Aldona Vaicekauskienė

TRUPUTIS ISTORIJOS

Žolinė - tai tarpinė šventė tarp vasaros pabaigos ir rudens darbų pradžios. Tai laikas, kai jau soduose prinokę vaisiai, o kluonai pilni javų. Senovėje, suvežus derlių, vykdavo pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. “Dzūkijoje šiai dienai pjaudavo aviną arba skersdavo paršelį, iš tų metų derliaus virdavo devynis patiekalus, kurių visi turėjo paragauti”. Šventė buvo skirta padėkoti Žemei gimdytojai už subrandintą derlių. Priėmus krikščionybę, šios deivės vietą užėmė Motina Marija.

Apie šios šventės krikščioniškąjį aspektą yra išlikusi legenda. Pasakojama, kad Švč. Mergelė Marija mirė Jeruzalėje. Čia prieš Jos mirtį iš viso pasaulio susirinko apaštalai garbingai palydėti Išganytojo Motiną. Po laidotuvių pamanė, kad Marija prisikėlė, todėl pasiūlyta patikrinti Jos karstą. Jį atidarius, Marijos kūno nerasta. Viešpats Ją buvo prikėlęs iš mirusiųjų ir paėmęs į dangų. Tik karste rasta daug nuostabiausių gėlių. Nuo XVI a. Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo šventė minima ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose. Tai seniausia ir garbingiausia Dievo Motinai skirta šventė.

Lietuvoje, kur buvo labai stiprus žmogaus ryšys su gamta, Marijos Dangun ėmimo šventė labai greitai prigijo, ir nuo krikščionybės įvedimo bažnyčiose pradėta šventinti žolynus. Iš čia kilęs ir Žolinės vardas. Punske Žolinės atlaidus pradėta švęsti tada, kai bažnyčiai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardas.

Moterys ir merginos, eidamos į Punsko Žolinės atlaidus, dar ir dabar nešasi į bažnyčią gėlių puokštes. Seniau puokštėje buvo įvairiausių žolynų: darželio gėlių, rūtų, vaistažolių, javų varpų. Šiuo metu puokštėje vyrauja darželio gėlės.

Bažnyčioje pašventinta gėlių puokštė visais laikais buvo labai saugoma, laikoma garbingoje vietoje. Dar ir dabar kartais moteriškės užkiša ją už šventojo paveikslo, o išnykus sijoms, už kurių seniau tokias puokštes kišdavo, jos dedamos į vazelę, kur savaime sudžiūsta, arba surištos pakabinamos kur nors ant vinies. Žolynų puokštė laikoma visus metus, nes tikima, kad ji turi apsauginės ir gydomosios galios. Užėjus audrai, žolynai dedami ant langų, kad netrenktų žaibas. Kilus gaisrui, galima jį nukreipti, smilkant žolynus. Pašventintais žolynais taip pat gydomi nuo išgąsčio vaikai (K.Š).

Žolynų puokštė būtinai dedama mirusiajam į karstą. Šis paprotys pamažu primirštamas, bet moterys, daugiausia vyresnės, dar pasiruošia žolynų puokštę ir prašo, kad ją įdėtų į karstą (A. P., P. V. ir kt.).

Iki 1970-ųjų metų, kol dar Punske nebuvo įsigalėjęs vainikų pynimas, į puokštes būdavo įmaišoma ir javų varpų. Pašventintas rugių, miežių, avižų ar kviečių varpas sutrindavo, o grūdus suberdavo į sėjamus javus, kad juos apsaugotų nuo krušos ar sausros ir kad būtų geresnis derlius.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir dar kelerius metus po jo merginos žalumynais puošdavo ir altorėlius, kuriuos nešdavo procesijoje aplink bažnyčią. “Rėdytus” (t. y. papuoštus audiniais, kaspinais, karoliais) altorėlius apipindavo rūtų ir gėlių vainikais, o į paprastus medinių altorėlių vainikus įmaišydavo javų varpų (K.Š., P.V.).

Žolinės šventė Punske - tai tituliniai parapijos atlaidai. Šiai šventei ruošiamasi iš anksto. Seniau jau iš vakaro visuose parapijos kaimuose būdavo puošiami pakelių kryžiai. Dažniausiai buvo pinamas ąžuolo lapų vainikas, o į jį prikaišoma darželio gėlių. Palikti neapkaišytą kryžių buvusi didelė negarbė kaimo jaunimui.

Atlaidams pasirengdavo kiekviena šeima. Ir kaip kitaip: juk atvažiuos giminės, svečiai, kaimynai ateis. Moterys tai dienai iškepdavo pyrago su aguonomis, karką paslėgdavo, kad būtų kuo svečius priimti ir patiems į kelionę įsidėti.

Iš pat ryto keliai į Punską jau būdavo pilni žmonių: pėsčiųjų, važiuojančiųjų brikeliais, paprastais vežimais, net ilgabrikiais. Jeigu važiuodavo iš toliau, “susidėdavo” kelios šeimos. Žolinė - tai dar darbymetis. Kad arkliai nepavargtų ir kitą rytą būtų kuo dirbti, vienas kaimynas duodavo vieną arklį, kitas - antrą, trečias vežimą, į kurį prisikraudavo šieno, žolės. Pasostes uždengdavo šventiškomis gūniomis, ir susėdusios šeimos su vaikais važiuodavo į atlaidus.

