde po namus ir gieda kalėdines giesmes. Už giedojimą šeiminkai juos pavaišina. Pravoslavai Kalėdų šventes švenčia kelias dienas. Šventės prasideda Kūčių vakarą. Pirmą dieną švenčia Jėzaus gimimą Betliejuje, antrą dieną - garbinama yra Švenčiausiaji Mergelė Marija, o trečią dieną minimas yra šventasis Stefanas, kuris buvo pirmasis kankinys, atidavęs gyvybę už gimusį Kristų.

Visiems Kalėdų šventės - ypatingas metas. Mūsų gyvenimas, - tai dažnai skubėjimas, bandymas įveikti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Šis metų laikotarpis, ypatingai paslaptingas -Kūčių vakaras, priverčia mus sustoti ir pamąstyti, pasidžiaugti tuo, ką turime. Neleiskime, kad kalėdiniai papročiai būtų užmiršti, o kalėdinių akcijų blizgesys užgožtų tikrąsias šių švenčių verybes. Linksmų švenčių! ■ 

Kad šie metai būtų geresni už praėjusius ir blogesni už būsimus... (5 nr.)

Apie didelius ES pinigus, apie tai, kur geriau pastebimi Suvalkų poreikiai – iš Briuselyje, o gal Balstogėje, su Suvalkų miesto viceprezidentu (mero pavaduotoju), Czesławu Renkiewicziumi kalbasi Eugenijus Petruškevičius

E.P. – Prieš beveik ketverius metus – 2004-ųjų gegužės 1-ąją, Suvalkai tapo „Europos sąjungos miestu” . Ar šitą faktą pajuto paprasti miesto gyventojai?

Cz.R. – Manau, kad taip. Jau vien dėlto, kad suvalkiečiams atsivėrė daugelio ES šalių darbo rinkos. Dar prieš kelerius metus bedarbystės nuošimtis mieste siekė virš 20 procentų, šiandien – virš 10 proc. Jau nuo dviejų metų mūsų verslininkai pastebi, kad trūksta darbingų žmonių. Tokia padėtis yra ne vien dėl to, kad spartėja mūsų šalies ūkinė plėtra, bet taip pat dėl to, kad labai daug žmonių išvažiuoja dirbti užsienin.

Žinoma, uždarbiavimo emigracija neturėtų begaliniai mūsų džiuginti, tačiau šis procesas laikinai leidžia išspręsti darbo paieškos ir uždarbio problemą. O jei jau kalbame apie uždarbį, tai būtent bedarbystės sumažėjimas labiausiai paveikia jo didėjimą. Taip yra visada, kai atlyginimo dydį lemia paklausa ir pasiūla. Deja, pagal ekonomikos dėsnius, darbas yra ne kas kitas, kaip tik prekė ir ji priklauso nuo rinkos sąlygų.

E.P. – Reiškia, kad įžengus į Europos Sąjungos gretas, vakarų šalims tapome prekės su etiketu „darbuotojas”, tiekėju.

Cz.R. - Ne. Pastarųjų keturių metų bėgyje mūsų miestas prisisavino didelius pinigus, skirtus įvairiems tikslams.

E.P. - Pavyzdžiui...

Cz. R. – Pavyzdžiui, dėka didelės, sakyčiau – net lemiančios, ES fondų paramos pavyko mums praplėsti vandentiekio ir kanalizacijos infrastruktūrą bei pagerinti vandens kokybę mieste. Tiesa, ir be to mūsų vanduo buvo gana švarus, tačiau ligšiol jis buvo labai „kietas”. Tad pavyko mums pagerinti vandenį vartojamą namų ūkiuose.

Už ES lėšas praplėtėme vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Šio projekto vertė - beveik 50 mln. zl. Šiandien 99 procentai Suvalkų gyvenamųjų butų vartoja vandenį iš miesto vandentiekio, o 92 procentai yra prijungti prie miesto valymo įrengimų. Šioje srityje mums pravertė Programos ISPA lėšos. Tai dar ne viskas – Regioninės plėtros programos dėka, praktiškai nuo pradžių pastatėme gatves: Bakałarzewska, Grunwaldzka, 23 Października, dalinai Sikorskio. Šiam tikslui išleidome 25 mln. zlotų sumą.
Taip pat atstatėme Suvalkų senamiestį. Tai gal geriausiai pastebima investicija. Šiandien kiekvienas, kas lanko mūsų miestą, sako: „tai bent išgrožėjote…” Tai tikra tiesa; visa tai matosi, ypač Kościuškos gatvės centrinėje dalyje. Ir mūsų Gegužės 3-osios konstitucijos (Konstytucji 3-go Maja) parkas labai pasikeitė. Manau, kiekvienas mano žodžiams pritars. Visa tai galėjome įvykdyti bendro Lenkijos-Lietuvos projekto „Europos aikštė” dėka. Mūsų partneris buvo Alytus (Lietuva), kuriame už ES lėšas sutvarkytas parkas „Miesto sodas”. Suvalkuose Kościuszkos gatvės remontui išleidome 5 mln. zlotų.

Bet ir tai dar ne viskas. Regioninės plėtros programos dėka už virš 4 mln. zlotų atnaujinome senovinį mūrinį namą Kościuszki 82 g-vėje, o šiuo laiku už 5 mln. zlotų sumą vyksta pastato prie Kościuszki 78 g-vės remontas. Norime sutvarkyti visą kvartalą tarp Kościuszki ir Noniewicza gatvių. Jau suradome kitas gyvenamąsias vietas pirmajai šio kvartalo gyventojų grupei naujuose komunaliniuose daugiaaukščio butuose (60 butų) prie Daszyńskiego g-vės. Pradėjome taip pat statyti dar du komunalinius pastatus Šiaurės (Os. Północ) rajone, kur į 136 butus šiemet bus perkelti likusieji restauruojamo miesto centro gyventojai.

Neseniai Suvalkuose pradėjo veikti stambi miesto monitoringo sistema. Svarbiausiose (ypatingai judriose) miesto vietose įtvirtinome 22 kameras, kurios automatiškai registruoja ir perduoda vaizdinę informaciją į Miesto policijos skyrių. Šią iniciatyvą įgyvendinome kartu su Marijampolės ir Alytaus savivaldybėmis bendro projekto dėka, remiantis Kaimynystės programa Lenkija-Lietuva-Kaliningrado Sritis Interreg IIIA.

Manau, kiekvienas pastebėjo, kad mūsų mieste įrengta labai daug dviračių takų – praktiškai galima dviratininkams skirtomis trasomis saugiai pervažiuoti visą miestą. Kartu su Suvalkų valsčiumi nutiesėme dviračių taką į Krzywe – vieną populiariausių ir labiausiai mėgstamų suvalkiečių poilsiaviečių. Ateityje numatome vėlgi kartu su Suvalkų valsčiumi nutiesti tokią trasą ir į Płociczno.

E.P. – Taigi, viskas vyksta labai sklandžiai…

Cz.R. – Ne iki galo! Papasakosiu Jums pavyzdį, kaip veikia ES lėšų dalijimo mechanizmas. Taigi, Briuselis, t.y. Europos Sąjunga, siekia laipsniškai išlyginti paskirių regionų gyventojų gyvenimo lygį. Žinia, kad silpniausias regionas visoje ES yra taip vadinama Lenkijos „rytų siena”: Palenkės (Podlaskie), Varmės-Mozūrijos (Warmińsko-Mazurskie), Liublino (Lubelskie), Pakarpatės (Podkarpackie) ir Świętokrzyskie vaivadijos. Šių regionų plėtros skatinimui Lenkija gavo ir toliau gaus labai daug lėšų. Jos, aišku, patenka į Lenkiją. Varšuva tas lėšas stengiasi dalinti gan sąžiningai visiems „rytų neturtėliams”. Vėliau pinigai patenka į vaivadijas, taip pat ir į Palenkės vaivadiją. Ir čia prasideda bėdos, kadangi Balstogė (Białystok) didesnę lėšų dalį pasilieka sau. O tokį poelgį aiškina tuo, kad būtinai reikia plėtoti „metropolijas”, kurios neva ateityje bus viso regiono plėtros variklis.

Ko gero, Suvalkai dar nėra blogiausioje padėtyje, kadanti tai: ir buvusi vaivadijos sostinė (prieš 1999-ųjų m. Lenkijos administracinį padalijimą čia buvo Suvalkų vaivadija), ir yra antras pagal dydį miestas regione, tačiau kitos, mažesnės vietovės tą „Balstogės metropoliją” vertina ne itin palankiai. Ir ko gero, yra teisios.

Žodžiu: Briuselis pinigus dalija sąžiningai, Varšuva – truputį nuo to sąžiningumo nukrypsta, o Balstogė – veikia pagal savo nuožiūrą, arba – kur jai patogiau.

E.P. – Tai ar šiais ir ateinančiais metais, Suvalkai iš ES negaus nieko?

Cz.R. – Net taip blogai nebus, tačiau, kiek gausime, ir kokius projektus galėsime vykdyti, dar nežinome. Gana aiškūs yra mūsų projektai, esantys taip vadinamame Regioninės operacinės programos Indikatyviniame (orientaciniame) mūsų vaivadijos pagrindinių projektų sąraše. Turiu omeny Reja gatvės, akvaparko su baseinu bei koncertų-teatro salės statybą. Kiti projektai bus sprendžiami konkurso keliu. Projektų teikimas konkursams dar neprasidėjo. Speciali komisija – Stebėtojų komitetas, į kurio sudėtį įeina ir mūsų, Suvalkų savivaldybės, atstovas – dar priims sprendimą dėl kriterijų (sąlygų), pagal kuriuos bus priimami ir tvirtinami projektai. Dar pridėsiu, kad atsižvelgus į pagrindinius projektus, kurių Balstogė turi daugiausia, konkurso keliu sprendžiamiems projektams liks labai mažai lėšų. Taigi kova už ES pinigus bus įnirtinga. 

E.P. – Ko reikėtų palinkėti Suvalkų gyventojams su naujaisiais 2008-aisiais metais?

Cz.R. – Kad jie būtų geresni už praėjusius ir blogesni už būsimus.

- Ačiū už pokalbį! ■ 

Vida Baranauskaitė

Užduočių labai daug... (5 nr.)

Metų pabaiga ir Naujųjų pradžia tai laikotarpis, kurio metu aptariame nuveiktus darbus, įvykdytus projektus, bet taip pat nagrinėjame tai, ko nepavyko mums nuveikti. Naujieji tai naujų vilčių ir užmoju metas. Kiekvienais metais mūsų savivaldybės vykdo kaskart daugiau įvairių projektų, daugelis iš jų finansuojami Europos Sąjungos. Apie įvykdytus 2007 m projektus ir apie planus 2008 metams pasakoja Punsko valsčiaus Viršaitis Vytautas Liškauskas.

Prašome, pristatykite kokius projektus Jums pavyko įgyvendinti 2007 metais.

2007 metais daugumas vykdomų projektų buvo finansuojamų Interreg IIIA programos lėšomis. Tokių projektų buvo vienuolika. Didžiausias iš jų, tai projektas vykdomas su Lazdijų savivaldybe „Kultūrinio paveldo objektų pritaikymas turizmo plėtrai Lazdijų rajone ir Punsko valsčiuje“. Lazdijų rajone šio projekto lėšomis tarp kitko buvo atnaujinti piliakalniai, o mes pastatėme du pastatus: vienas iš jų susijęs yra kulinarinio paveldo apsaugojimu - Punsko užeiga, o kitas buities muziejus – Lenkijos lietuvių liaudies kultūros centro būstinė. Projekto vertė Lenkijos pusėje apie 2 mln. 300 zl. Kitas stambus projektas, kuriame dalyvavo keturios savivaldybės iš Palenkės vaivadijos (t.r. Seinų, Vižainio, Rutka Tartak valsčiai, ir mes, kaip pagrindinis partneris), buvo susijęs su kelių infrastruktūros atstatymu pasienyje („Lenkijos-Lietuvos pasienio zonos kelių infrastruktūros plėtra Palenkės vaivadijoje). Lenkijos pusėje atnaujinome dvylika atkarpų kelių, tarp jų tris atkarpas Punsko valsčiuje (t.y. Kreivėnuose, Trumpalyje, Sankūruose). Šiame projekte taip pat dalyvavo savivaldybės iš Lietuvos bei Euroregionas Nemunas. Projekto vertė 1 mln. 215 tūkst. eurų. Iš viso nutiesta 28 km asfalto. Mažesni projektai, kuriuos vykdėme tai turistinių informacijos centrų parengimas. Lazdijų turizmo informacijos centras ir Lazdijų rajono savivaldybė prie pačios sienos stato visiškai naują, turizmo informacijos pastatą, o mes atnaujinę patalpas valsčiuje, galima pasakyti, kad jau įkūrėme turizmo informacijos centrą, kuris pilnai teiks informaciją. Esame jau sukūrę apie Punsko valsčių naują internetinį puslapį, dabar teikiame informaciją. Ten galima bus paskaityti apie patį turizmo informacijos centrą ir jo veiklą. Šis centras aptarnaus visus žmones, patieks pilną informaciją apie mūsų regioną bei Lazdijų regioną, o taip pat ir kitus Lenkijos valsčius bei Lietuvos regionus, kadangi mes nenorime apsiriboti tik pačiu Punsku. Projektas, kurį mes jau užbaigėm 2006 metais, 2007 metais jį užbaigė Lazdijų rajonas tai „Kultūrinis bendradarbiavimas ir turizmo plėtra Lazdijų regione ir Punsko valsčiuje“. Projekto vertė Punsko valsčiuje tai 48 tūkst. euro. Mes suruošėme šešis renginius, tarp jų Žolines, be to išleidome informacinius leidinius. Pagal projektą „Piligrimo kelias“ kartu su Alytaus regionu dalyvavome turizmo mugėje, išleidome informacines medžiagas bei sukūrėme naują turistinį maršrutą „Piligrimų kelias“. Lenkijos pusėje šio projekto vertė buvo 8000 tūkst. eurų. Vis dar vykdomas projektas su Euroregionu Nemunas ir dar neužbaigtas tai “Pramoninių zonų “plyno lauko“ investicijų skatinimas Euroregione Nemunas”. Lenkijos pusėje šio projekto vertė buvo 84 tūkst., bet jinai dabar sumažėjo, kadangi mes jau buvome paruošę plėtros planus, ir dabar šio projekto vertė beveik 19 tūkst. eurų. Pagal projektą „Alytaus savivaldybė ir Punsko bendradarbiavimas per dainas ir šokius“ su Alytaus regionu parengėme „Dzūkų godas“, išleidome plokštelę, informacinę medžiagą apie regionus. Kitas projektas, kurį vis dar įgyvendinam ir mums talkina „Aušros“ leidykla tai „Informacijos sklaida ir Euroregiono įvaizdžio pagerinimas“. Šio projekto vertė -24 tūkst. eurų. Organizuojame susitikimus, apmokymus, teikiame į spausdinamą leidinį informaciją apie turistinį produktą, vietoves, renginius. Ir dar vienas projektas tai „Akademinio jaunimo bendradarbiavimas“, naujas projektas, kurį įgyvendinam su Černiachovsku, iš Kaliningrado srities. Projektų yra iš tiesų labai daug.

Kai kuriuos darbus galėjome atlikti tik mūsų gyventojų dėka. 2007 metais su ūkininkų pagalba galėjome pagerinti dar kelias kelių atkarpas - Vaičiuliškių kaime bei kelyje Šlynakiemis – Šaltėnai. Dėkojame taip pat Seinų apskričiai, kuri parėmė Mokyklos gatvės asfaltavimą, suteikdama 250 tūkst. paramą, mes pridėjome taip pat 250 tūkst. zl. Punsko licėjaus statybai skyrėme 50 tūkst. zlotų.

Bet 2007 metai tai ne tik investiciniai projektai, bet taip pat ir kultūriniai renginiai. Didžiausias renginys - Žolinės, bei kiti renginiai, gavo paramą iš Lenkijos vidaus reikalų ministerijos bei iš Lietuvos, iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės. Dėka šių visų projektų mūsų biudžetas išaugo iki 21 mln.. Tai yra vienas iš didesnių biudžetų. Tai buvo sunkūs metai. Turėjome suieškoti lėšas finansuojamiems Interreg programos projektams, nes pirmiausiai reikia išleisti pinigus, kad vėliau tik sulaukti jų gražinimo.

2007 metais vykdėte nemažai projektų. Prasidėjo vėl Nauji Metai. Kokie šių metų planai?

Turime viltį, kad Palenkės vaivadijoje pajudės struktūriniai fondai, tarp kitko tai bus bendradarbiavimas per sieną, programa su Lietuva. Norėtume kuo daugiausiai pasinaudoti šiomis lėšomis nes turime labai daug įvairių sumanymų. Ypatingai mums svarbios yra investicijos, ne tik susijusios su keliais, bet ir švietimu. Šias investicijas norėtume pradėti 2008 metais, kadangi jos prasitęs ir kitiems metams. Norėtume pradėti statyti „Vandens kokybės gerinimo stotį“, kurios vertė 2 mln. zl., Punsko mokyklos remontas, kurio vertė 1 mln. 200 tūkst.zl. (norime pritaikyti stogą prie naujai statomo pastato, iškeisti langus ir apšildyti sienas), sporto aikštelių statyba- jų vertė apie 2 mln. zl. Norėtume kuo mažiau naudotis savo lėšomis, nes jas būtina panaudoti “kasdieniniam gyvenimui”, o kuo daugiau stengtis gauti iš struktūrinių fondų ir Sport Lotto. Šiais metais planuojame patiesti apie 15 km asfalto (Kalinave, Taurušiškėse, Vidugiriuose, Kreivėnuose trys atkarpos, Žvikeliuose, Navinykuose). Šios investicijos vertė apie 6 mln., iš to norėtume apie 85 procentus atgauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Planuojame kiekvienais metais padaryti po 12 km kelių, kad iki 2013 metų užbaigti investicijas, nes neaišku ar po to bus šiam tikslui skirtos ES lėšos.

Sporto aikštelė pagražintų miestelio centrą, bet kartu ir pagražintų jį planuojamas parkas. Planuose yra taip pat seno kapinyno tolimesnis tvarkymas, naujų medžių pasodinimas. Taip pat pasistengsime sutvarkyti Žydų kapines. Norėtume, kad Punskas būtų gražus ir tvarkingas miestelis. Tad norime sutvarkyti Gegužės 1-osios ir Kovo 11-osios gatves ir šaligatvius, Punsko ežero pakrantes, paruošti poilsio zonas. Taip, kaip ir kiekvienais metais planuojame bendradarbiauti su įvairiomis įstaigomis tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kurios remia įvairius projektus susijusius su švietimu, kultūriniais renginiais. Iki 2013 metų esame numatę darbus už 60 mln. zlotų, tad norime kuo daugiau surasti lėšų ES finansuojamose programose. Ateityje, kaip ir ligišioliai, remsime kultūrinius renginius, mokslines ekspedicijas, konferencijas, žmonių bendradarbiavimą “per dainas ir šokius”. Nepaprastai labai svarbi sritis tai švietimas. Jis reikalauja nemažai lėšų. Norime, kad mūsų mokyklos būtų tvarkingos ir kad jos išliktų, nors ir kiekvienas metais vaikų skaičius mažėja, o mokyklų užlaikymo kaštai didėja. Punske turime savo sveikatos ambulatorija, kuri taip pat reikalauja mūsų dėmesio. Nemažiau dėmesio taip pat norime skirti smulkiam verslui ir žemės ūkiui, sudaryti jiems palankias vystymosi sąlygas.

Užduočių yra labai daug, kaip pavyks viską įgyvendinti ateitis parodys.

Linkime Jums ištvermės ir sėkmės vykdant tiek daug įvairių projektų. ■ 

Božena Bobinienė

Punsko lietuvių bendruomenei suteiktas Lietuvos radijo "Metų žmogus" vardas (5 nr.) 

2007 m. gruodžio 21 d. Punsko valsčiaus savivaldybės patalpose įvyko iškilmingas svečių iš Lietuvos (LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis, Lietuvos Respublikos Generalinis Konsulas Lenkijoje Jonas Kindurys, Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose Liudvikas Milašius) ir vietos valdžių atstovų susitikimas. Susitikimo priežastis nebuvo eilinė: LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis kiekvienam Punsko lietuviui įteikė „Metų žmogaus“ vardą.

Lietuvos Radijo sprendimu "Lietuvos Radijo Metu zmogaus" vardas suteikiamas kiekvienam Punsko lietuvių bendruomenės nariui, už tai, kad būdami ištikimi Lietuvos piliečiai yra pavyzdys, kaip išsaugoti lietuvybę, puoselėti savo tautines tradicijas, švietimą, palaikyti ir stiprinti ryšius su savo etnine tėvyne.

Ketvirtuosiuose Lietuvos radijo „Metų žmogaus“ rinkimuose šį titulą suteikti siūlyta Lietuvos vartotojų asociacijos prezidentui Stanislovui Juodvalkiui, profesoriui Albertui Piličiauskui, Šiaulių politikui, kultūros, meno skleidėjui Vaclovui Vingrui, Europos komisarei Daliai Grybauskaitei, Europarlamentarui Vytautui Landsbergiui, kovotojai Daliai Budrevičienei, žmogui su negalia Pranui Leitonui, geriausiam pasaulyje jaunuoju matematiku pripažintam Kęstučiui Česnavičiui, Klaipėdos universiteto ligoninės gydytojai Rasai Girdžiūnienei, aktorei Doloresai Kazragytei, artistui Andriui Mamontovui, sportininkui Virgilijui Aleknai.

Pirmąjį kartą, 2004 metais, Lietuvos radijo Metų žmogumi tapo Prezidentas Valdas Adamkus. 2005 metais juo išrinkta Panevėžio rajono Liūdynės kaimo bendruomenės slaugytoja Rima Šedienė. O praėjusių metų Lietuvos radijo Metų žmogus – labdara Lietuvos daugiavaikėms šeimoms garsėjantis vokietis Gerhardas Carlas.

Punsko lietuvių bendruomenė yra dėkinga Lietuvos žmonėms už tokį reikšmingą ir garbingą įvertinimą. ■

Božena Bobinienė

Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos projektas skirtas sveikatos apsaugai gerinti (5 nr.)

Lenkijos-Lietuvos pasienio savivaldybės kaskart drąsiau įgyvendina įvairius ES programų projektus. Paraiškas ES fondams dėl lėšų kelių infrastruktūrai gerinti, kultūrai, turizmui ar kulinariniam paveldui teikia jau seniai. Tačiau ieškoma ir kitų bendradarbiavimo abipus sienos galimybių.

Puikus pavyzdys yra tarptautiniai, lenkų-lietuvių policijos patruliai, kurie dar prieš įžengiant į Šengeno erdvę, pradėjo saugoti pasienio kelius Budzisko-Kalvarijos sienos perėjos teritorijoje ir apylinkėje.