Pėsčios moterėlės išeidavo anksčiau, kai dar keliuose mažiau vežimų ir nedulka. Jos nepusryčiaudavo, nes ruošėsi priimti Komuniją, kad “apturėtų” atlaidus. Į ryšulėlį įsidėdavo batus persiauti, duonos gabalėlį, sūrio ar mėsos, kad po Mišių, užėjus į špitolę, būtų pačiai ko užkąsti ir elgetą pavaišinti.

O elgetų būdavo daug. A. Pakuckienė prisimena: “Visas babinčius būdavo apsėstas ubagų. Kici, jeigu geras oras, tai an laiptų sėdėjo. Acimenu, kad mama jau iš anksto pasiruošdavo, kiek ubagų apdalys. Vienam kokį mėsos šmotelį, kitam – pyrago arba duonos riekį. In atlaidus vedėsi cik dzidesnius vaikus, ba raikėjo nuveic 13 kilometrų. Kap važavom vežimu, tai susėsdavo visa šaimyna”.

Ir dabar į miestelį suplūsta minios žmonių. Tai jau ne vien parapijos šventė. Ji jau seniai peržengusi šios ir gretimų parapijų ribas. Į ją susirenka Punsko kolektyvai, atvažiuoja ansambliai iš Lietuvos. Plačiausią ratą nubrėžia meistrai ir tautodailininkai.

Žolinės atlaidus, kaip parapijos šventę, apie 1970-uosius metus išpopuliarino Punsko parapijos klebonas kunigas I. Dzermeika. Jis organizavo procesiją, kurios dalyviai vilkėjo tautiniais drabužiais. Pats važinėjo po kaimus, rinko senuosius drabužius. Užsakius pas audėjas audinius, siuvo naujus drabužius. Gal ir ne viskas buvo etnografiška, bet tai buvę pirmieji po karo drabužiai, siūti šiame krašte tokiu dideliu mastu.

“Kai mokiausi licėjuje, klebonas ragino dalyvauti procesijoje ir skolino tautinius drabužius. Kai buvau mažesnė, svajojau kada nors jais vilkėti. Komplektų nebuvo, reikėjo derinti. Mano buvo gelsvas raštuotas sijonas, žalsva raštuota liemenė ir žalsva prijuostė, karūna. Vėliau ir sesuo dalyvavo procesijoje, vilkėdama tautiniais drabužiais. Savo vaikams primenu, pasakoju, kokia buvusi eilė merginų, norinčių užsirašyti drabužių pas kleboną, kaip kiekviena norėdavo juos vilkėti. Tai jie vos betiki.” (E.P.)

Kun. I. Dzermeikos parūpinti drabužiai susidėvėjo, “išsibarstė”, bet ir dabar procesijoje dalyvauja pasipuošęs tautiniais drabužiais jaunimas. Tai daugiausia Punsko ansamblių dalyviai ir lietuviškų mokyklų mokiniai. Jau prieš keliolika metų tokios procesijos pasižiūrėti atvykdavo žmonių iš tolesnių Lenkijos regionų, svečių iš užsienio.

Punsko procesija yra didelė. Dar neišnyko paprotys nešti vėliavas ir altorėlius, o mažos mergaitės baltomis suknelėmis ir rūtų vainikėliais beria kunigui po kojomis gėles.

Žolinė simboliškai susijusi su motina Žeme ir su Motina Marija, kuriai skirta tokia didelė šventė. Dar prieš šimtą metų pati rugiapjūtė buvusi kaip šventė, o darbas - kaip malda. Į laukus eidavę išsiprausę, baltais, švariais drabužiais apsirėdę, kad kitąmet rugiai būtų brandūs ir švarūs. Seniau rugius moterys pjaudavusios pjautuvais, vėliau vyrai kirsdavo dalgiais, o moterys eidamos iš paskos surišdavo. Vakare sustatydavo į rikes. Baigiant pjauti paskutinį barą, vykdavo rugiapjūtės pabaigtuvės su duonos aukojimo apeigomis. “Paskutiniame nenupjautame rugių plotelyje buvo padedama duona, o pjovėjos jį pjaudavo sustojusios ratu, kad javų dvasia nepabėgtų. Nupjovusios rugius virš duonos, perlauždavo ją pusiau, dalį užkasdavo į žemę, o kitą suvalgydavo”.

Išnykus senajam tikėjimui, į paskutinį pėdą žiūrėta įvairiai, bet visur išliko paprotys pinti pabaigtuvių vainiką ir jį kam nors įteikti. Senesniais laikais jis buvo įteikiamas šeimininkei:

O ir paraina

Visi kirtėjėliai.

O ir parneša

Rugelių sukirstų.

O ir pastinka

Senoji močiutė.

O ir paėmė

Tąjį vainikėlį.

O ir pagyrė

Jaunuosius pjovėjus.

O ir surangė

Pietelius kirtėjams.

(J. Judickas, Eglinė, 1963 m.)

Baudžiavos laikais žmonės vainiką nešdavo savo ponams:

Išaik, ponuli, ant dvaro,

Priimk talkelę nuo baro.

Tavo talkelė nuilso,

Kalne rugelius nukirto.

Seniausios kartos žmonių atmintyje yra išlikusios vainiko nešimo apeigos. Pelelių, Taurusiškės ir aplinkiniuose kaimuose šeimininkai laukdavo pareinančiųjų su vandens kibiru, kad galėtų vainiką ir jo nešėjus aplieti. Jeigu pavykdavo į trobą pasprukti su sausu vainiku, tai šeimininkas turėdavo “aplaistyti”, statydamas ant stalo giros, alaus ar degtinės.

Šeimininkai pasitikdavo vainiką kaip nepaprastą svečią - su duona ir druska - ir kviesdavo pjovėjus į vidų. Pjovėjai, įteikdami vainiką, sakydavo oracijas, o po to prasidėdavo pabaigtuvių vaišės, dainos, rateliai, kartais ir šokiai. Rugiapjūtės pabaigtuvėms buvo ruošiamasi iš anksto: taupomi geriausi valgiai, daromas alus. Jeigu rugiai nukertami iki pietų, tai po pietų visa talka eina padėti kaimynams. Pasikeitus darbo sąlygoms, išnyko talkos, bet pasiliko derlinių šventės, kurios Punsko parapijoje tapatinamos su Žolinės atlaidais. Derlius - tai ne vien žmogaus triūsas, tai ir Dievo valia. Todėl ir nūdienos žmogui svarbu padėkoti Dievui, išprašyti malonių kitiems metams.

Punsko parapijos derlinių vainikai procesijoje nešami jau nuo kun. I. Dzermeikos laikų. Jų forma, turinys, išraiška persipina su tikėjimu, krašto kultūra, svarbiais įvykiais. Vieni vainikai – labiau primena kompoziciją, kiti paprasti, padaryti iš varpų ir žolynų. Žolinės procesijoje tokių daugiausia.

Žolinės vainikų pynimo tradicija Punsko parapijoje labai greitai prigijo ir tapo savotiška kaimų pasirodymo forma. Dėl susipynusių krikščioniškosios ir tautiškosios simbolikų vainikai tapo labai lietuviški, ir ilgainiui jau visi skubėjo į Punską pažiūrėti Žolinės procesijos ir vainikų. Paprasčiausia vainiko forma - tai nedidelis stačiakampis ar kvadratinis pagrindas, ant kurio yra du kryžmai sustatyti puslankiai. Puslankiai apipinti keturių skirtingų javų varpomis. Tai ir sudaro savotišką koplytėlę. Koplytėlės vidus ir šonai puošiami žalumynais ir gėlėmis. Į vidų paprastai dedama Marijos figūrėlė arba paveikslas. Kartais ten pridedama vaisių ir daržovių. Ant koplytėlės viršaus iš javų varpų arba rūtų padaromas kryžius. Nuo kryžiaus nuleidžiamos tautinės juostos arba spalvoti kaspinai. Tai labiausiai pynėjų mėgstama forma. Dažniausiai tokia taikosi Burokų, Trakiškių, Agurkių, Pelelių, Šlynakiemio kaimų vainikuose, kartais ir dar kai kurių. Tokia vainikų forma buvo žinoma dar prieš karą. Galbūt iš dvaro pabaigtuvių nusižiūrėtą panašų vainiką yra nešusi Anelė Pakuckienė (gimusi Peleliuose) apie 1930 metus savo kaime per laukų šventinimą.

Ne kiekvienas kaimas kasmet nupina vainiką, ir ne visi kaimo gyventojai dalyvauja jų pynime. Dažniausiai juos pina aktyvesnių žmonių grupė. Esant didesniam kaimui, tarkim, Šlynakiemyje, vainikus pina atskiros linijos (I.N.). Neretai pynėjams vadovauja kaimo seniūnas (taip kurį laiką buvo Vaitakiemyje ir Šlynakiemyje).

Žolinės vainikai - tai labai trapus, trumpalaikis liaudies menas. Kaip ir kiekvienas apeiginis menas, nors kartojamas kiekvienų apeigų metu, bet jau šiek tiek skiriasi nuo ankstesniojo. Taip ir vainikai kasmet būna kiti ir kitokie, nepakartojami. Šis menas nekaupiamas, nefiksuojamas, nedokumentuojamas.

Po iškilmingos procesijos vainikai paliekami bažnyčioje, o po kelių savaičių kiekvienas kaimas pasiima juos į namus. Dažniausiai vainiko pagrindas ar griaučiai paliekami kitiems metams, vainikų varpų grūdus pasidalija pynėjai ir suberia į sėklą arba sušeria gyvuliams. Kartais juos paberia vištoms. Šventintus žolynus ir vainikus išsidalija moterys ir saugo juos lygiai, kaip ir šventintas puokštes. Tikima, kad vainiko grūdų sumaišymas su pirmosios sėjos grūdais užtikrins naujo derliaus sėkmę. Šis tikėjimas atėjęs iš gilios senovės, susijęs su “vainike glūdinčios dvasios išėjimu į laukus, kur ji augina ir prižiūri javus”.

Per 37 metus nupinta daugybė vainikų, kurių nieks nėra visų nei suskaičiavęs, nei aprašęs, nei nufotografavęs. Jau ir atskiri kaimai negali atkurti nei savo vainikų formos, nei jų pynimo istorijos. Geriausiai išlikusi dokumentacija ir daugiausia įdomių vainikų yra nupinta Vaitakiemio kaime. Šie vainikai atspindės ir kitų kaimų pynimo būdus bei organizacinį darbą.