Tuoj pat po policijos, labai efektyviu bendradarbiavimu su Lietuva pasireiškė ir kaimyninės - Seinų apskrities sveikatos apsaugos darbuotojai. Seinų apskritis yra viena mažiausių apskričių Lenkijoje. Čia gyvena apie 22 tūkst. gyventojų, iš jų – keli tūkstančiai yra lietuvių tautybės. Seinų apskrities teritorijoje yra dvi sienos perėjos su Lietuva: Aradnykuose (Ogrodniki) ir geležinkelio - Trakiškėse (Trakiszki). Apskrities keliais kasdien pervažiuoja daugybė žmonių, dažnai įvyksta tragiškos autoavarijos. Artimiausia ligoninė Lenkijos pusėje yra būtent Seinuose. Tačiau ligšiol čia nebuvo intensyvios terapijos skyriaus; nukentėjusiuosius avarijose reikėjo keliasdešimt kilometrų gabenti į Suvalkus arba dar toliau - net į Balstogę. O tai dažnai keldavo pavojų pacientų sveikatai ir gyvybei. Dėl to, Seinų ligoninės darbuotojai nusprendė šią, itin nepalankią, padėtį pakeisti. Neseniai čia atidarė naują intensyvios terapijos skyrių, kuriame nuo š. m. vasario mėn. bus pradėti atitinkami skyriaus personalo apmokymai ir įrangos testavimas tam, kad pacientams būtų suteikta profesionali pagalba.

Seinų ligoninė kartu su Lazdijų ligonine jau nuo 2007-ųjų vasario 1-osios kartu vykdo projektą „Lietuvos-Lenkijos pasienio saugumo infrastruktūros gerinimas vystant reanimacijos paslaugas“ remdamosios Kaimynystės Programa Lietuva-Lenkija-Rusijos Federacijos Kaliningrado Sritis pagal Europos Bendrijų iniciatyvą INTERREG III A. Vedantysis projekto partneris yra Lazdijų rajono savivaldybė, o finansinis partneris – Savarankiška viešoji sveikatos priežiūros įstaiga (SP ZOZ) Seinuose. Pagrindinis projekto tikslas yra užmegzti bendradarbiavimo abipus sienos ryšius gelbėjimo srityje, pakelti Lazdijų ir Seinų ligoninių įrangos kokybę bei optimaliai sutrumpinti ambulanso atvažiavimo pas pacientą, laiką.

Europos Sąjungos fondų skirtų lėšų dėka, Seinų apskrities ligoninėje veiks modernus intensyvios terapijos skyrius. Tai pirmoji sveikatos tarnybos įstaiga Lenkijoje, kuri pasinaudojo ES parama gerinant nukentėjusiųjų gelbėjimo sąlygas ir keliant medicinos infrastruktūros lygį.

Seinų ligoninės darbuotojai naują intensyvios terapijos skyrių įkūrė buvusiose ūkinėse patalpose. Dabar čia įrengtos dvi vietos su naujoviška aparatūra reanimacijos paslaugoms. Seinų ligoninės direktorius, Waldemar Kwaterski džiaugiasi, kad ES projekto dėka jo vadovaujama sveikatos priežiūros įstaiga praturtėjo dviem moderniais Mercedes markės greitosios medicininės pagalbos automobiliais. Visa tai kainavo apie 380 tūkst. eurų, 25 proc. šios sumos buvo skirta iš Seinų apskrities biudžeto.

Iškilmingas naujo skyriaus atidarymas, kuriame dalyvavo būtent Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Bronisław Komorowski bei Palenkės vaivada Maciej Żywno, įvyko š. m. sausio 2-ąją dieną.

Projekto „Lietuvos-Lenkijos pasienio saugumo infrastruktūros gerinimas vystant reanimacijos paslaugas“ partneris Lietuvos pusėje yra Lazdijų rajono savivaldybė atstovaujanti Lazdijų ligoninei. VšĮ Lazdijų ligoninė už gautas iš ES lėšas (apie 305 tūkst. eurų), gerindama reanimacijos paslaugas, jau baigia remontuoti reanimacijos-intensyvios terapijos bei priėmimo–skubios pagalbos skyrius, netrukus žada įsigyti modernios aparatūros pirmajai pagalbai teikti. Iškilmingas projekto pristatymas Lazdijų ligoninėje numatomas š. m. vasario pabaigoje.

Seinų ir Lazdijų ligoninių bendradarbiavimas šiuo projektu dar nesibaigia. Ligšioliniais pasiekimais patenkintos abi pusės, todėl Seinuose, intensyvios terapijos skyriaus atidarymo metu, buvo kalbėta apie tolesnę bendrą veiklą ir naujų sumanymų ieškojimą. Tikimasi nenutraukti ryšių, o dar labiau juos sustiprinti ir kartu naudotis ES lėšomis, skirtomis bendradarbiavimui abipus sienų. ■

Božena Bobinienė

Kai namai kvepia pyragu (5 nr.)

Burokų kaimas – vienas tų Punsko valsčiaus (Lenkija) kaimų, kurie artimiausiai prisišlieję prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Vieną ankstyvo rudens dieną ir nuvykome į tą kaimą pas p. Birutę Zimnickienę – garsiąją Punsko krašto šeimininkę. Sumanių šeimininkių šioje apylinkėje netrūksta, tačiau p. Birutė savo sugebėjimus moka dar ir išreklamuoti, o skaniais pyragais ne tik apylinkės smaližius patenkinti, bet ir miestiečius iš Lenkijos gilumos sugundyti. Mes p. Birutę gerai pažįstam, žinom jos kulinarinius talentus, bet išsiruošėm pas ją dar kartą, kad šnekterėti apie jos naujus pasiekimus, žygius Lenkijos televizijoje, tolimesnius sumanymus.

Birutė Zimnickienė mus šiltai pasitinka, vedasi į jaukią virtuvę, sodina už stalo ir vaišina – žinoma – savo pyragais. Gerdami kavą ir skanaudami pyragus, kalbamės apie š. m. rugsėjo 21-24 d. įvykusį VII-ąjį „Mūsų kulinarinis paveldas” konkursą. Mūsų pašnekovė šiame konkurse dalyvavo ne pirmą kartą. Mes gerai atsimename, kai 2000-aisiais metais ji laimėjo garbės prizą „Perlą“ už visoje Lenkijoje geriausį raguolį (šakotį, mūsuose dar „bankuchenu“ vadinamą).

Šiais metais minėto konkurso finalas įvyko Palenkės vaivadijos maršalkos įstaigoje. Renginio pagrindinis tikslas – atrasti ir pristatyti regioninius produktus bei padėti jų gamintojams tuos produktus apsaugoti atsižvelgiant į ES teisę. Be to, konkurso idėja yra paskatinti kaimo gyventojus ieškoti alternatyvių pelno šaltinių. Konkursą parengė Lenkijos regioninio ir vietinio produkto rūmai (Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego). Finansinę paramą skyrė Bendradarbiavimo fondas programa „Agro Smak 2” bei vaivadijos savivaldybės. Regiono finalą globojo Vaivadijos maršalka, kuris laureatams skyrė prizus. Šiemet konkurse dalyvavo virš 50 gamintojų, kurie pristatė per 70 įvairių gaminių iš visos Palenkės vaivadijos.

Poniai Birutei ir vėl pasisekė: konkurso „Ypatingų produktų kategorijoje” ji laimėjo III vietą už pyragą „kaminą”, o vėliau, jos pagamintas „skruzdėlynas” buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Perlu” ir pripažintas geriausiu Palenkės vaivadijos regioniniu produktu.

Pastaruoju metu pastebimas didžiulis susidomėjimas kulinariniu paveldu. Vasarą iš didmiesčių atvažiuojantys į kaimą poilsiautojai ieško sveikų, ekologiškų produktų, kurie primena dar vaikystėje pažintus skonius. O vietos gyventojai naudojasi proga papildomai pasipelnyti.

Laimėjimai konkursuose padėjo Birutei Zimnickienei išgarsinti savo sugebėjimus. Netrukus po „Mūsų kulinarinis paveldas” konkurso finalo, ją pakvietė Lenkijos viešosios televizijos I-osios programos kelių laidų autoriai. Apie lietuviškus pyragus mūsų krašto šeimininkė pasakojo tiesioginiame „Kawa czy herbata” laidos eteryje, bei laidoje ūkininkams „Tydzien”.

Ponia Birutė – labai energinga, žvali ir darbšti moteris. Kartu su vyru, išleidę į pasaulį tris dukras ir sūnų, savo ūkyje - kiek pajėgia - dirba patys, tačiau dažnai jėgų pritrūksta ir reikia samdytis darbininkus. Šeimininkė pripažįsta, kad retai kada eina į karvidę, greičiau – prie krosnelės su šakočiu ar keptuvės skruzdėlynui gaminti. Ypatingai vasarą, norint pasipelnyti, reikia smarkiai prie pyragų padirbėti. Tačiau ponia Birutė labai šį darbą mėgsta. Su atsidavimu studijuoja senas kulinarines knygas, ieško įdomių, susijusių su mūsų kraštu, receptūrų. Apie šakočio kepimo pradžią ir tolesnę jo raidą gali pripasakoti visą knygą, - turi net sumanymų aprašyti ar sufilmuoti visą kepimo procesą nuo senovės iki nūdienos. Deja, nelabai yra kam tuo užsiimti. „Norėčiau, kad mūsų močiučių paliktos receptūros, kepimo būdas, neišnyktų. Jau šiandien retai kuri moteris žino, kaip reikia kepti šakotį ant ugnies (žarijų), dauguma gamina jį pasinaudodama elektrinėmis krosnelėmis, o seniau juk įmanoma buvo tai padaryti tik ant žarijų. Kam koki svetimi žmonės turi aprašinėti mūsų kulinarinį paveldą, jeigu mes patys galėtume tai kuo puikiausiai atlikti” – tikina ponia Zimnickienė.  

Birutė Zimnickienė noriai dalijasi savo sugebėjimais su kitomis šeimininkėmis. Dažnai yra kviečiama į įvairius renginius, kad pristatytų šakočio kepimą ant žarijų, skruzdėlyno, kugelių, vėdarų, ar kitų lietuviškų patiekalų gaminimą.

„Kai kada manęs moterys klausia: iš kur aš taip viską žinau? Man atrodo, kad aš tai žinojau visada – mane mokė mano mama, o ją – jos mama – mano močiutė. Ir aš moku ne tik pyragus išsikepti, bet ir mėsą paruošti, ir siūti, ir kitus namų ruošos bei rankų darbus atlikti. Stengiuos visa tai perduoti ne tik savo dukroms, bet ir kitoms šeimininkėms” – sukdama volą su šakočiu savo specialioje virtuvėlėje, sako šeimininkė. Mes, matydami, jog ponia Birutė užsiėmus, krypstame prie mašinos. „Atleiskite, kad neišlydėsiu, bet matot – negaliu palikt pyrago: arba nukris, arba prisvils…” – šūktelėja pavymui. Taigi, ne be prasmės kalbama: „Be noragų, nėr pyragų”. ■

Eugenijus Petruškevičius

Seinai - pasaulio intelektualų susitikimų vieta (5 nr.)

Veikiantis Seinuose Centras „Pogranicze” - tai unikali institucija,   unikalus kultūrinis reiškinys ne tiktai Seinų krašte, ne tiktai Palenkės vaivadijoje, bet ir visoje Lenkijoje. Kaip tai dažnai būna,  ši institucija  labiau žinoma Varšuvoje, Paryžiuje ir Niujorke, negu  Seinuose.

Pradžioje jų buvo ketvertas: Božena Šreder, Malgožata Sporek,  Vojciech Šreder ir Kšyštof Čyževski. Kiekvienas jų kilęs iš kitos Lenkijos vietovės, netgi iš kito krašto, kiekvienas jų ankstyvoje jaunystėje įsigijo skirtingas specialybes: Kšyštofas – Poznanės Adomo Mickevičiaus Universiteto lenkų filologijos  fakulteto absolventas,  laiko save „praktikuojančiu idėjos veikėju”, Malgožata Sporek-Čyževska -  Kšyštofo žmona –  polonistė, teatrologė, Varšuvos Universiteto ir Varšuvos Teatro Akademijos absolventė,   Božena Šreder  -  pedagogė, mėgsta darbą su mokyklinio amžiaus vaikais, Boženos vyras - Vojciechas – taip pat pedagogas.
Susitiko jie, galima sakyti, atsitiktinai. Kšyštofas, tuomet gyvendamas dar Poznanės didmiestyje ir dirbdamas  kultūros centre „Dąbrovka”, įsteigė, pagal savo autorinį sumanymą, mėgėjišką teatrą „Arka” ir pastatė savo paties parašytą monodramą “Gluosnio kriaušių saujelė” (Garsc wierzbowych gruszek). Monodramoje buvo kalbama apie nerealų, mistinį poeto  Česlavo Milošo, romų (čigonų) poetės Papušos ir lenkų rašytojo Ficovskio pasaulį – paribio pasaulį.  