Pirmas vainikas buvo nupintas 1967-aisiais metais (tokia data užrašyta ant Vaitakiemio vainiko nuotraukos). Jis turėjo stačiakampį pagrindą, apipintą rugių varpomis ir rūtomis. Nuo stačiakampio kampų į viršų kilo lyg keturi stulpai, apipinti skirtingų javų varpomis ir viršuje sujungti smailėjančiu puslankiu. Įdomu tai, kad jau pirmo vainiko viduje buvo ne paveikslas ar figūrėlė, o iš varpų išpinti Gedimino stulpai. Viršuje iš plonos pynutės buvo pritvirtintas Vyčio kryžius. Katalikybės simbolį vaizdavo pačioje viršūnėje pritvirtintas kryžius, o virš jo – pinta M raidė (Marijos simbolis). Vaitakiemis pirmas panaudojo šiaudų pynutę, kurią pinti išmoko Jonas Babkauskas ir Žurinskas (tokį pynimo būdą išmoko kalėjime). Pirmą vainiką pynė pas Julijoną Babkauską jo artimiausi kaimynai. Aplink bažnyčią nešė jį patys vyrai: Julijonas ir Jonas Babkauskai, Julijonas Lukoševičius ir Juozas Vaicekauskas. Šį vainiką projektavo Konstantinas Sidaris. Įdėtas tautiškumo simbolis – Gedimino stulpai – lėmė ir kitų vainikų projektus. Vaitakiemio vainikuose visada atsispindi lietuviškoji dvasia.

Kiti du vainikai buvo pinami taip pat pas Julijoną Babkauską. Jis paruošė ir tų vainikų projektus. 1968 metais buvo panaudoti pereitų metų vainiko šonai, o centre įstatytas Aušros vartų paveikslas. Pagrindas apipintas pynutėmis ir išklijuotas rugių varpomis. Apačioje gana tankiai pritvirtinta žirnių ankščių, kurios priminė užtiesalo kutus. Ant pagrindo sustatytos įvairių javų gubos. 1969 metų vainikui vėl panaudotas senas pagrindas. Viršuje pavaizduoti Aušros vartai, suklijuoti iš šiaudelių, o juose įdėtas paveikslas. Pirmą kartą čia buvo klijuojami išlyginti šiaudeliai.

Kiti keli vainikai buvo pinami pas Joną Babkauską. Jis sugalvojo projektus, padarė pagrindus ir padėjo pinti. Vienas iš tų vainikų - stilizuota Punsko bažnyčia, įkomponuota varpų vainike, kitas - Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje stovintis paminklas. Pats paminklas sulipdytas iš šiaudelių. Jo kontūrus pabrėžia pynutės. Aplink du vainikai iš varpų, šonuose – taip pat du vainikai iš varpų. Vainiko viršuje kryžius, o apačioje Gedimino stulpai iš 5 pynučių. Šis vainikas skirtas Dariaus ir Girėno skrydžio 35-osioms metinėms pažymėti, todėl jame įkomponuotas ir skaičius “35”.

Jonas Babkauskas sugalvojo ir Punsko bažnyčios konsekravimo 100-osioms metinėms skirtą vainiką. Jame įkomponuotas iš šiaudelių suklijuotas bažnyčios maketas ir Lietuvos sienų kontūrai, o viskas apipinta įvairių varpų vainikais. Šis vainikas pintas jau pas Gaidzinskus. Šį kartą darbu prisidėjo ir jaunimas: Aldutė Gaidzinskaitė, Nastutė Aleksaitė, Elė Kuosaitė ir kt. Iki šiol vainikus pynė tik vyresnieji: Julijonas ir Ona Babkauskai, Jonas ir Marytė Babkauskai, Magdalena Gaidzinskienė, Marytė Grigutytė, Julijonas Lukoševičius ir dar vienas, kitas gyventojas.

Nuo 1987 m. vainiko pynimą perima Vaitakiemio jaunimas. Keletą vainikų pina klube, vieną pas Adukauskus, o kelerius metus – pas Algį Bernecką. Šiuos vainikus (be pagrindo) yra išlaikęs Algis Berneckas, todėl juos paprasta aprašyti. Pastaruosius dvejus metus vainikai buvo pinami pas Vytautą Bernecką.

1987 m. vainikas skirtas Lietuvos krikšto metinėms pažymėti. Tai vėliavos formos vainikas. 1988 metų vainike – knyga ir Vytis. Viskas išlipdyta įvairių spalvų šiaudinėmis juostelėmis. Projektavo Jonas Babkauskas. 1989 metų vainikas atliktas panašia technika. Labai tiksliai pavaizduota Vilniaus katedra. Projektavo Aldutė Gaidzinskaitė. Ji daug prisidėjo pinant šį vainiką. 1990 metų vainike pavaizduotas lietuviškas koplytstulpis. Koplytstulpio rėmai mediniai, pagražinti pynutėmis, stogas išklijuotas šiaudeliais, o viduje – Rūpintojėlis, kurį pagal užsakymą išdrožė Andrius Vasiliauskas iš Šaltėnų. Jau projektuojant šį vainiką, buvo galvojama ir apie tai, kad Rūpintojėlis tiktų kur nors prie kelio pastatytam koplytstulpiui. Ši mintis buvo įgyvendinta jaunimo rūpesčiu, padedant ir vyresniesiems. Kitais metais prie kelio, netoli Kraužlių sodybos, pašventintas dailus koplytstulpis su kryžiumi. Tokio vainiko ir tokio tolesnio Rūpintojėlio likimo mintis kilo Aleksų šeimoje.

1991 metais, Nastutės Aleksaitės siūlymu, padarytas vainikas sausio įvykiams Lietuvoje atminti. Tai strėlėmis perverta širdis. 1992 metais iškilus Vidugirių parapijos problemai, N. Aleksaitė pateikė mintį padaryti Vidugirių bažnyčios maketą su užrakintomis durimis. Algiui Berneckui sumatavus bažnyčią, buvo padaryta gana tiksli jos kopija. 1993 metais išnaudota A. Bernecko mintis pavaizduoti Punsko bažnyčią, o 1994-aisiais Irenos Aleksaitės mintis - pavaizduoti šv. Petro laivą. 1995 metais vainiką projektavo A. Berneckas. Pavaizduota senovinė sodyba su aplinka.

Jaunimui pinant vainikus, darbu daugiausia prisidėjo Algis Berneckas, Jonas Aleksa, Irena Aleksaitė, Vida ir Algis Kmieliauskai, Petruškevičių jaunimas, šiek tiek V. Kuosaitė, A. Svetlauskaitė, E. Žurinskaitė ir kt.

Kaip pasakoja pateikėjai, Vaitakiemio kaimas kiekvienais metais stengiasi padaryti vis kitokį vainiką, todėl svarbiausia yra sukurti projektą. Apie tai galvojama kelis mėnesius. Kartais suėję keliese tariasi, derina, ieško tinkamos ikonografinės medžiagos. Daugiausia projektų Vaitakiemio kaimui yra pasiūlę: Jonas Babkauskas, Julijonas Babkauskas, Nastutė Aleksaitė, Algis Berneckas.

Be kaimų, vainikus yra pynusios ir kitos grupės. Tai Punsko parapijos studentai, Punsko parapijos gimnazistai, Punsko jaunimo atstovai, Vaitakiemio Aleksų šeima, o 1994 metais pradėjo vainikus pinti dar ir Punsko etnografinis ansamblis.

Atvažiuodami į Žolinės šventę, vainikus atsiveža ir Lietuvos kolektyvai, liaudies meistrai. Pastaraisiais metais prieš Žolinę Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija organizuoja amatų stovyklas. Jų metu pinami vainikai, atliekamos floristinės kompozicijos. Vainikai būna vis įvairesni ir meniškesni.

Vainikų pynimo tradiciją savo mintimis labai pagyvino studentai. Pirmo tokio vainiko iniciatorius 1975 m. buvo Romas Vitkauskas. Jis suformulavo tris pagrindines idėjas, kurių buvo laikomasi pinant ir kitus vainikus: katalikybė, tautiškumas ir intelektualumas. Pirmą studentų vainiką pas Nevulius Ožkiniuose pynė tik 5 žmonės: D. Nevulytė, Z. Jonuškaitė, I. Kuosaitė, A. Aleksaitė, R. Vitkauskas. Tai buvo Trijų kryžių kalnas ir Lietuvos kontūrai. Iš po kryžių kilo saulės spinduliai – šviesos ir mokslo simbolis. Kitais metais prisidėjo jau daugiau žmonių. Kadangi vainikas buvo pinamas Vaitakiemyje pas Aleksus, tai Vaitakiemio jaunimo čia ir buvo daugiausia: Janina, Nastutė, Irena, Aldona Aleksaitės, Jurgis Berneckas, Elė Kuosaitė, Marytė Lukoševičiūtė, Regina Pykytė, taip pat Alicija ir Zita Jonuškaitės iš Seivų, Gražina Šliaužytė iš Punsko, Juozas Bliūdžius iš Vaiponios. 1980 metais prie darbo prisijungė pirmo kurso studentės I. Aleksaitė, B. Agurkytė, Ž. Kalkauskaitė, D. Linkaitė bei vyresniųjų kursų studentai: N. Aleksaitė, J. Žukauskas, Č. Zdanys, M. Valinčiūtė, P. Lukoševičius, V. Vaina. Jie visi vainiką pynė Kreivėnuose pas Linkus.

1981 m., pagal Nastutės Aleksaitės projektą, studentai padarė koplytėlę, kurios viduje buvo įtvirtintas paveikslas su stebuklingąja Seinų Madona, perjuostas gedulinga juosta (protestuojant dėl to, kad Seinų bazilikoje neleista lietuviškų pamaldų). Tai vienintelis atvejis, kai vainikas nebuvo nešamas procesijoje, nes dar prieš Mišias kun. I. Dzermeika jį sulaužė kaip netinkamą. Vėlesniais metais studentai vainikus pindavo kartu su gimnazistais, bet apie juos trūksta tikslesnės informacijos.

Reikia paminėti ir Vaitakiemio Aleksų šeimos vainikus, kuriuos jau penkeri metai projektuoja ir pina Nastutė Aleksaitė-Sidarienė, o aplink bažnyčią neša jos ir kitų seserų vaikai. Nastutė pynimo paslapčių išmoko iš Jono ir Julijono Babkauskų, padėdama pinti kaimo vainikus. Ji yra suprojektavusi daugelį Vaitakiemio jaunimo vainikų. Jos vainikai dalyvavo ir kitose šventėse Lenkijoje ir Lietuvoje.