Tačiau ambicingiems žmonėms to neužteko. Norėjo jie – tuomet dar labai jauni kultūros veikėjai – surasti sau pasulyje ramią vietą, kur galėtų visi kartu dirbti. Neįdomūs jiems buvo didmiesčiai. Jie laikėsi nuostatos, kad provincija visai nereiškia „kultūrinės dykumos, kultūrinio vaakumo”.   „Kultūrinis vaakumas” gali egzistuoti ir didmiestyje.

Savo apmąstymais Kšyštofas pasidalino su  Malgožata Sporek bei  bičiuliais iš Čarna Dombrovka – Božena ir Vojciech Šrederiais.

Ir tokiu štai būdu, 1989 metais, visas ketvertukas pasileido – kaip patys sako - „didelėn kelionėn į rytus”, ieškoti tokios ramios vietos, kur galėtų pabandyti įgyvendinti savo idėją.

Kilo mintis vykti Lietuvos pasienio link. Pradžioje turbūt net patys tiksliai  nežinojo,  kur apsistos. Tačiau, atsitrenkę į valstybinę Lenkijos - Lietuvos  sieną, apsistojo Seinuose.

Tik atvykę čionai sužinojo, kad  praeityje Seinai – stambus administracijos centras, didžiulės vyskupijos sostinė, pagaliau svarbus lietuvių tautinio ir kultūrinio atgimimo ir  lietuviškos spaudos centras. Bet svarbiausia – Seinai – tai miestelis su gilia... ir painia istorija. Miestelis, kuriame  iki Antrojo pasaulinio karo gyveno lenkai, lietuviai, žydai, rusai sentikiai, vokiečiai, o dar anksčiau – totoriai.  Seinai- tai  „katilas“  – tarsi kokia  buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miniatiūra.

Atvažiavo į Seinus, įsteigė visuomeninę organizacją ir pavadino ją   Kultūrų, menų ir tautų centras – „Paribys” (Osrodek „Pogranicze Sztuk – Kultur – Narodow”). O kad Centras galėtų gyvuoti, kad galėtų kaupti lėšas, buvo isteigtas ir Fondas „Paribys”. Oficialiai Centras buvo įregistruotas 1991 m. sausio 7 d. Centro steigėju tapo protingiausias ir kultūringiausias  Suvalkų vaivada, Franciszek Wasik.
Tokia buvo pradžia.

Centras „Pogranicze”  buvo aprūpintas pagrindinėmis patalpomis:  jam buvo leista naudotis buvusiais žydų maldos namais – sinagoga ir  buvusia žydų talmudo mokykla „ješyva”. Abu pastatai  yra pačiame miesto centre.

1939 metais  žydų istorija tragiškai baigėsi: jie buvo hitlerininkų  išvaryti  į Lietuvą,  o vėliau beveik visi išžudyti. Karui pasibaigus tuščioje sinagogoje buvo įrengti sandėliai. Seniems sienų mūrams ypač pakenkė čia sandėliuojamos mineralinės trąšos. Pagaliau  žmonės suprato, kad sinagoga -  irgi miesto architektūros paveldas. Ji buvo suremontuota.

Ješyvos pastatas nukentėjo mažiau. Po Antrojo pasaulinio karo jame veikė  Augustavo avalynės fabriko filialas, kuris, ekonominiams santykiams pasikeitus, bankrutavo.

Taigi, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje abu šie pastatai tapo „Pogranicze” centro veiklos vieta: ješyvoje buvo įsteigta biblioteka ir nedidelė parodų salė, o sinagogoje, kuri nuo tų laikų vadinama „baltaja sinagoga”, pradėti organizuoti stambesni renginiai: seminarai, vieši koncertai ir stambesnės parodos.

Prasidėjo intensyvi veikla. Centro „Pogranicze” vadovybė nutarė pradėti nuo vaikų ir jaunimo. Buvo įsteigta vadinamoji „Paribio mokykla” (Szkola pogranicza). Tai - ne atskira mokykla, bet mokomoji programa, vykdoma viešose Seinų mokyklose.  Programos veikloje dalyvauja aktyviausias  jaunimas. Rengiamos paskaitos apie šio krašto daugiakultūriškumą,  mokomasi lenkiškų, lietuviškų ir rusiškų dainų bei liaudies šokių.  „Mokyklos” dalyviai susipažįsta su kitomis tautinėmis mažumomis:  lankėsi pas Lenkijos romus (čigonus) Karpatų papėdėje,  Vakarų Ukrainoje -  Černiovcų srityje, Užkarpatės Rusioje  ir Bukovinoje (Ukraina),  Gardine, daugiatautiniame Septynpilio krašte  Rumunijoje, Moldovoje ir kitur.

Senieji Seinai. Ar žinome, kaip jie atrodė prieš aštuoniasdešimt metų, kaip atrodė garsieji Seinų turgai,  kaip atrodė bažnytinės šventės?

„Atminties grąžinimas” pradėtas nuo senų nuotraukų ir atvirukų. Centras „Pogranicze” kreipėsi į Seinų gyventojus, prašydamas paskolinti senas nuotraukas ir atvirukus. Šiek tiek ikonografinės medžiagos buvo surasta Suvalkų archyve. Ir štai vieną vakarą  ješyvos pastate, nedidelėje  ir tamsokoje parodų salėje, buvo atidaryta nepaprastai įdomi paroda „Mano senieji, gerieji Seinai” (Moje stare, dobre Sejny). Tai bene pirmas renginys, kuris  sudomino vyresnio amžiaus  Seinų gyventojus.

- O jeigu taip senus Seinus aprašius? Ir jeigu tai padarytų ne istorikai-profesionalai, bet pagyvenę  Seinų gyventojai? - pagalvojo ponia Božena Šrederienė (Božena Szreder). Kaip sumanė, taip ir padarė. Paprašė moksleivius, kad tie aplankytų pagyvenusius Seinų žmones, pasiklausinėtų, kokiais  jie tuos Seinus prisimena, o vėliau kiekvieną pasakojimą užrašytų miniatūrinėje knygelėje. Taip buvo sukurta keliasdešimt tokių miniatūrinių, ranka rašytų knygelių. Vėliau jos visos buvo apdorotos, surinktos į vieną stambesnį leidinį ir „gimė” visai rimta knyga „Kroniki sejnenskie” (Seinų kronikos). Jaunimas ne tiktai senuosius Seinus aprašė, bet, pagal išlikusias nuotraukas ir pagal žmonių pasakojimus, iš molio nulipdė miesto maketą.  Vyresni žmonės ateina, pasižiūri tą maketą, palinguoja galvomis ir sako:  tikrai taip buvo.

Tai buvo pirmoji vaikų parašyta knygelė apie Seinus. 2007metais, vasario pabaigoje, išėjo ir antroji, daug rimtesnė. Ją irgi parašė Seinų vaikai, o p. Božena Šrederienė vien padėjo, paredagavo, parūpino istorikų -profesionalų įžangą. Išėjo jau visai rimtas leidinys, iš kurio galima labai daug apie Seinus sužinoti.

Seinų praeitis neatsiejama nuo žydų tautybės gyventojų. Šiandien Seinuose žydų nebėra, o  žmonių atmintyje pamažu blėsta ir prisiminimas apie juos.

- Žydų jau nebeatgaivinsi, bet  jeigu taip pabandžius atgaivinti senąją žydų muziką? - pagalvojo jaunieji „Pogranicze” centro vekėjai.

Rytų Europoje gyvenančių žydų liaudies muzika dažniausiai vadinama „klezmero” muzika. Ji skambėjo prieškarinėje Lenkijoje, Lietuvoje, carinėje Rusijoje, Ukrainoje. Skambėjo ir prieškariniuose Seinuose. Deja,  per Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytą genocidą, išnyko Rytų ir Vidurio Europos žydai, o kartu su jais išnyko ir „klezmerio” muzika. Tačiau šis muzikos žanras iki šiandien išliko Jungtinėse Valstijose. Ten,   žydų tarpe, jis ir toliau populiarus, o žymiausias  šį žanrą puoelėjantis muzikas - tai  Deividas Krakaueris (David Krakauer).  Ir kai Seinų jaunimo teatras pabandė pastatyti žydų autoriaus  pjesę „Dybuk”, atėjo mintis pagroti keletą kūrinių iš „klezmerio” žanro muzikos repertuaro. Pasisekė.  Greit Seinų „klezmerio kapela” tapo savarankišku meno kolektyvu. Nežiūrint to, kad tarp muzikantų nėra nė vieno žydo, kapela greit išpopuliarėjo ne tiktai Lenkijoje, bet ir visoje Europoje, o svarbiausia – susilaukė pripažinimo pačioje žydų bendruomenėje. Štai tiktai keli ansamblio gastrolių maršrutai: Krokuva – žydų kultūros festivalis, Varšuva – žydų teatras, Ukraina – Drohobič miestas, Vilnius, Sarajevas – Bosnija ir Hercogovina, Budapeštas – Didžioji sinagoga.

Greit buvo užmegzti ryšiai su pagarsėjusiu Deividu Krakaueriu  ir  1998 m. Seinuose, Baltojoje Sinagogoje,  įvyko „klezmerio” muzikos koncertai.  Greit šie koncertai tapo tradicija, o nuo 2001 metų  rengiamas projektas „Muzikantų sielis – Seinai – Niujorkas”. Kapelai talkina solistė Malgorzata Sporek-Czyžewska. Jinai atlieka dainas „jidiš” kalba (jidiš - tai žydų vartojamas vokiečių kalbos dialektas).

Neretai, centro „Pogranicze” pakviesti, į Seinus atvyksta koncertuoti   artistai iš Izraelio. Tiktai trijuose miestuose Lenkijoje: Krokuvoje, Lodzėje ir... Seinuose galima taip dažnai išgirsti žydų muziką ir žydų liaudies dainas.

Seinai tapo Europos ir viso pasaulio intelektualų susitikimų vieta.  Diskutuojama čia apie tautines ir religines mažumas, apie jų problemas, apie romus (čigonus), apie musulmonus Bosnijoje, apie albanus Kosove ir Makedonijoje, apie pilietines teises, apie demokratijos brandinimą. Centras „Pogranicze”  surengė kelis filmų festivalius ir pavadino juos lotyniškai „Camera pro minoritate” (kamera apie mažumas).

Kas antri metai centras „Pogranicze”  vienam Vidurio Europos  kultūros  veikėjui  arba rašytojui įteikia garbės titulą „Paribio žmogus” (Czlowiek pogranicza).  Šio titulo iki šiolei  nusipelnė: Jerzy Ficowski -  poetas, romų (čigonų) kultūros populiarintojas, autorius knygų apie šią tautą,  Tomas Venclova – lietuvių poetas, Nobelio premijos laureato, poeto Česlavo Milošo bičiulis, Arvo Paert -  estų muzikas, kompozitorius.

Centras „Pogranicze” - tai taip pat   knygų leidyba ir bibliotekininkystė. Nesiimu skaičiuoti, kiek knygų buvo išleista leidybiniame  seriale  „Meridian”. Išleista jų labai daug, bet viena jų - „Sąsiedzi” (Kaimynai)  sukėlė tikrą „žemės drebėjimą” visoje Lenkijoje. Tomasz Gross aprašė joje kraupią istoriją: parašė apie tai,  kaip 1941 m. liepos 10 d. Jedwabne miestelyje, netoli Lomžos miesto, kaimynai lenkai išžudė savo kaimynus žydus.

Centras „Pogranicze” jokiu būdu neaplenkia ir Seinų krašto istorijos, ir dabartinių problemų. Štai išėjo jau trys tomai „Seinų almanacho” (Almanach Sejnenski). Tai stambios knygos -  kiekvienoje jų rasime po kelias dešimtis straipsnių. Kiekvieno straipsnio pradžioje rasime trumpą santrauką lietuvių kalba. Straipsnių autoriai – ir lenkai, ir lietuviai. Gvildenami tame almanache nepaprastai painios šio krašto praeities klausimai. Nežinau kito miesto Lenkijoje, kuriame būtų leidžiama tokio pobūdžio literatūra.

Ir pagaliau „Dom Pogranicza” (Paribio namai). Taip pat Seinų miesto centre, taip pat labai arti buvusios sinagogos. Namas pastatytas XIX amžiuje kaip žydų gimnazija. Ilgus dešimtmečiuis čia veikė  Seinų paštas.  Kelis metus tęsėsi remontas,  bet 2002 metų sausio 23 dieną iškilmiai buvo atidarytas “Tautų, tautybių ir kultūrų dokumentacijos ir edukacijos centras – Paribio Namai”. Patys Centro darbuotojai, jų tarpe ir  Seinų lietuvė Danutė Vilkelienė, neslepia, kad niekur kitur Europoje nėra tiek daug sukauptos medžiagos apie tautines ir religines mažumas, kaip čia: apie 20 tūkstančių knygų, 371 laikraščių ir žurnalų pavadinimų, beveik trys tūkstančiai filmų, keli tūkstančiai garso įrašų. O kiek senų nuotraukų, atvirukų, žemėlapių! Nenuostabu, kad atvyksta čia pasiskaityti ir studentai, ir žilaplaukiai universitetų  profesoriai, ir žurnalistai. O pasiskaityti čia galima  įvairomis kalbomis: lenkų, anglų, lietuvių, vokiečių,  taip pat ... hebrajų, jidiš, slovėnų, ukrainiečių, bulgarų, makedoniečių. Vienoje salėje sukaupti, vadinami „judaikai”, t.y. literatūra apie žydų tautą.

Šiandien sunku būtų išsivaizduoti Seinus be Centro „Pogranicze“ veiklos. Šios organizacijos mažytiems Seinams pavydi ne tiktai Suvalkai ir Balstogė, bet Vroclavas, Gdanskas ir Poznanė. Pasirodo, Kšištofas Čiževskis buvo teisus sakydamas: maža vietovė ne būtinai turi likti „kultūrine dykuma“ - šitai akivaizdžiai įrodyta Seinuose. ■

Božena Bobinienė

"Molinė knyga" (5 nr.)

Seinų Baltojoje Sinagogoje veikia paroda „Gliniana Księga” (Molinė knyga) 

Paroda „Molinė knyga” – tai vieno iš daugelio edukacinių projektų, pasekmė. Parodos rengėjas – Seinų Fondo „Pogranicze” „Kroniki sejnenskie” (Seinų kronikos) dirbtuvės nariai. Parodos eksponatai „pasakoja” apie Seinų miesto įvairių tautų praeitį, apie svarbiausius istorinius įvykius ir asmenybes, įdomias vietas ir gatves. Stebint 25. asmenų (Seinų jaunimo - lenkų ir lietuvių) grupės darbus, galima giliau pažinti šio krašto istoriją. Medžiaga ir žinios apie Seinų žemę buvo renkamos ištisus tris metus. 

Daugiau: http://www.pogranicze.sejny.pl/?s=warsztaty&a=Gliniana_Ksiega

Kontaktas: Ośrodek „Pogranicze“ Sztuk, Kultur, Narodów (Meno, Kultūrų, Tautų „Paribio“ centras), ul. Piłsudskiego 37, 16-500 Sejny, skr. poczt. 15, POLSKA, tel./fax +48 87 516 27 65

Direktorius - Krzysztof Czyżewski (kris@pogranicze.sejny.pl)
Ośrodek Pogranicze: osrodek@pogranicze.sejny.pl, www.pogranicze.sejny.pl ■

Eugenijus Petruškevičius

Kelionė per Lenkijos "taigą" (5 nr.) 

Božena Bobinienė

Grybingirį būtina saugoti  (6 nr.)

2007 m. gruodžio mėnesį Lietuva ir Lenkija įžengė į Šengeno erdvę. Atsivėrė sienos laisvam asmenų judėjimui, - nuo šiol sieną galima peržengti bent kurioje vietoje. Tačiau tai dar nereiškia, kad leidžiama vaikščioti, kur mums patinka. Pasirodo, Lietuvos-Lenkijos pasienyje yra tokių vietų, kur įeiti draudžiama. Toks pavyzdys yra Vištyčio regioninio parko rezervatas Grybingiris. Vištyčio seniūnijos gyventojai per 50 metų į šią miškų dalį kojos nekelia, o lenkų piliečiai, nežinodami, kad tai saugoma vieta, šiuo metu ne tik drumsčia gyvūnų ir paukščių ramybę, niokoja augalus, bet ir išneša medieną kurui. Dėl to, š.m. kovo 5 dieną, Vištyčio seniūnijoje įvyko Lietuvos ir Lenkijos savivaldybių atstovų, Vištyčio regioninio parko bei Lenkijos ir Lietuvos žurnalistų susitikimas, kurio tikslas: informuoti visuomenę apie taisykles, kurios galioja Vištyčio regioninio parko rezervatuose, parengti atitinkamą teritorijos apženklinimą lenkų-lietuvių kalbomis, paruošti turistams atitinkamas sustojimo, poilsio aikšteles.

Regioninio parko administracijos direktorius Nerijus Paškauskas kreipėsi į Lenkijos atstovus, kad perspėtų pasienio gyventojus Lenkijos pusėje (ypatingai vietos – Rutka Tartak valsčiaus, kuris prisišliejęs prie pat rezervato) ir atkreiptų dėmesį į šios saugomos vietos ypatingą lygmenį. Grybingirio rezervatas yra įrašytas į Natūra 2000 - Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendrą tinklą. Čia yra didelių gamtinių vertybių: beveik 12 ha grynų skroblynų 80 metų giraitė, daug saugomų ir saugotinų augalų rūšių, didelė gyvūnijos pasaulio įvairovė. Informavimo tikslui bus pastatyti atitinkami ženklai ir stendai lenkų ir lietuvių kalba, skelbiantys apie taisykles, kurių reiks griežtai paisyti rezervato teritorijoje. Pažeidus įstatymus galiojančius griežtos saugos rezervate, asmeniui gresia piniginės baudos.

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras administracijos direktorius Sigitas Kasparaitis ir Suvalkų „Euroregionas Nemunas“ draugijos valdybos pirmininkas Cezary Cieslukowski sakė esą pasirengę bendriems projektams vystyti turizmą abipus sienos. ES projektų (taip vadinamų „minkštųjų“) dėka, dalyvaujant abiejų šalių partneriams, galima būtų parengti vietos turistinę infrastruktūrą: poilsio aikšteles, suolelius bei reklamuoti regiono ypatybes: išleisti lankstinukus, žemėlapius, ir pan.

Susitikimo rengėjai dalyvius supažindino su Vištyčio kaimo turizmo objektais, kempingu „Pušelė“. Lenkijos ir Lietuvos atstovai apžiūrėjo Lietuvos-Rusijos Federacijos Kaliningrado Srities-Lenkijos pasienio zoną (seniūnijos teritorijoje yra trijų valstybių sienų susikirtimo taškas) bei Grybingirio rezervatą.

Visi buvo sužavėti Vištyčio ežeru (kurio didžioji dalis – Kaliningrado srities pusėje) bei žmogaus ranka neliestu Grybingirio rezervatu ir nusprendė, kad iš tikrųjų, ne tik verta visa tai saugoti, bet dar ir protingai pristatyti turistams – taip, kad nedrumsti gyvūnų bei paukščių ramybės ir neniokoti gamtos. ■

Božena Bobinienė

Nauji energijos šaltiniai (6 nr.)

Eugenijus Petruškevičius

Romintos girios akvedukai (6 nr.)

Božena Bobinienė

Lankykite Punsko kraštą, 1 ir 2 d. (6 nr.)

Punsko kraštas – Sūduvos dalis – tai lietuviškų dainų, šokių, įdomių tradicijų, gardžių patiekalų kraštas. Čia taip pat puiki, švari gamta: kalneliai ir slėniai, miškai, pievos ir vasarojum banguojantys laukai, gražūs ežerai. Šio krašto istorija ir jo gyventojų sumanumas paliko čia daug pėdsakų: įdomių pastatų, muziejų, pakelės kryžių bei paminklinių akmenų, puikių sodybų.

Prosenių palikimas – materialinės kultūros pavyzdžiai, dainos, pasakojimai, vietovardžiai liudija apie tai, kad čia nuo amžių gyveno lietuviai. Susipratę, saugantys savo kalbą ir papročius, vietiniai lietuviai palieka ir apčiuopiamus pėdsakus, – praeiviui, kad žinotų, kas čia gyveno ir dabar dar gyvena ir vaikams, bei anūkams, kad žinotų, kokios jų šaknys.

Eglinės piliakalnį, nors jis ir neįeina į Punsko valsčiaus sudėtį, - o Šipliškių, - turistiniai vadovai dažnai priskiria „Punsko pusei“. Atvykę iš Lietuvos, peržengę Lietuvos-Lenkijos sieną Budziske ir norėdami apžiūrėti Eglinės piliakalnį, turėtute pavažiuoti Suvalkų link iki kryžkelės su žvyrkeliu. Juo keliaujant, vėliau reikia sukti į kairę, į lauko kelelį. Nuvažiavus kelis šimtus metrų, prieš valstybės sienos perėjos ženklą reikia sukti į dešinę, toliau truputį paėjėti ir už sodybos jau matysis garsiausias apylinkėje Eglinės piliakalnis. Piliakalnį kasinėjo Varšuvos archeologijos muziejaus mokslininkai. Jie rado čia keramikos, kaulo, rago dirbinių, įrankių, ginklų, XI-XII a. papuošalų, kuriuos galima pamatyti Suvalkų muziejuje. Archeologai nustatė, kad senovėje čia jotvingių gyventa. Punsko krašto veikėjų idėja ir svajonė yra piliakalnio papėdėje esančioje sodyboje įkurti parodą apie jotvingius. Apie šio krašto senovės gyventojus galima pasiskaityti Sigito Birgelio albume „Jotvos pakrašty-Na obrzeżach Jaćwieży-In jotvingiai land“.

Turbūt daugiausiai lankytinų vietų galima aptikti Punske. Į Punską, peržengę Lenkijos-Lietuvos sieną, galite patekti dviem būdais. Jei sieną kertate Kalvarijos-Budzisko perėjoje, reikia tiesiai pavažiuoti kelis kilometrus iki Šipliškių, o privažiavus kryžkeles, sukti į kairę ir pagal kelrodžius važiuoti į Punską. Kitas būdas – kirsti Lazdijų-Aradninkų perėją ir privažiavus Seinus, kreiptis į Punsko pusę.

Punske be problemų galima gauti nakvynės ir pavalgyti. Čia veikia (Mickevičiaus g-vėje) restoranas „Sodas“, baras-užeiga „Karčiama“, daug maisto parduotuvių.