Apie Punsko Žolinės vainikus tarp vietinių žmonių pasitaiko ir prieštaringų nuomonių. Ne visiems patinka, kad tai tradicija, atėjusi per Bažnyčią, nors jos ištakos ir siekia pagonybės laikus. Apie vainikų pynimo reikšmę šiam kraštui labai gražiai pasakojo Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos (LLEKD) Steigiamojo suvažiavimo svečiai iš Lietuvos: prof. Vacys Milius, kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, folkloristė Eugenija Venskauskaitė, prof. Libertas Klimka.

“Toji kaimo žmonių bendruomeniškumo dvasia ypatingai gerai išlaikyta Punsko krašte. Ji turi gražią meninę išraišką - kiekvienas parapijos kaimas prieš šventę iš javų varpų ir gėlių nupina po Žolinės vainiką. Iš tikrųjų tai netgi ne vainikas, bet visa kompozicija, kurią procesijoje aplink bažnyčią ant pečių neša keturi jauni to kaimo vyrai. Prieš procesiją vainikai pašventinami, o po jos - sudedami prie šoninio altoriaus. Kaimai lenktyniauja tarpusavyje šių kūrinių išmoningumu, prasmingumu, meniškumu. Kompozicija paprastai išreiškia kokią nors tautinę ar religinę idėją. Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, buvo sukurti vainikai su valstybingumo ženklais: Vytimi, Gedimino pilimi, Vilniaus arkikatedra. Tuo punskiečiai išreiškė savo paramą Lietuvos žmonių siekiams, parodė labai tuomet reikalingą lietuviškąjį solidarumą.

Punsko Žolinės vainikai – itin vertingas etninio paveldo reiškinys, neturintis analogų Lietuvoje, tad praturtinantis ir visos lietuvių tautos kultūrą. Verta saugoti ir puoselėti šią tradiciją, o kasmet nupinamas kompozicijas pasistengti išsaugoti muziejuje” (prof. L. Klimka).

Žolinė Punske - tai ne tik procesija, vainikai ir žolynai. Kiek žmonių atmintis siekia, į atlaidus susirenka ne tik parapijiečiai, kitų parapijų maldininkai, ubagai, bet būna gausu kromelninkų: su įvairiausiomis baronkomis, rožančiais, maldaknygėmis, medalikėliais, paveikslais. Atvažiuoja ir šiaip prekiautojų. Per Žolinę Punske jau prieš 80 metų buvo galima ir gražesnę skarytę ar batus nusipirkti. Vyrai turėjo progos naują sėtuvę artėjančiai rugių sėjai įsigyti. Tą dieną ir visi Punsko žydeliai savo krautuvėse daugiau prekių turėdavo.

Jau 20 metų po Mišių vyksta liaudies mugė su menine programa. Mintis tokias muges rengti kilo Meno komisijai, kuri 1982 metais buvo įkurta Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos. Pirmoji šios Komisijos paroda įvyko 1983-iųjų balandžio 18 d. per iškilmingą LVKD plenarinį posėdį, skirtą J. Basanavičiaus “Aušros” 100-ųjų metinių minėjimui. Tais pačiais metais per Žolinę įvyko ir mugė. Joje dalyvavo mūsų krašto tapytojai (Zenonas Knyza – Vidugirių Būda, Natalija Janušauskienė - Punskas, Aldutė Balulytė - Klevai, Stasys Vitkauskas - Suvalkai), audėjos (Veronika Valenskienė - Punskas, Genė Aleksienė - Žvikeliai, Nastutė Aleksaitė - Vaitakiemis), skulptoriai (Zenonas Knyza – Vidugirių Būda, Saulius Jurkūnas - Punskas), kalvis (Vytautas Malinauskas - Šlynakiemis), piešėjai, margučių margintojai ir kt. Specialiai buvo pastatyti 4 dailūs mediniai nameliai, kuriuose veikė ne tik dirbinių parodos, bet menininkai buvo įsitaisę ir savo darbastalius. Viename namelyje S. Vitkauskas aiškino smalsuoliams tapybos paslaptis, V. Valenskienė, pasistačiusi stakles, rodė, kaip audžiamos rinktinės lovatiesės, N. Aleksaitė audė juostas, o Izabelė Filevičienė (Smalėnai) margino margučius. Įvyko meno darbų varžytinės.

Pirmomis keliomis tokiomis mugėmis labai domėtasi. Laikui bėgant, nameliai sudilo, o žmonėms pabodo tie patys darbai ir meistrų veidai. Padėtis pasikeitė, atsivėrus Lietuvos sienai. Žmonės pradėjo plūsti iš ten ir į ten, rinka užsipildė įvairiausiomis lietuviškomis prekėmis, taigi ir meno bei tautodailės darbais. Nuo 1990 metų atsisakyta varžytinių, rengiama tik paroda. Nuo 1988 m. Žolinėje pradėjo koncertuoti folkloriniai kolektyvai. Pastovūs dalyviai yra Punsko folkloriniai ansambliai. Tai Punsko licėjaus folklorinė grupė “Šalcinėlis”, vyresniųjų etnografinis kolektyvas “Gimtinė” ir 1996 m. susikūrusi jaunimo grupė “Alna”. “Gimtinės” ansamblis visada kviečiasi ir globoja kitą lietuvišką ansamblį. Per Žolinę yra koncertavę Gervėčiai iš Baltarusijos, “Nadruva” iš Karaliaučiaus srities, Marcinkonių, Kučiūnų ir Punios kolektyvai iš Lietuvos. Dainavo taip pat Veronika Povilionienė, E. Vyčino vadovaujama studentų ir dėstytojų grupė iš Vilniaus muzikos akademijos bei ateitininkų stovyklos dalyviai, atvykę į Punską su Arvydu Žygu.

Liaudies meistrų mugė ir ansamblių pasirodymai ypač pagyvėjo jubiliejiniais 2000 m., kai į Punską laikyti primicijų susiruošė kunigas, etnologas prof. Arvydas Žygas. Žolinės šventę organizuoti ėmėsi Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija (Lenkijos lietuvių draugijai pavedus). Vėl pradėta žolynais puošti visą bažnyčią, “atnaujinta” mugė, įrengtos pavėsinės dailininkams. Įvestas naujas šventės elementas - Punsko ansamblių koncertas po Sumos.

Prie šios šventės prisijungė ir Punsko savivaldybė (prisidėdama aplinkos tvarkymo, organizaciniais darbais). Ji ėmė rengti sporto rungtynes: bėgimą, krepšinio varžybas, virvės traukimą ir kt.

Nuo 2000 m. aikštė prie bažnyčios jau po rytinių Mišių tampa mugės ir ansamblių pasirodymų  vieta.

Tradicija tampa ir tai, kad po Sumos aikštėje prie bažnyčios pasirodo Punsko ansambliai, o vakare prie Punios ežero – svečiai. Pastaraisiais metais yra koncertavę folkloro ansambliai iš Birštono, Marcinkonių, Varėnos, Karaliaučiaus krašto, Kuršėnų ir kaimyninių Lietuvos savivaldybių.

2003 metais į šventę buvo pakviestas Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų orkestras. Prieš Sumą jis žygiavo miestelio gatvėmis, visus žavėdamas savo trankia muzika. Po Mišių ansamblių dalyvius ir eiseną su vainikais orkestras atlydėjo nuo bažnyčios iki scenos.

Pirmieji į sceną eina Punsko folkloro ansambliai. “Alnos” atstovai atneša vainiką ir pagal senovės tradiciją sako pabaigtuvių oraciją:

Atėjo svetys, vardu rugys, kuris visą metą sunkų vargelį vargo: šaltį ir lietus kentėjo.

Niekas jo negailėjo, niekas jo neužstojo, žiemą nuo šalčių tik sniego pusnis užklojo.

Atėjo pavasaris, Dievas atsiuntė šilimą ir perkūnus, kurie atgaivino rugelį, tą žiemkentėlį.

Paaugęs ligi žmogaus stuomens, jis sukrovė kvepiančius žiedelius ir uždulkino jais visus laukelius.

Šviesi dangaus saulelė visą mielą vasarėlę brandino jo varpose grūdelius, džiugino duonutės laukiančius alkanus žmonelius.

Kada geltonos sunkios varpos nusviro žemėn, atėjo jauni berneliai ir mergelės, kirto juos ir į pėdus rišo.

Dabar gi tas svetys nebuvėlis prašo tamstų, kad jis būtų linksmai sutiktas ir maloniai priimtas.

Mielas šeimininke, prašome priimti šį vainiką ir leisti jauniems talkininkams patrepsėti, dainelę padainuoti ir visus, taip gražiai į šventę susirinkusius, palinksminti.

Šeimininkas vainiką turėtų pakabinti šventame trobos kampe vietoje seno, bet lauko sąlygomis vainikas padedamas ant scenos pačioje garbingiausioje vietoje. Šeimininkai už vainiką atsidėkoja vaišėmis - sūriu ir gira.

Įteikus vainiką, “Gimtinė” ir “Alna” dainuoja apeigines rugiapjūtės dainas. Po jų pasirodo kiti Punsko kolektyvai: mišrusis choras “Dzūkija”, šokių kolektyvas “Jotva”, kaimo kapela “Klumpė” su šokių grupe “Vyčiai”.

Po koncerto visi dalyviai ir svečiai vaišinasi. Nuo seno žinia, jog per atlaidus susitinka giminės ir pažįstami. Į Žolinės šventę Punsko savivaldybė kviečiasi kaimyninių Lenkijos savivaldybių atstovus, vaivadijos valdžią, Lietuvos ir Lenkijos parlamentarus, diplomatus, kultūrinių įstaigų vadovus, seniūnus ir merus iš Lietuvos.

“Per Žolinės atlaidus susitinka visa giminė. Yra apie ką pasikalbėti, aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios nelaimės ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: “Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas”. Nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde” (prof. L. Klimka).

Būta pareigos bendruomenės šventėje dalyvauti, nes nedalyvavimas užtraukia nelaimę. Galimas dalykas, kad šis liaudies tikėjimas atspindi senovinį rudeninių sambūrių paprotį - nuėmus javus ir suvežus derlių - rengiamas keleto kaimų vaišes. Vaišėms reikalinga duona, kuri iškepama iš naujojo derliaus: “miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį kol iškepa”. Taigi Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai kultai, atspindintys giminės solidarumą ir garbinantys Motiną žemę, bei krikščioniškieji, susiję su mūsų sielų gaivintoja – Atpirkėjo Motina Marija, kuri su visu kūnu ir siela buvo paimta į dangų.