Mickevičiaus g-vėje 23 yra Punsko valsčiaus savivaldybės pasatatas, kuriame organizuojamas Turizmo informacijos centras, kur gausite išsamesnių žinių apie nakvynę, lankytinas vietas, renginius ir t.t. Tame pačiame pastate įsikūrusi Lenkijos lietuvių „Aušros“ žurnalo redakcija bei Punsko „Aušros“ leidykla ir knygynėlis, kur galima nusipirkti Lenkijos lietuvių išleistų leidinių bei turistinį vadovą apie Punsko kraštą – B. Bobinienės „Punsko kraštas-Puńsk i okolice“. Prieš pastatą stovi didžiulis akmuo – paminklas, skirtas Punsko 400-osioms metinėms paminėti. Čia pat esančioje mašinų stovėjimo aikštelėje bei aikštėje prie Punsko bažnyčios yra tikslūs Punsko miestelio žemėlapiai.

Orientuodamiesi pagal Punsko valsčiaus savivaldybės pastatą, sukdami Mickevičiaus gatve dešinėn, už kelių kilometrų pateksite į kryžkelę Kreivėnų kaime, kur stovi paminklas, skirtas šio krašto knygnešiui Povilui Matulevičiui, veikusiam 1864-1904 m. - lietuviškos spaudos draudimo metais.

O pasukę į kairę, Mickevičiaus gatvėje aptiksite daug senų, dar prieškarinių žydų pastatų. Dešinėje, Mickevičiaus ir Gegužės 1-osios g-vių sankirtoje, stovi buvę rabino namai, kur veikė PunskoLietuvių kultūros namai. Priešais šį pastatą yra buvusi žydų sinagoga. Deja, dabar viena jos dalis apgyvendinta, o kita - atstoja sandėlius.

Mickevičiaus g-vę vainikuouja neogotikos stiliaus Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Tai jau trečioji šioje vietoje atstatyta šventovė. Anksčiau 1597 m. statyta medinė bažnyčia sudegė 1772 m., kita, taip pat medinė – 1868 m. Dabartinė šventovė buvo baigta statyti 1881 m. Bažnyčia pastatyta iš plytų ir akmens, netinkuota, trijų navų, du jos aukšti bokštai (po 35 m aukščio) didingai iškilę virš Punsko miestelio. Kairiajame bokšte įrengtų trijų varpų skardus gaudesys girdėti visoje apylinkėje. Bažnyčios vidaus sienos ir lubos papuoštos lietuviškais ornamentais. Šventovėje yra penki altoriai: puikus ąžuolinis pagrindinis altorius, kurio centre yra Kristus ant kryžiaus, Marijos, šv. Jono ir klūpančios Magdalenos skulptūros; dešinėje navoje – Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas, kairėje – šv. Jurgio, kovojančio su slibinu, paveikslas; dešinėje koplyčioje yra altorius su Dievo Motinos, Pasaulio Karalienės, skulptūra, o kairėje - altorius su šv. Petro ir Povilo paveikslu. Be to, bažnyčioje esą daug kitų šventųjų skulptūrų, paveikslų, vitražų, įdomių lietuviškų vėliavų, skambūs vargonai. Daug informacijos apie Punsko bažnyčią, klebonavusius kunigus, joje vykstančias apeigas ir Punsko parapiją bei parapijiečius yra pateikta naujajame Sigito Birgelio albume „Punsko parapija – Parafia Puńsk“, išleistame minint Punsko parapijos 410-ąjį jubiliejų.

Čia pat, už bažnyčios yra Senosios klebonijos pastatas, kur veikia šio krašto tautodailės galerija-muziejus. Tai šimtametis medinis pastatas, kuriame paroda veikia nuo 1995 m. Čia galima apžiūrėti įdomius eksponatus: senovinius namų apyvokos daiktus, baldus, audinius, juostas, molinius ir keraminius indus, drožinius, kalvystės pavyzdžius, margučių kolekciją, Žolinės vainikus, sodus ir kt. Senosios klebonijos vedėja – Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė - Aldona Vaicekauskienė. Kai kuriuos tautodailės darbus galima nusipirkti.

Bažnyčios aplinka papuošta kryžiais ir rūpintojėliais (pvz. paminklą Lietuvos partizanams, kovojusiems su sovietais už Lietuvos laisvę).

Punske galima dar aplankyti etnografinį muziejų, kurį 1979 metais įkūrė mokytojas, įžymus Punsko krašto veikėjas, Juozas Vaina. Muziejaus kūrėjas medžiagą kaupė daug anksčiau –pradedant 1968-aisiais metais. Jis rinko ne tik šio krašto žmonių materialinės kultūros palikimą, bet ir dainas, tautosaką. Medžiaga yra įamžinta keliuose Juozo Vainos leidiniuose: „Punsko-Seinų krašto materialinė kultūra“, bei dvejose „Nuo Punsko iki Seinų“ knygose (sudarytoja D. Krištopaitė). Šiuo metu muziejaus rinkinyje yra per du tūkstančius XX a. pradžios šio krašto materialinės kultūros eksponatų, senovės kaimo moterų darbus ir gyvenimą vaizduojanti paroda. Muziejuje galima apžiūrėti ir įdomią monetų kolekcija, raštijos paminklus bei lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno memorialinę salę.

Šiuo metu muziejus veikia naujuosiuose Punsko lietuvių kultūros namuose (Kovo 11-osios g-vėje 17). Tad važiuodami į tą pusę, pvz. iš Mickevičiaus g-vės įsukę į Gegužės 1-osios (jei važiuosite atgal iš bažnyčios, - pirmosiose kryžkelėse reikia pasukti į dešinę, o įveikus kalnelį, į kairę) dešinėje pusėje pastebėsite Punios ežerą, o kairėje – Senųjų Punsko katalikų kapinių teritoriją (apie tai, kad prieš karą čia buvo kapinės, mini paminklinis akmuo), kur dar galima rasti paminklų ir koplyčią.

Tolėliau puikuojasi Punsko lietuvių kultūros namų pastatas. Čia buriasi Punsko krašto saviveiklininkai: vaikai, jaunimas, suaugę žmonės. Kasmet vyksta daug įdomių renginių: scenoje pasirodo ne tik vietiniai ansambliai – kapelos, šokių grupės, folkloro ansambliai, bet atvyksta daug svečių iš Lietuvos, Kanados, Lenkijos... Vyksta periodiniai Punsko visuomenės renginiai: Vaikų šokių šventė „Aguonėlė“, Chorų šventė, Vaikų ir jaunimo dainų festivalis „Dainorėlis“, „Motinos dienos“ koncertai, Lietuvių jaunimo estradinių ansamblių festivalis, Lenkijos Tautinių ir etninių mažumų susitikimai, Dainuojančių šeimų konkursas, „Vėlinių koncertas“. Be to, Punsko LKN patalpose vyksta įvairios parodos, konkursai. LKN dažnai koordinuoja šventes ir renginius, vykstančus Punsko krašte.

Važiuodami iš Punsko Mokyklos gatve Seinų link, kairėje pusėje pastebėsime nedidelį XIX-XX a. skanseną (buities muziejų). Nedidelė kaimo sodyba įsikūrusi kairėje kelio pusėje. Sodyboje esą: gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, svirnas ir šulinys su iškelta svirtimi. Visuose pastatuose yra minėtų amžių eksponatų - senovinių namų apyvokos ir žemės ūkio rakandų. Čia vyksta Klojimo teatrų festivalis ir folkloro ansamblių koncertai. Skanseno sudedamoji dalis yra ir Interreg IIIA fondų lėšomis naujai pastatyti objektai. Šiais metais Punsko valsčiaus savivaldybė baigė statyti 200 m² „Karčiamą“ ir 100 m² muziejų – XIX a. medinę „trobą“. Objektuose bus kaupiami Punsko krašto gyventojų materialinės kultūros pavyzdžiai (staklės – „stovai“, žemės ūkio padargai, liaudies drabužiai), knygos, leidiniai, bei kulinarinis paveldas.

Važiuodami toliau tuo pačiu keliu, pastebėsite Varšuvos-Kauno geležinkelio dalį Trakiškėse. Kairėje pusėje tolumoje pamatysite seną (1896 m.), dar caro statytą stoties pastatą. Už jo puikuojasi nauja Trakiškių stotis. Tik pravažiavus geležinkelio bėgius, norint išsimaudyti ir papramogauti, galima pasukti į dešinę, ir važiuoti tiesiai. Miško kelio gale privažiuosite Poilsio ir pramogų centrą “Šilainė”. Centras yra prie pat miško, prie Seivų ežero. Čia galima pailsėti, išsimaudyti, gauti nakvynę ir maisto. “Šilainėje” vyksta daug kultūrinių renginių: Joninės, Oninės, Turistinio sezono atidarymas ir užbaigimas, bei vienas svarbesnių – Duonos, medaus ir pieno šventė (susijęs su rupgjūčio 15 d. vykstančiomis Žolinės atlaidais Punske). Iš Punsko arkliais kinkytais vežimais, brikeliais suvažiavę į šventę žmonės stebi rugių kūlimą, malimą girnomis, duonos kepimą, sūrio slėgimą, sviesto mušimą, skruzdėlyno kepimą. Tradicinius patiekalus skanaujančius svečius linksmina kapela. Galima atsigaivinti netoliese viliojančiame Seivų ežero vandenyje, pasivažinėti brikeliais, pajodinėti arkliais.

Pabuvoję Šilainėje, važiuodami tuo pačiu keliu atgal, miškeliui baigiantis, galite pasukti į kitą keliuką - dešinėn. Juo privažiuosite Petro Lukoševičiaus sumanymu statomą jotvingių ir prūsų gyvenvietę. Daug darbų jau padaryta, tačiau savininko užmojai ne prasti – žada statyti jotvingių-prūsų pilis, įrengti menes, kur poilsiaus turistai, auginti arklius ir kt.

Grįžtant atgal į Punsko-Seinų plentą, galima pasirinkti du variantus: važiuoti visąlaik tiesiai (ir privažiavus Seivuose kryžkeles, reikia važiuoti toliau tiesiai) iki Smalėnų bažnytkaimio ir aplankyti ten esančią šv. Izidoriaus Artojo bažnyčią su vienuolynu, arba tą plentą pervažiuoti ir važiuojant lygiagrečiai su geležinkelio bėgiais, kryžkelėse pasukti į dešinę, Kampuočių ir Pristavonių kaimo link. Kampuočių kaime ant Kampuočio ežero kranto, kryžkelėje, dešinėje pusėje, stovi didžiulis akmuo, skirtas Kovo 11-ajai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui paminėti. Aplink jį šlama Laisvės ąžuolynas, kuriame kelis šimtus medelių pasodino Punsko krašto žmonės.

Pasirinkdami pirmąjį variantą, privažiavus Smalėnų kaimo kapinaites, reikia dar truputį tiesiai pavažiuoti ir privažiavus plentą, pasukti dešinėn. Kairėje pusėje pastebėsite baltuojančią bažnytėlę. Tai Šv. Izidoriaus bažnyčia pastatyta kartu su vienuolynu 1839 m., dvarininko Habermano pastangomis. Nuo 1897 m. ji yra parapijos bažnyčia. Ji pastatyta iš akmens, tinkuota, vienos navos, su vienu (14 m) bokštu. Viduje yra 3 altoriai. Pagrindiniame esanti Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra. Kairiajame šoniniame altoriuje yra Angeliškosios Dievo Motinos paveikslas, uždengiamas Čenstakavos Dievo Motinos paveikslu. Antrajame (dešiniajame) altoriuje esą Šv. Izidoriaus ir Šv. Antano paveikslai. Vienuolynas pastatytas 1839 m. iš plytų. Jis vieno aukšto ir dengtas raudonomis čerpėmis. 1975 m. vienuoliai obliatai pristatą dar vieną aukštą ir apdengė skarda. Bažnyčios kieme yra koplyčia, pastatyta 1846 m., kurios rūsyje palaidota Habermanų šeima.

Besilankantiems Punsko krašte, iš tikrųjų vertėtų pavažinėti po valsčiaus kaimus. Jie prismaigstyti pakelės kryžių, dekoratyvių autobuso stotelių, paminklinių akmenų. Punsko kaimo sodybų išvaizda, ypač įstojus į ES, labai pakito teigiamon pusėn. Dažnai dėka ES lėšų, ūkininkai stato naujus, modernius žemės ūkio pastatus: karvides, kiaulides; perka naujovišką įrangą, didina gyvulių gerbuvį, skiria labai didelį dėmesį aplinkos tvarkai, remontuoja gyvenamuosius pastatus. Punsko valsčiaus savivaldybė taip pat turi galimybę pasinaudoti ES fondų lėšomis. Rašomų projektų dėka valsčiuje nutiesta dešimtys kilometrų naujų asfaltuotų kelių. Visa tai labai pakeitė kaimo išvaizdą, tad verta pamatyti, ką žmonės pasiekė Lenkijai įstojus į ES gretas. ■

mgr. inž Valdas Bobinas, Vyresnysis specialistas, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Seinuose (Žemės ūkio konsultavimo tarnybų centras Šepietave)

Cross-compliance diegiama Lenkijos žemės ūkyje (7 nr.)

Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) 2007-2013 metams numato svarbias žemės ūkio sektoriaus reformas. Ypatingas tų reformų elementas – atskirti tiesiogines išmokas nuo žemės ūkio gamybos. Siekiama ligšiolinę paramą paskirioms gamybos rūšims pakeisti vienalyte mokėjimų sistema, kuri nepriklausys nuo produkcijos. Tiesioginės išmokos už plotus ir gaminamą produkciją bus pakeistos į vieną „bendrąją išmoką ūkiui“. Tų išmokų suma priklausys nuo minimalių normų paisymo žemės ūkyje, - nuo kompleksinių paramos susiejimo reikalavimų (ang. cross-compliance). Kompleksiniai reikalavimai liečiantys ūkininkavimą - nėra nauji nuostatai specialiai pritaikyti BŽŪP. Tai nuostatai, kurie šiuo metu galioja visiems žemdirbių ūkiams. Naujovė yra tai, kad šiuo metu tiesioginės išmokos priklausys nuo tų reikalavimų paisymo. Dokumentą 2003 m. birželio 26 d. Liuksemburge pasirašė ES šalių žemės ūkio ministrai. Jame yra pateikti būdingi pokyčiai, kuriuos apmokymų metu ūkininkams pristato žemės ūkio konsultavimo tarnybų patarėjai.

Palenkės vaivadijoje apmokymus ūkininkams apie kompleksinius paramos susiejimo reikalavimus pradėjo Palenkės Žemės ūkio konsultavimo centras Šepietave. Apmokymų laikas: nuo 2007 m. rudens iki 2008 m. žiemos. Ligšiol Palenkės vaivadijoje suorganizuota 288 apmokymai. Susitikime vidutiniškai dalyvauja 26 asmenys. Apmokymai finansuojami ES fondų lėšomis. Juos gali vesti apskričių žemės ūkio konsultavimo tarnybų specialistai, baigę cross-compliance kursus. Nors apmokymai trunka 4 dienas (3 dienas dėstoma teorija, o 1 dieną – praktiniai užsiėmimai tam tikrame ūkyje, kartu 16 val.), norinčių netrūksta. Ūkininkams rūpi anksčiau sužinoti apie pokyčius, kurių turės netrukus paisyti savo ūkiuose. Iki 2011 m. sausio 1 d. vyks kompleksinių reikalavimų diegimas, tai bus taip vadinamas pereinamasis laikotarpis. Po to ūkininkai turės paisyti minimalių reikalavimų, kurie yra apibrėžti kompleksinių paramos susiejimo principais. Jeigu žemdirbiai neprisitaikys naujoms sąlygoms, jiems gresia tamtikros sankcijos, pvz., išmokų sumažinimas. Jeigu ūkininkas ir toliau (sekančiais metais) nepaisys naujų reikalavimų, gali visiškai prarasti šią ES paramą. Svarbus šios sistemos elementas yra tai, kad žemės ūkio gamintojas turi žinoti ir naudotis žemės ūkio patarėjų, kurie yra apmokyti cross-compliance srityje, paslaugomis. Konsultavimo tarnybų specialistams už konsultavimo paslaugas šiuo klausimu ES numato 1500 eurų atlyginimą per 3 metų laikotarpį.

Ūkio patikrinimui kompleksinių reikalavimų atžvilgiu yra parengta 10 tikrinamųjų lapų, kuriuose pateikta 120 klausimų. Į šiuos dokumentus visi ūkininkai reaguoja panašiai: visi tvirtina, kad nauja sistema yra labai sudėtinga.

Apmokymai susideda iš dviejų dalių: teorinės ir praktinės. Teorinio apmokymo metu aptariami kompleksinio paramos susiejimo principai, pvz., tiesioginių išmokų atskyrimas nuo tiesioginės produkcijos struktūros ir dydžio, pieno supirkimo intervencinės kainos redukavimas už didesnes tiesiogines išmokas, tiesioginių išmokų sumos mažinimas stambiausiems ūkininkams ir tų sutaupytų lėšų skyrimas veiklos, susijusios su kaimo plėtra, skatinimui (moduliacija), paramos kaimo teritorijų plėtros veiklai kėlimas (didinimas). Ypatingą dėmesį skiriama gamtos apsaugai ir apsisaugojimui nuo žemės ūkio veiklos teršalų. Kalbama apie tokius žemės ūkio produktų gamybos būdus, kurie nekelia pavojaus žmogui, gyvūnams r augalams. Kitos svarbios temos – gyvulių gerbūvio sąlygų užtikrinimas, dirvožemio vartojimo būdai nepažeidžiantys jo kokybės.

Praktinė apmokymų dalis vyksta pasirinktame ūkininko ūkyje. Čia visi apmokymų dalyviai, kartu su patarėjais pagal tikrinamuosius lapus tikrina, ar tas ūkis atitinka visiems kompleksinio paramos susiejimo reikalavimams, bei kokius pokyčius reikėtų čia įvesti. Pasirinktas ūkis nėra vertinamas kritiškai. Tokio vertinimo tikslas yra tai, kad kiekvienas apmokymų dalyvis stebėtų, kokie teigiami ir neigiami elementai pastebimi tame ūkyje, bei galėtų palyginti, kokios sąlygos yra jo nuosavame ūkyje. Praktinių apmokymų metu patarėjai pristato įvairius prietaisus, vertinančius gyvulių gerbūvį, matuojančius laukus, ar dirvožemių rūgštingumą. Ši apmokymų dalis – tai puiki proga ūkininkams ir patarėjams pasidalinti patirtim ir padiskutuoti.

Belieka turėti viltį, kad cross-compliance iš tikrųjų padės efektyviau saugoti aplinką, kelti žmonių ir gyvūnų sveikatą, o jo diegimo kaštai tiek žemės ūkio gamintojams, tiek Lenkijos biudžetui nebus nepakeliami. ■

Vida Baranauskaitė

Bitininkų bendradarbiavimas Lenkijos ir Lietuvos pasienyje (7 nr.)

Lenkijos Bitininkų sąjungos Seinų skyrius ir Lazdijų rajono bitininkų draugija pateikė paraišką į Briuselį dėl “Seinijos medaus” arba “Lazdijų medaus”  produkto įregistravimo. Ruošiant paraišką daugiausia dirbo šie bitininkai: Pranas Jonuška, Petras Vitkauskas, Łukasz Sowulewski, Lazdijų pirmininkai: Antanas Pupienis, Juozas Petrauskas. 2006 metų gegužės 16 dieną “Seinų daugiažiedis medus” buvo įrašytas į Lenkijos žemės ūkio ministerijos Tradicinių produktų sąrašą.

“Seinijos medaus” arba “Lazdijų medaus” pavadinimu norima įregistruoti daugiažiedį nektaro medų, surinktą iš Seinijos bei Lazdijų regionuose natūraliai augančių medingųjų augalų. Seinijos arba Lazdijų medus renkamas Seinų apskrities keturių savivaldybių teritorijoje (Seinų, Gibų, Krasnapolio, Punsko), Suvalkų apskrities penkių savivaldybių teritorijoje (Suvalkų, Šipliškių, Vižainio, Jeleniavo, Rutka Tartak) bei Lazdijų rajono dvylikos seniūnijų teritorijoje (Kapčiamiesčio, Veisiejų, Kučiūnų, Lazdijų, Seirijų, Noragėlių, Šventežerio, Teizų, Šlavantų, Būdviečio, Šeštokų, Krosnos).

Pasak Petro Vitkausko, Punsko krašto Bitininkų draugijos pirmininko, jeigu pavyktų įregistruoti  medų kaip regioninį produktą, bitnikams būtų tai labai naudinga. Jie taptų labiau žinomi Europoje, galėtų naudotis logotipu, kuris padėtų išsiskirti iš kitų medaus gamintojų. Medus su Europos Sąjungos sertifikatu turės Europos Sąjungos kokybės garantiją.

Lenkijos ir Lietuvos bitininkai ne nuo šiandien bendradarbiauja, o jau beveik dešimt metų. Kaip pasakoja Petras Vitkauskas kiekvienais metais Punske vyksta paskaitos, seminarai susiję su bitininkyste. Šių paskaitų prelegentai tai, tarp kitko, Kauno žemės ūkio universiteto mokslininkai, kurie nemokamai praveda paskaitas. Punsko krašto Bitininkų draugija  glaudžiai bendradarbiauja su dr Algirdu Amšiejumi, doc. dr.Vytautu Salinka iš Kauno, dr. Jurgiu Račiu, palaiko ryšius su Lietuvos Bitininkų sąjunga bei Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų sąjungos regiono valdžiomis ir kitais. Kasmet, rugpjūčio mėnesį Draugijos nariai vyksta į Lietuvą, į Lietuvos Bitininkų sąjungos šventę. Dalyvauja įvairiose bitininkų šventėse, seminaruose. Jie taip pat padeda suorganizuoti lietuvių išvykas į Lenkiją, užmegzti ryšius su Lenkijos bitininkais. Mūsų krašto bitininkai naudojasi paslaugomis, kurias teikia Lietuvos įmonės ar bitininkai.

Pagal Petrą Vitkauską, mažesnių ar stambesnių bitininkų Seinų apskrityje yra iki 220.  Apie 110 priklauso bitininkų draugijai, lanko apmokymus. Apie 70 Seinijos bitininkų turi kvalifikacinį laipsnį. Nuo 2007 m. kovo mėn. bitininkai, neturintys kvalifikacijų sertifikato ar diplomo, negali pardavinėti savo produktų. Kad palengvinti bitininkams galimybę įgyti tokį sertifikatą, 2007 metais pirmą kartą buvo įgyvendintas bitininkų apmokymo projektas, finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.  Petras Vitkauskas buvo šio projekto autorius ir pagrindinis prelegentas. Jo manymu, verta buvo dalyvauti šiuose apmokymuose, kadangi tie, kurie juos išklausė gavo bitininko sertifikatą, leidžiantį verstis bitininkyste ir pardavinėti bičių produktus. Projekto dėka dalyviai apmokėjo tik 7 proc. kaštų, o likusius 93 proc. padengė ES fondas.