Norint deramai atšvęsti Žolinės šventę, reikia jai pasiruošti iš anksto. Punsko Žolinėje tokiu pasirengimu tapo “Duonos, medaus ir pieno šventė”. Tai tarsi Žolinės išvakarės, kai kiekviena šeima ruošiasi atlaidams. Jeigu vasara gera, tai rugiai jau seniai kluone. Prasikūlus pirmus pėdus ir padžiovinus grūdus duonkepėje krosnyje, iš naujo derliaus šeimininkė iškepa duonos, o gaspadorius šviežio medaus puodynėlę išsuka. Medaus ne visi turi, todėl atvykus svečiams, bus kuo pavaišinti. Moterys kur gražesnį sūrį jau seniai saulėje padžiovino, kad ir sau, ir svečiui būtų. Jeigu nuo rugiapjūtės dar koks “šmotelis kindzuko ar dešrukės liko – tai ir visas balius”, – taip porina vyresnės kartos žmonės Punske. Nors prieš Žolinę laukų darbai, bet visi stengiasi ir namus pasitvarkyti: kiemo takelius pašluoti, grindis išplauti, stalą su šluotražiu nušveisti.

Prisimindami senovinius papročius, ir dabar panašiai ruošiamės: šluojame miestelyje šaligatvius, pjauname žolę, o valsčiaus darbuotojai daro talką: švarina aikštę prie bažnyčios, tvarko ten, kur nėra kitų šeimininkų.

Pastaraisiais metais labai didelį pasisekimą turi mugė. Joje dalyvauja tautodailininkai, bitininkai, kaimo šeimininkės, verslovės su savo gaminiais, Žemės ūkio patariamasis centras ir “Aušros” bendrovė su savo stendais. Mugės tikslas - ne tik patenkinti atvykstančių svečių poreikius, bet visų pirma sudominti mūsų žmones, kad turėdami gerų pavyzdžių ir patys galėtų aktyviau įsitraukti į kaimo verslų gaivinimą. Tokiose šventėse labiausiai domimasi maistu: namine duona, sūriu, dešra, šakočiu, skruzdėlynu. Su savo pyragais sėkmingai pasirodo Birutė Zimnickienė iš Burokų. Jos pyragai ne tik įdomūs, bet ir skanūs. Punsko bitininkai visus svečius vaišina medumi ir duona. Kam patinka šitie skanumynai, čia pat gali jų nusipirkti. 2003 m. savo kepta namine duona vaišino taip pat Jolė Suščevičienė iš Vaitakiemio. Ji subūrė ir daugiau darbščiųjų Vaitakiemio šeimininkių. Svečių akį jų stendas džiugino puokštėmis (Gražina Berneckienė), austomis lovatiesėmis (Genė Berneckienė, Ona Svetlauskienė), senomis rankų darbo staltiesėmis ir kitais dirbiniais.

Mūsų kraštui atstovauja ir daugiau meistrų. Tai Izabelė Filevičienė iš Smalėnų su savo nepakartojamais margučiais, audėjos: Veronika Valenskienė iš Punsko, Emilija Valukonienė iš Jonaraisčio ir Kastulė Žukauskienė iš Seinų, karpytoja ir mezgėja Anelė Pakuckienė bei siuvinėtojos Vilė Žukauskienė iš Punsko ir Danutė Sidarienė iš Seinų. Kasmet dalyvauja Valdas Makauskas iš Punsko (paveikslai deginimo technika).

Ne visi drįsta su savo darbais iš karto eiti į mugę. Būna ir tokių, kurie prieš Žolinę darbus parodai ir pardavimui atneša į Senąją kleboniją. Tai Elė Matulevičienė iš Seivų (megztos staltiesės, servetėlės) ir Danutė Vaznelienė (pagalvėlės iš skiaučių) ir kt.

Per Žolinę visiems lankytojams plačiai savo duris atveria Senoji klebonija. Čia galima apžiūrėti ne tik senuosius šio krašto audinius, kraitines skrynias, bet ir pažinti audimo paslaptis. Mūsų krašto audėjos Veronika Valenskienė ir Nastutė Sidarienė lankytojus supažindina su daugianyčiais ir rinktiniais audiniais bei juostomis, leidžia kiekvienam šaudykle bent siūlą pernerti, parodo, kuriomis pakojomis reikia minti, kad išeitų norimas raštas.

Senojoje klebonijoje galima pamatyti ir šiuolaikinius liaudies meno dirbinius: nėrinius, siuvinėjimus, pintus gaminius, medžio, keramikos dirbinius, audinius. Dalį jų lankytojai gali ir įsigyti. Veikia čia ir velykinio apeiginio meno ekspozicija, kuri kasmet papildoma geriausiais konkurso dalyvių darbais.

Nuo 1999 m. Žolinės šventei čia ruošiama šiuolaikinės liaudies tekstilės paroda. 2003 m. didžiausio lankytojų dėmesio susilaukė lino drabužių kolekcija “Mes – baltai”. Drabužiai pagaminti iš natūralių audinių: lino ir vilnos, papuošti baltiška ornamentika. Parodos autorės visiems lankytojams pasakojo apie senąją baltų ornamentiką, papuošalus, atkurtus pagal archeologines iškasenas, ir galimybę juos pritaikyti prie nūdienos drabužių. Šios kolekcijos drabužiais apsirengusios merginos dalyvavo procesijoje - nešė derlinių vainikus. Kolekcija žavėjosi ne tik turistai, bet ir mūsų krašto žmonės. Autorės susilaukė užsakymų. Kolekcijos autorės: Kristina Kriūnaitė, Janina Altaravičienė, Edita Janavičienė, Nijolė Gruzdžiuvienė.

 į viršų