Seinijos krašto medaus produktai susilaukia didelio turistų susidomėjimo. Kai kurie  bitininkai dalyvauja įvairiose mugėse, šventėse ne tik savo krašte, bet ir visoje Palenkės vaivadijoje, Varšuvoje, Balstogėje ar kituose Lenkijos miestuose. Jolanta ir Petras Vitkauskai, taip pat aktyviai dalyvauja medaus šventėse, mugėse, kadangi tai yra puiki proga supažindinti būsimus pirkėjus su gaminamais medaus produktais. Kiekvienais metais Vitkauskai dalyvauja „Pieno, medaus ir duonos šventėje“, kuri vyksta Žolinių išvakarėse, Šilainėje, Punsko valsčiuje. Jie ne tik vaišina savo medaus gaminiais, bet taip pat pristato kaip išsukamas medus. Ne tik gyvenime, bet ir bitininkystėje, Petrui talkina žmona Jolanta. Jinai aktyviai užsiima medaus produktų pardavimu, reklama ir pikio tepalo gamyba. Darbuose padeda taip pat uošvė Anelė Baguckienė. 2005 metais, Petras ir Jolanta dalyvavo apmokymuose, kurių dėka įgijo bitininkystės meistro laipsnį.

Rodos bitininkų Seinijos krašte, nėra mažai, tačiau pasak P. Vitkausko, draugijose jų skaičius mažėja, beje bitininkų amžius didėja. Trūksta stinga ekonominio pagrindo, kad bitininkystė taptų pelninga. Kolkas-tai žmonių pomėgio ar idėjos įgyvendinimas, bet ne verslas, bent Seinų apskrities sąlygomis. Avilio užlaikymas išskaičiuojamas 257 zl, o tik 3 bitynai viršija 50 šeimų skaičių. Tokia bitininkavimo būklės pasekmė – šios profesijos senėjimas ir nykimas. Tikėkimės, kad pavyks įregistruoti “Seinijos medų” arba “Lazdijų medų”, ir kad tai paskatins daugiau jaunų žmonių imtis šio nepopuliaraus, bet gražaus amato. ■

Božena Bobinienė

Vietos veiklos grupės imasi darbo (7 nr.)

Š. m. vasario 28 d., "Punsko užeigoje" įvyko Pilotažinės programos LEADER+ projekto "Nuo tradicijos iki ateities - Seinų krašto kaimo teritorijų plėtra" baigiamasis susitikimas. Projektą vykdė Vietos veiklos grupė (VVG) „Sejneńszczyzna” (Seinija).  

VVG „Sejneńszczyzna” savo veikla apima Seinų apskrities valsčius: Seinų, Krasnapolio, Gibų ir Punsko bei vieną Augustavo apskrities valsčių - Plaska. Visos šios savivaldybės yra kaimynės, jų teritorijos pasiskirsčiusios Lenkijos-Lietuvos pasienyje, Suvalkų-Augustavo lygumoje. Grupės tikslas yra skatinti tokią ūkininkavimo formą, kuri nekenktų šio krašto aplinkosaugai ir kraštovaizdžiui. VVG veikėjai stengiasi pristatyti ūkininkams naujus augalų ir gyvulių auginimo metodus, kurie nekenkia gamtai. „Sejneńszczyzna” atstovai skatina subalansuotos plėtros ir ekologinį ūkininkavimą, propaguoja bioįvairumą, reklamuoja vietos produktą bei atsinaujinančių energijos šaltinių svarbą žmogaus gyvenime.

Seinijos savivaldybes sieja ir bendra istorija – visi valsčiai kadaise buvo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sudedamoji dalis, taigi iki šių dienų išliko bendros tradicijos, kultūra, tikėjimas. Veiklos grupės veikėjai teisingai pastebėjo, kad šių savivaldybių žmonės yra darbštūs, sąžiningi ir svetingi. Šias ūkininkų savybes susiejus su nepaprastu aplinkos grožiu ir įdomia praeitimi bei praturtinus šio krašto žemės ūkį aktyvaus, pažintinio kaimo turizmo pasiūla, galima gauti puikių kaimo turizmo plėtros rezultatų. Visų savivaldybių atstovai supranta, kad vieta, kurioje gyvena, teikia daug galimybių, keliančių vietos gyventojų gyvenimo lygį.

Savo tikslams įgyvendinti, VVG „Sejneńszczyzna” naudojasi Leader+ programa skirta kaimo plėtrai, jos dėka skatinamos vietos iniciatyvos ir įvairių kaimo plėtros dalyvių partnerystė. Programa siekiama padėti kaimo gyventojams kelti jų gyvenamosios vietovės gyvenimo kokybę bei ekonominę gerovę, įgyvendinant integruotas kaimo plėtros strategijas, parengtas vadovaujantis teritorijos vientisumo principu.  

Grįžkime į Punską, į „Punsko užeigą“. Susirinkę į susitikimą, svečiai apžiūrėjo Agnieszkos Tylman filmą, parengtą ryšium su anksčiau minėtuoju projektu apie turistinę Gibų, Krasnapolio, Punsko, Plaskos ir Seinų valsčių pasiūlą. Po to, Vietos veiklos grupės "Sejneńszczyzna" atstovas, Robertas Vektorius supažindino visus su šios organizacijos tikslais ir veikla, bei pristatė projekto "Nuo tradicijos iki ateities - Seinų krašto kaimo teritorijų plėtra" rezultatus.

Seinų Žemės ūkio konsultavimo tarnybų (Palenkės žemės ūkio tarnybų centras Šepietave) darbuotoja, specialistė kaimo turizmo reikalams, Danutė Bobinienė papasakojo apie vietos regioninį produktą, šio regiono patiekalus, kurių kaskart dažniau pageidauja vartotojai bei apie tai, kad tie patiekalai dažnai užima pirmąsias vietas šalies kulinariniuose konkursuose. Be to, p. Bobinienė pristatė agroturistinio ūkininkavimo niuansus. Kalbėdama, paminėjo taip pat apie galimybes gauti šiam tikslui lėšas iš ES fondų.

Po pertraukos, paragavę "Punsko užeigoje" pagaminto tradicinio kugelio ir bulvinių blynų, visi susirinko paklausyti p. Miłosz Cichocki iš Maćkowa Ruda, kuris yra draugijos "Kraina Czarnej Hańczy" (Juodosios Ančios kraštas) pirmininkas. Jisai papasakojo apie draugijos steigimo procedūras, tikino, kad susibūrus į tokią organizaciją, galima lengviau gauti lėšų atitinkamiems projektams ir veikloms (pvz., agroturizmo srityje).

Klausydami p. Cichockio, susirinkusieji prisiminė, kad Punske jau yra įsteigta Lenkijos-Lietuvos agroturizmo ir rekreacijos draugija "Kaimynai". VVG suorganizuotas susitikimas dalyvių tarpe sukėlė diskusijų ir naujų sumanymų. Asmenys besiverčiantys kaimo turizmu, bei tie, kurie ateityje norėtų šia veikla užsiimti, nusprendė atgaivinti esančią Punsko draugiją ir imtis naujų iššūkių ir vaisingo darbo.  ■

Vida Baranauskaitė

Puslapis smalsiems (7 nr.)

Visus, kurie norėtų arčiau pažinti Seinų-Suvalkų-Augustavo kraštą, tačiau kol kas neturi laiko čia atvykti, raginu pakeliauti po virtualų pasaulį – internetą. Čia surasite informaciją apie šį regioną, galėsite susipažinti ne tik su lankytinomis vietomis, bet ir su šio krašto aktualijomis. Pristatau Jums kelias internetines svetaines.

www.wrotapodlasia.pl - Palenkės vaivadijos tinklapis. Kiekvieną dieną pateikiamos aktualijos. Tinklapyje patalpinta informacija apie turizmą, gamtą, konkursus, sportą, kultūrą ir meną, ir daugelis kitų. Pateikiamos taip pat nuorodos į kitus internetinius puslapius susijusius su Palenkės vaivadija.

Seinuose aktyviai veikia “Ziemia Sejneńska” draugija, kuri teikia informaciją apie Seinų kraštą, agroturistinę pasiūlą. Draugija tarp kitko organizuoja išvykas į Lietuvą. Daugiau informacijos galite surasiti internetinėje svetainėje www.ziemia-sejnenska.pl.

Daug naudingos ir aktualios informacijos apie Seinų miestą galima surasti tinklapyje www.sejny.info.pl. Čia rašoma apie renginius, svarbius įvykius. Pateikiamos nuorodos į puslapius susijusius su Seinų miestu, jo ūkiniu, bei kultūriniu gyvenimu.

Apie Suvalkų žemės ūkio ir turizmo rūmų veiklą galimą pasiskaityti jų sukurtoje internetinėje svetainėje:  www.suwalki-turystyka.info.pl.

Apie Suvalkų krašto įdomias vietas, turistinę pasiūlą galima pasiskaityti

www.suwalszczyzna.com.pl. Čia surasite daugelį informacijos apie turistinę bazę Suvalkų regionę bei naudingas nuorodas.

www.suwalki.info - Suvalkų informacinis portalas. Pagrindiniame puslapyje pateikiamos aktualijos, skelbimai, nuorodos į  įmonių katalogą, prekybinį pasažą, turizmui skirta puslapį. Suteikiama taip pat galimybė padiskutuoti apie aktualias ir svarbias Suvalkų miesto problemas.

Suvalkų miesto savivaldybė taip pat sukūrė savo tinklapį - www.um.suwalki.pl. Čia galima surasti informaciją apie vykdomus miesto projektus, renginius, įvykius, surasti naudingas nuorodas.

Apie Augustavo miestą ir kraštą taip pat surasite įdomių informacijų internėtinese svetainėse. Augustavo turistinė organizacija savo tinklapyje (www.augustow.pl) pateikia informaciją apie šio krašto istoriją, agroturistinę bazę, nakvynes, maitinimą.  Čia galima susipažinti taip pat su kultūrinių renginių kalendoriumi.

Palenkės vaivadijoje gyvenantys lietuviai taip pat turi savo vietą “plačioje virtualioje visuomenėje”.

www.punsk.com.pl - tinklapis skirtas Punsko kraštui. Informacija atnaujinama bent du kartus per savaitę. Puslapį redaguoja Božena Bobinienė. Tinklapyje galite surasti daug naudingos informacijos apie Punsko kraštą, jo istoriją, kultūrą, muziejus, folklorą, kaimo turizmą, žemės ūkį, regioninius patiekalus. Patalpintas taip pat kultūrinių renginių kalendorius. Svetainėje surasite naudingas nuorodos.

www.punskas.pl - Lenkijos lietuvių tinklapis. Jį redaguoja Sigitas Birgelis. Pagrindiniame svetainės puslapyje galima surasti informaciją apie Lenkijos lietuvių organizacijas, Punsko parapiją, Punsko ir Seinų kraštą, šio krašto menininkus, poetus, Lenkijos lietuvių dvisavaitraštį “Aušra”, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės leidinį “Pasaulio lietuvis” ir kitą informaciją.

www.ltnamai.sejny.pl - Vyskupo Antano Baranausko fondo “Lietuvių namai” Seinuose internetinė svetainė. Puslapyje pateikiamos žinios apie fondą, jo vykdomą veiklą, Suvalkų krašto turistines įžymybes.

www.punsk-kultura.dl.pl - Punsko lietuvių kultūros namų tinklapis. Čia pateikiama LKN istorija, aktualijos, informaciją apie ansamblius, organizuojamus renginius. Patalpintas taip pat kultūrinių renginių kalendorius.

www.ugpunsk.pl - naujai kuriamas Punsko valsčiaus tinklapis. Teikiama informacija apie valsčiaus investicijas, projektus, vykdomus darbus, susitikimus ir renginius.

www.cit.ugpunsk.pl - Turistinės informacijos centras Punske. Čia turistai galės surasti naudingą informaciją apie Punsko krašto lankytinas vietas, turistinius maršrutus, agroturistines sodybas, renginius.  

Internetas tai virtualus pasaulis, kuris suteikia mums plačias galimybes. Džiugina tai, kad maži miesteliai, įdomūs žemės kampeliai suranda sau vietą šiame virtualiame pasaulyje. Kviečiu apsilankyti tinklapiuose, kurie leis Jums geriau pažinti mūsų regioną. ■